2010 metais iš žurnalistės kėdės persėdusi į rašytojos krėslą S.Sarenbrant šiuo metu yra viena populiariausių Švedijos autorių. Vien jos romanas „Mirties loterija“ jau išleistas devyniose šalyse – nuo JAV iki Pietų Korėjos – ir labai tikėtina, kad greitu metu šios detektyvinės istorijos tęsinys „Palata 73“ bus ekranizuota ir su žaviąja detektyve Ema Šiold susipažins ir kino mėgėjai.
Prieš dvejus metus Švedijos skaitytojus pasiekęs romanas „Mirties loterija“ tapo metų detektyvu. Ir nenuostabu – ši istorija gali sužavėti ir nemažai kriminalinių romanų perskaičiusius skaitytojus.
Detektyvinio romano centre – Ema Šiold. Jauna, gabi ir talentinga detektyvė, kuri laukiasi, bet net neketina dėl to mesti pavojingo darbo. Negana to, į jos gyvenimą nuolat bando sugrįžti buvęs vaikinas. Ema imasi nužudymo bylos: prabangiame Stokholmo rajone aptinkamas vyro lavonas. Tai Hansas – Kornelijos vyras. Žmogus, nuo kurio moteris kentėjo nesibaigiančius smurto protrūkius ir su dukra Astrida svajojo atversti naują gyvenimo puslapį. Pora buvo ant skyrybų slenksčio, pardavinėjo prabangų namą, kol vieną rytą buvo rastas Hanso lavonas – kūnas subadytas virtuviniu peiliu. Į namą įsilaužimo žymių – nėra, vadinasi, žudikas turėjo arba pažinoti auką ir sugebėti nekliudomas įeiti į namus, arba pasislėpti čia po nekilnojamojo turto agentūros surengto namo pristatymo potencialiems pirkėjams.
Nors šiurpus nusikaltimas turėtų sukrėsti, Kornelija džiaugiasi išsivadavusi iš tirono vyro gniaužtų. Kad ir tokiu šiurpiu būdu. Nenuostabu, kad įtarimo šešėlis ir būtent krenta ant jos – kerštas už ilgus metus patirtą smurtą? Tačiau Emos uždavinį apsunkina dar viena žmogžudystė. Šį kartą dviguba. Kas tai – Kornelijos noras susidoroti su vyru taip atkeršijant ir pasisavinant milijoninį turtą, maniako siekis susidoroti su šeima ar atsitiktinumų virtinė, susijusi su keliais nužudytais žmonėmis?
Skaitytojas jau nuo pirmų romano puslapių yra metamas į įvykių sūkurį, kuriame yra lėtai blaškomas tarp skirtingų veikėjų gyvenimų, kol juos autorė sujungia į vieną didelį mazgą. O jį išnarplioti nėra paprasta: S.Sarenbrant ne veltui vadinama skandinaviško detektyvo karaliene, mat romane skaitytoją bent keturis kartus suklaidina – regis, kad istorijos atomazga jau čia pat, bet staiga viskas apsiverčia aukštyn kojomis ir belieka susiėmus už galvos svarstyti, kaip tai galėjo nutikti ir klausti – o kas bus dabar. O autorei šiuos vingius padaryti sekasi išties meistriškai.
S.Serrenbrant yra pasakojusi, kad jos knygas vienija temos apie stiprias moteris, seserystę, santykius. Ne išimtis yra ir „Mirties loterija“. Apie pačią pagrindinę personažę Emą Šiold derėtų pakalbėti atskirai. Tai veikėja, kuri yra priešingybė įprastai detektyvinėse istorijose minimiems herojams. Ji neturi problemų su alkoholiu, nėra pasiekusi gyvenimo dugno. Anaiptol, nesulaukusi tėvo, kuris yra policijos komisaras, palaiminimo žengti pareigūnės keliu, ji vis tiek ryžtingai kopia karjeros laiptais ir net neketina nusileisti savo kolegoms vyrams. Tai tvirtas personažas, turintis ir savo moteriškąją pusę – ji laukiasi, pyksta ant savo širdies draugo Kristoferio, kuris yra amžinai užimtas, yra rūpestinga ir dėmesinga.
Pirminė romano idėja S.Serrenbrant gimė pačiai lankantis Stokholmo Bromos priemiestyje, kur autorė domėjosi galimybe įsigyti namą. Jai apžiūrint vieną būstą užklupo nesaugumo jausmas ir ji nieko nelaukdama paliko šį namą net neatsisveikinusi su nekilnojamojo turto agentu. Ši jos patirtis tapo „Mirties loterijos“ užuomazga.
Prieš dvejus metus Švedijos skaitytojus pasiekęs romanas „Mirties loterija“ tapo metų detektyvu. Ir nenuostabu – ši istorija turėtų sužavėti ir daug ko mačiusius skaitytojus.
Knygai unikalumo suteikia autorės įdirbis. Kuriant šią istoriją ji konsultavosi su Stokholmo kriminalistikos inspektoriumi, nekilnojamojo turto agente – žmonėmis, kurių profesijos yra kertinės šiame pasakojime. Policijos pareigūno pasidalinta patirtis išties detektyvui suteikė autentiškumo – galima susipažinti, kaip vyksta tyrimas, kokių metodų imasi tyrėjai, norėdami paspartinti tyrimo eigą, kaip kuriamos hipotezės ir ieškoma jas įrodančių faktų. Galų gale, romane minimi ir tokie bendravimo ir informacijos rinkimo kanalai kaip socialinis tinklas „Facebook“, žiniasklaidos darbo svarba ir pareigūnų reakcija į spaudoje pasirodančius tekstus – tokios detalės istorijai suteikia realybės jausmą, neleidžia skaitytojui atitrūkti nuo tikrovės ir sustiprina vaizduotę, kad istorija rutuliojasi ne tik knygos puslapiuose, bet čia, šalia skaitančiojo.
„Mirties loterija“ – tai romanas, kurio 400 puslapių pasakojimas prabėga akimirksniu. Ypač paskutiniai 50-imt, kuriuose veiksmo ir įtampos ne ką mažiau nei įtemptame kino filme. Knygos pabaiga, kaip ir reikia tikėtis, yra nenuspėjama, ir sukelia antrą intrigos bangą. Mat perkopus į antrą romano pusę gali susidaryti slogus įspūdis: skaitytojas nesunkiai gali nuspėti, kad „kažkas dabar turi įvykti“. Ir įvyksta. Tai istorijos tėkmei suteikia keisto nenatūralumo. Visgi autorė sugeba perimti kontrolę ir užbaigti pradėtą skaitytojo vedžiojimą už nosies.
S.Serrenbrant tikisi, kad jo kūryba kažkada taps kino juostomis. Ir šis noras neatrodo neįgyvendinamas – „Mirties loterija“ yra labai kinematografiškas pasakojimas, labai vizualiai praplaukiantis prieš pat skaitytojos akis. Nuojauta kužda, kad ir kino juosta, remiantis šia knyga, bus vertas dėmesio trileris.
O kol kas detektyvų mėgėjams reikia viltis, kad greitu metu lietuvių kalba išvys šio romano tęsinį ir kitas Emos Šiold bylas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Knygos recenzija. Hannah Kent „Gerieji žmonės“: magiška pasaka apie fėjas, kunigus ir šiurpius ritualus
