Tai, kad „Gorgijo“ autorius, ko gero, garsiausias visų laikų filosofas (ginčytis dėl tokio vardo su Platonu galėtų nebent Aristotelis), o jo dialogas „Gorgijas“ ilgai skaitytas kaip politinis įvadas į Platono filosofiją arba Platono mokslus rinktis vertęs protreptinis veikalas, šiandien nebūtinai jį daro patraukliu. Senas klasikinis kūrinys gali atrodyti pernelyg senas ir pernelyg rimtas, juolab jei žmogui niekada gyvenime apie tokį „Gorgiją“ nėra tekę girdėti. Prancūzijoje filosofijos egzaminas privalomas licėjų (Lietuvos gimnazijų atitikmuo) absolventams, ir vis dėlto „Mažųjų Platonų“ rengėjai mano, kad pažintį su svarbiais klasikiniais kūriniais ir jų „herojais“ verta megzti kuo anksčiau – tuomet tikėtina, kad ir vėliau gyvenime prie jų dar norėsis grįžti.
„Sokratas – prezidentas!“ ne supaprastintai perpasakoja, o išradingai perkuria „Gorgijo“ siužetą ir jį pritaiko šiandienos visuomenei. Tiesą pasakius, moderninti šį Platono dialogą nėra sunku – šiuolaikinės europiečių ir JAV demokratinės visuomenės daugeliu atžvilgiu labiau nei kada nors primena Sokrato ir Platono laikų (V a. prieš Kr. antrosios pusės–IV pirmosios pusės) Atėnus.
Gorgijas knygoje piešiamas kaip Donaldas Trumpas, o visas siužetas ypatingai tinka prezidentinių rinkimų kampanijos metui.
„Gorgijo“ protagonistas atkakliai nepritaria tokiai politinio gyvenimo praktikai, kuomet kalbėtojai (susirinkimuose ir teismuose) tesiekia padaryti klausytojams įspūdį, juos įtikinti, laimėti bylą arba rinkimus, patys nežinodami ir nesirūpindami sužinoti, kas kiekvienu atveju būtų išties gera ir teisinga. Miniai rūpi malonumai, o kalbėtojai moka patikti ir pataikauti.
Platono „Gorgijuje“ Sokratas kalbasi su trimis personažais – retorinės iškalbos mokytoju svetimšaliu Gorgiju (garsus istorinis personažas), jo mokiniu Polu ir jaunu ambicingu politiku atėniečių Kalikliu.
Pirma Sokratas mėgina išsiaiškinti, kas yra „retorika“, kurios už didelį atlyginimą mokąs Gorgijas; išsiaiškinęs, kad retorikos žvaigždė negeba atsakyti, kokiu žinojimu remiasi universalusis jo mokslas, ir miglotai nusimano apie pagrindinį savo prakalbų objektą – teisingumą, Sokratas susiduria su veržliuoju Polu, mėginančiu įrodyti, kad svarbiau už bet kokį žinojimą ir teisingumą yra turėti realią politinę galią; paskutinis ir stipriausias pašnekovas Kaliklis perspėja Sokratą, kad neišmokęs prisitaikyti prie esamos politinės tikrovės jis, tikėtina, atsidurs teisme, o nemokėdamas tinkamai (retoriškai) gintis bus nuteistas mirti.
Sokratas nieko nebijo, jam terūpi išsaugoti teisingą sielą. „Gorgijo“ pabaigoje jis papasakoja dialektinio tardymo išvargintam Kalikliui „mitą“ apie nuogų sielų teismą: kadaise dievai sielas teisė paskutinę žmogaus gyvenimo dieną. Tuomet įspūdį teisėjams darę teisiamųjų išvaizda ir turtai, po „Dzeuso reformos“ teisėjai tematą nuogoje sieloje teisingai arba neteisingai nugyvento gyvenimo paliktus įspaudus; gražiosios teisingai gyvenusių žmonių sielos siunčiamos į Palaimintųjų salas, nebepataisomi (gyvenime dažnai buvę galingi politikai) nedorėliai visiems laikams lieka Hade kaip grasinančios edukacijos priemonės.
Iliustruotos Yano Marchando knygos veiksmas prasideda ir baigiasi tokiame mitiniame mirusiųjų pasaulyje. Susirūpinęs, kad pastaruoju metu pas jį atkeliauja labai mažai teisingų sielų, vyriausiasis mirusiųjų teisėjas Minas sugalvoja į gyvųjų pasaulį siųsti teisingąjį Sokratą ir iškalbingąjį Gorgiją (šis knygutės personažas atstoja visus tris Platono dialogo Sokrato varžovus).
Sokrato siela tuo metu po Gėrio saule šildosi Palaimintųjų saloje; meilikautojas Gorgijas ištraukiamas iš Tartaro gelmių. Jiedu turės veikti išvien – Sokratas yra labai teisingas žmogus, o Gorgijas bet ką bet kuo gebąs įtikinti, todėl kartu jie turės padaryti pasaulį geresnį. Taip prasideda į nudienos miesto mirtingųjų tikrovę paleistų senovės graikų pasaulio įžymybių nuotykis.
Istorija papasakota šmaikščiai ir spalvingai iliustruota, o skaičiusiems Platono dialogą smagu atpažinti į fabulą šen bei ten įpintus dialektinius Sokrato argumentus. Beje, Gorgijas knygoje piešiamas kaip Donaldas Trumpas, o visas siužetas ypatingai tinka prezidentinių rinkimų kampanijos metui.
Istorijos pabaiga melancholiška. Autorius (sokratiškai) nenori duoti skaitytojams (kad ir vaikams) saldainio. Viskas baigiasi taip, kaip knygelės pradžioje ir pranašavo Sokratas. Gorgijas neatsispyrė šiuolaikinių technologijų galimybėms ir vienas, be Sokrato, įsuko politinę kampaniją žerdamas malonius pažadus, o atpirkimo ožiu (kai pažadai nebuvo įvykdyti) tapęs Sokratas ir šį kartą nenorėjo pataikauti ir išsisukti. Patyrusi dar vieno teismo nuosprendį, vis dar nepriekaištingai teisinga Sokrato siela grįžta į įprastą savo vietą ant šlaito po Gėrio saule, o Minui tenka rūpintis Tartaro priestatų statybomis...
Papasakojo Yan Marchand, iliustravo Yann Le Bras, vertė Daina Habdankaitė, Jonas ir Jokūbas, Vilnius 2019.
