Tiesa, visiškai iš kito pasaulio – su knygos autoriumi varžydavomės Pasaulio viktorinos čempionatuose, kur jis nuolat būdavo tarp geriausiųjų. Daug žinoti ir būti geru rašytoju yra labai skirtingi dalykai, tad buvo smalsu pažiūrėti, koks kūrėjas yra Regimantas Dima.
Tik skaitydamas knygą sužinojau, kad jis jau dešimtmetį yra ryškus lietuviškos blogosferos veikėjas, apsilankymų skaičius jo tinklaraštyje artėja prie 750 000. Ir ilgą laiką beveik niekas nežinojo, kas yra jų mėgstamas autorius.
Kaip rašytojas jis, be abejo, talentingas. Knygą pristato kaip memuarus. Retas žmogus, gimęs 1961 metais, drįsta išleisti atsiminimus, tačiau R.Dima šiuo atveju pateikia kelis neatremiamus argumentus – atmintimi dar nesiskundžia (kaip bus ateityje, neaišku), o geriausia, kas nutiko gyvenime, pasak jo – vis dėlto buvo jaunystėje.
Ši knyga nepretenduoja būti vientisas rimtas veikalas, kuriame autorius sistemiškai iškloja savo gyvenimo faktus. Tai yra trumpų pasakojimų rinkinys, ir tikrai netgi nėra būtina šią knygą pradėti skaityti nuo pirmo skyriaus, nors ieškoti logikos, kodėl pirmas skyrius yra ne trečias ar šeštas – irgi neverta. Netgi priešingai – atrodytų, kad net ne kelionių po Aziją prisiminimai, o sovietmečio memuarai – kone didžiausia knygos dalis, labiausiai atskleidžia autoriaus asmenybę.
Beje, tie, kurie Gyvenimo stebėtoją seka jau seniai, turbūt tūkstančius kartų jau skaitė apie Balkanų moterį, mažę, regbį, ir jiems didelių paaiškinimų apskritai nereikia.
Ši knyga yra sugrupuota pagal temas: klajonės po Aziją, sovietmetis, regbis, šeimyninis gyvenimas, verslo istorijos. Sėkmingiausia dalimi turbūt reikėtų laikyti sovietmečio pasakojimus: justi lengva nostalgija, tačiau tik jaunystės laikotarpiui – ne santvarkai. Skaitytojams, gyvenusiems sovietmečiu, turbūt irgi sukils prisiminimų banga.
Autorius viršelyje pateikia įspėjimą: „Šioje knygoje pilna pavydo, netolerancijos, antimoterizmo ir kitokių nepadorių bei netinkamų XXI amžiaus pažangiam žmogui dalykų.“ Leidykla savo vardu prideda: tai – viena vyriškiausių knygų. Mano galva, vyriškumo pabrėžimas čia nėra labai reikalingas. Tiesiog R.Dima sąmoningai pasirenka rašyti labai atvirai, linksmai, nuoširdžiai ir savo minčių nepudruoja tūkstančiu politkorektiškumo sluoksnių, tad vyriškas nepudruotas pasaulio vaizdas čia ir atsiskleidžia, net jeigu autorius sąmoningai to ir nesiekė.
Retas žmogus, gimęs 1961 metais, drįsta išleisti atsiminimus, tačiau R.Dima šiuo atveju pateikia kelis neatremiamus argumentus – atmintimi dar nesiskundžia (kaip bus ateityje, neaišku), o geriausia, kas nutiko gyvenime, pasak jo – vis dėlto buvo jaunystėje.
Savo tinklaraštyje autorius greta sekėjų lango rašo: „Ypač malonūs ir retų protinių gebėjimų žmonės, bo skaito šį blogą.“ Vis dėlto knygą autorius tikrai rašė taip, kad retų protinių gabumų tam, kad ją skaitytum – nereikia. Stilius gana paprastas, nors apie dimišką manierą irgi būtų galima kalbėti.
Kaip įvardyti autoriaus nišą? Pavadinčiau tai kokybiška pramogine literatūra. Šią knygą tikrai gali skaityti ir tie, kurie nenori nieko sudėtingesnio nei Alexandre'o Dumas ar Paulo Coelho kūriniai. Apskritai trūksta geros kokybės lietuviškos pramoginės literatūros. Apie tai neseniai kalbėjau su jauna mergina, kuri kaip tik ir planuoja mėginti užpildyti šią nišą. Jos atveju tai bus tiesiog bandymas įrodyti, kad lietuviai gali kurti gerą pramoginę literatūrą, per daug nepretenduodami į meniškumą.
R.Dima, be abejo, tikrai žino, kad kaip rašytojas pelnyti Nacionalinę kultūros ir meno premiją nepretenduos. Vis dėlto parašė knygą, kuri gali pralinksminti – negatyvo čia nė su žiburiu nerasite. O prisijuokti galima iki soties. Taip pat – sužinoti nežinomų arba primirštų dalykų apie sovietmetį ar pirmųjų nepriklausomybės metų laukinį kapitalizmą per asmeninę autoriaus prizmę. Pavyzdžiui, kodėl žiemą prie Neries bėgiodavęs pusnuogis vyras su kirviu buvo visiškai nepavojingas visuomenei.
Galbūt ne kiekvienam autoriaus humoro jausmas bus artimas, tačiau knyga yra vykusi. Ir, kaip sako pratarmėje cituojama R.Dimos motina, kuriai rašytojas pasiskundė, kad iš kūrybos nėra nei pinigų, nei garbės – rašyti knygas tikrai yra geriau, negu gerti.
Regimantas Dima „Gyvenimo stebėtojo memuarai“. Vilnius: „Tyto alba“, 2017 m.
TAIP PAT SKAITYKITE: Knygos recenzija. Rezignuojanti, bet skaidri Jurgio Kunčino poezija
