Pagrindinė knygos veikėja – akla. Taigi neregimoji šviesa įgyja ne tik tiesioginę, bet ir perkeltinę prasmę – tai vilties, gėrio, tikėjimo, meilės, atsidavimo simbolis. Juodame karo pasaulyje – neregimos, skaidrios sielos metafora. Nors Mari Lora apako vaikystėje, jos pasaulis pilnas ne tik garsų ir kvapų – šie pojūčiai sustiprėja apakus – bet ir kur kas spalvingesnis už daugelio reginčiųjų pasaulį. Žinoma, tą spalvų gamą praplečia mergaitei artimi ir ją mylintys žmonės. Nors akla, mergaitė gyvena jaukiame jai tėvo sukurtame pasaulyje ir net karo metais užklupusios negandos nepalaužia Mari Loros stiprybės.
Vernerio pasaulis pilkas – tiek perkeltine, tiek tikrąja prasmėmis. Sesuo ir frau Elena – dvi šiam berniukui artimos sielos, nes likęs gyvenimas – skurdas, alkis ir niūri ateitis šachtoje, kur žuvo Vernerio tėvas ir vis dar tebežūva kiti darbininkai. Tačiau pagal amžių mažas, šviesiaplaukis berniukas ne tik smalsus, bet ir protingas: jis prikelia gyvenimui šiukšlyne rastą seną radiją. Jis nepaklysta laidų, skaičių ir lygčių pasaulyje. Vernerio talentas išgelbėjo jį nuo šachtos, tačiau ar skirtas likimas ne baisesnis?
Vernerio talentas išgelbėjo jį nuo šachtos, tačiau ar skirtas likimas ne baisesnis?
Abu pagrindiniai veikėjai yra kur kas labiau pažeidžiami už kitus, ypač užklupus karui, tad jų sielos stiprumas ir valios tvirtumas ir sužavės, ir sujaudins. Abu romano herojai gyvena tarsi kitame pasaulyje: Mari Lora – mintyse nuolat supama romantiško jūros ošimo ir kvapo, čiupinėja įvairias kriaukles ir skaito Žiulį Verną. Taip ji nukeliauja į nenusakomus tolius. Verneris nuo realybės pabėga klausydamasis radijo – iš toli atsklindantis balsas berniuką nukelia į kitą pasaulį. Vėliau Verneris skaičiuoja, sprendžia lygtis ir skaičius paverčia atskaitos taškais realybėje. Skaičiai materializuojasi ir Verneris džiaugtųsi, jei ne... aplinkybės. Kartą jo materializuoti skaičiai sujungia jį su balsu iš vaikystės radijo laidos, tačiau Verneris – jaunuolis karo lauke.
Taip jau nutinka, kad šias dvi švelnias sielas užklumpa karas. Rašytojas vaizduoja paprastus, rodos, niekuo nereikšmingus žmones, atsidūrusius karo verpetuose, ir šie du pagrindiniai personažai tampa visų mažų žmonių ir jų didelių tragedijų simboliu. Beje, romane yra ir daugiau simbolių. Vienas jų – brangakmenis Liepsnų Jūra. Su juo susijusi legenda romanui suteikia poetiškumo. Briliantą medžiojantis nacis – puikus žmogaus, daugiau tikinčio legenda nei karo šūkiais, pavyzdys. Žmogaus, kuris karo sūkuryje atsidūrė ne dėl idėjos, o dėl asmeninių sumetimų. Taip pat ir muziejus, ir Sen Malas, ir maži miestų maketai taps ne paprastomis vietomis, o atskiru pasauliu, dėdė Etjenas ir ponia Manek – ne eiliniais žmonėmis, o asmenybėmis.
Istorija prasideda Sen Male – skirtingose šio miestelio dalyse Mari Lora ir Verneris pasitinka savo likimus. Jaukus kampelis prie vandenyno virto chaotišku subombarduotu vaiduokliu, o dviejų jaunuolių svajonės – gyvenimo griuvėsiais. Beje, sukūręs gana įtemptą situaciją rašytojas skaitytoją nukelia į nerūpestingus metus prieš karą – tai į žydintį Paryžių, tai į ramų angliakasių kaimelį. Pakaitomis pasakojamos Mari Loros ir Vernerio istorijos, atskleidžiamos jų svajonės, o gyvenimo keliai galų gale abu juos nuveda į nuošalų Sen Malą. Jaunuolius sieja nematomos ir jiems patiems nežinomos gijos, tačiau rašytojas neatskleidžia, ar likimas juos suves.
Laiko ir žmogaus paralelė šiame kūrinyje neatsiejama. Ką žmogaus gyvenime reiškia akimirka, o gal ir pats gyvenimas yra akimirka – priklauso nuo to, kaip vertinsime. A. Doerris turi neįprastą gebėjimą subtiliu aprašomuoju būdu ištęsti akimirką, paversti ją nepakartojama tiek veikėjams, tiek skaitytojui, o gyvenimą – ištisą pasakojimą – sumažinti iki mirksnio amžinybės akivaizdoje.
Eilinė mergaitė, paprastas berniukas tampa asmenybėmis skaitytojui, nes dėl jų likimo jaudinamės, tačiau karo lauke jie tik nereikšmingi taškeliai, kokių pilnas visas pasaulis.
Romanas „Neregimoji šviesa“ ir be jokių apdovanojimų ilgam įsimins, tačiau labai džiugu, kad knyga beveik be konkurencijos laimėjo Pulitzerio premiją – ilgai kurtas A. Doerrio pasakojimas tikrai nusipelno aukščiausių įvertinimų.
