Praėjusiais metais Nobelio literatūros premija buvo bene labiausiai nuspėjama. Dar prieš paskelbiant laureatą mažai kas abejojo, kad prestižinis apdovanojimas atiteks S.Aleksijevič. Taip ir nutiko. Baltarusijos rašytoja apdovanota už literatūrinę dokumentiką. Tai puikiai atsispindi ir knygoje „Černobylio malda“.
Suprasti akimirksniu
- S.Aleksijevič gimė 1948 m. Ukrainoje
- Šiuo metu gyvena ir dirba Baltarusijoje
- „Černobylio malda“ pirmą kartą išleista 1997 m.
- 2015 m. autorė apdovanota Nobelio premija
Knyga pirmą kartą išleista 1997 metais. Praėjus dešimtmečiui po atominės katastrofos autorė sugrįžo ne į šios nelaimės vietą, o į žmonių, kurie savo akimis matė evakuaciją, ten gyveno bei dirbo, galų gale, iš ten turėjo evakuotis, tačiau vėliau negalėję nugalėti namų ilgesio grįžo paskutinių gyvenimo dienų nugyventi gimtuose namuose, prisiminimus. Bene skaudžiausia knygos vieta – vaikų prisiminimai.
„Černobylio malda“ – dokumentikos rinkinys. Knygoje pateikiami avarijos likviduotojų, gaisrininkų, kariškių, pareigūnų ir jų šeimų kvapą gniaužiantys pasakojimai ir prisiminimai.
Išties skaitant kaip niekada lengva suvokti, kokia didelė katastrofa buvo ištikusi Černobylį. Nors dokumentinių filmų vaizdai verčia krūptelti, tačiau žmonių pasakojami išgyvenimai parodo dar didesnę juodą dėmę.
Viena labiausiai įsiminusių istorijų pateikiama dar knygos pradžioje. Tai žuvusio ugniagesio Vasilijaus Ignatenko žmonos Liudmilos pasakojimas, kaip ji kovojo už savo vyro, kuris buvo vienas pirmųjų ugniagesių, iškviestų į avarijos vietą, gyvybę.
Liudmila be pagražinimų kalba, kaip jos vyras neturėjo galimybės išgyventi, bet ji tuo tikėjo. Tikėjo net ir tuomet, kuomet medikai jau nedrįso prie jos vyro artintis, nes šis buvo panašus į radiacijos bombą. Liudmilai tai buvo nė motais – ji ne tik Vasilijų slaugė, tačiau nevengė ir apkabinti, nors pati tuo metu laukėsi. Jos vyras neišgyveno.
Tai tik vienas pasakojimas, kurio emocijų neįmanoma perteikti keliais sakiniais. Reikia tai skaityti pačiam, o skaitant baimės ir užuojautos ieškoti nereikia – šios emocijos pačios prisėda šalia, kartu varto puslapius ir neleidžia knygos paleisti iš rankų.
Kaip sako pati autorė, ji sąmoningai nesistengė redaguoti žmonių prisiminimų, kurie dažnai yra panašūs. Skaitant šis pasikartojimas sukelia masiškumo jausmą – kuomet nuolat kartojami tokie pat baisumai, skaitytojui lengviau suprasti masinę neviltį ir katastrofos mastą.
Žavi autorės kalbintų žmonių spektras. Knygoje galima rasti ir Černobylio aukoms atminti kurto muziejaus iniciatoriaus prisiminimus, kuriuose jis pasakoja, kaip ką tik nuo radiacijos sukeltų komplikacijų žuvusiųjų artimieji nešdavo įvairius daiktus ekspozicijoms.
Būrys kareivių atskleidžia ne tik tai, kaip gerdavo degtinę dirbdami, tačiau nevengia prisiminti ir anekdotų, kurtų apie radiacijos poveikį bei žmones, kilusius iš Černobylio katastrofos regiono.
Knygoje taip pat apstu žmonių prisiminimų apie tuometinę valdžią ir jos melą, draudimus žurnalistams ir operatoriams fiksuoti įvykius katastrofos vietoje. Šios knygos dalys tai tarsi autorės protestas prieš Rusiją ir Baltarusiją, kurią ji aršiai kritikuoja. To rezultatas – S.Aleksijevč knygos Baltarusijoje neleidžiamos.
Literatūrinė dokumentika – ne pats populiariausias žanras. Tačiau S.Aleksijevič puikai parodo, kad jis yra nepaprastai įdomus. Nereikia stebėtis, kodėl už šio žanro kūrybą jai buvo skirta Nobelio literatūros premija.
Pats esu didelis dokumentikos mėgėjas. Man ši knyga itin įsiminė, o ją skaitydamas dažnai savęs klausdavau, kas geriau – literatūrinė ar kino dokumentika? Baigus skaityti S.Aleksijevič knygą, daugiau šis klausimas nekilo.
Nors dar metai tik prasidėjo, tačiau manau, kad ši knyga bus tarp geriausių skaitytų šiemet.
Smagaus skaitymo.
