„Melancholija“ turi dvi dimensijas. Viena iš jų yra alegorinė (arba – alcheminė). Čia autorius pademonstruoja savo žinias filosofijos, teologijos ir humoralinės medicinos srityse. Visa tai galima pavadinti „dvasiniu mokslu“. Laurentijaus aplinkos stebėjimai yra susiję su jo sielos būsena. Pagal XVII a. žmonių tikėjimą, akys buvo laikomos sielos veidrodžiu, tad Livonijos realybė galimai tiesiogiai veikė pagrindinio veikėjo būsenas. Truputį mistifikuojant galima sakyti, kad pagrindinio veikėjo Velnio akis ir juodoji tulžis, besigaminanti jo viduriuose, galėjo turėti tiesioginį poveikį Livonijai. Šia prasme Laurentijaus Hylo personažas įgauna visiškai kitokią reikšmę.
Alegorinė plotmė burbuliuoja ir putoja kaip daktaro Fausto retorta, bet suvaldoma iki pabaigos ir suteikia romanui tam tikro gylio. Autorius, teologijos mokslų daktaras, rašo apie dalykus, kuriuos puikiai išmano, ir jaučiasi tarytum namie.
Kita vertus, „Melancholija“ yra grynas istorinis romanas, įtikinamai vaizduojantis seniai prarastus pasaulius. Istorinis romano aspektas galėjo ir nebūti pagrindinis autoriaus tikslas – galbūt autorius teikė pirmenybę alegorinei plotmei, bet kai kūrinio siužetas gana realistinis, sunku pabėgti nuo istorijos.
Istorinė ir alegorinė dimensijos nuolatos sąveikauja, o galiausiai, kaip neretai nutinka kūrinyje, pripildytame simbolių ir reikšmių, atsiranda melancholiškos prigimties herojus, kuris pamažu praranda savo protą.
Laurentijaus kelionė driekiasi XVII a. Tartu gatvėmis, vėliau persikelia į Academia Gustaviana auditorijas. Universitete itin gabus studentas sutinka rektorių Belovą ir kitus dėstytojus, tačiau jo didžiausios pastangos dedamos kovai su savimi pačiu. Laurentijaus Hylo žemiškasis kūnas iš tikrųjų yra tikras mūšio laukas, kuriame vyksta nuolatinės gynybinės kovos. Spalvingoji papūga Klodija neištveria nė dienos barbariškoje dykroje, nes galiausiai pradingsta badaujančio esto burnoje. Paukščio siela apsireiškia gražios mergaitės pavidalu (jos vardas taip pat Klodija). Klodija bando išgelbėti Laurentijų per medų ir bites, ir iš to kyla naujos paslėptos reikšmės. Reikia pasakyti, kad šį romaną galima perskaityti tarsi žiūrint per du skirtingo stiklo paviršius – vienas iš jų žėrintis, kitas tamsus.
Istorinis romanas kaip literatūros žanras nesuteikia autoriui lengvatų. Jam tebegalioja visi prozos tekstui taikomi reikalavimai: išvystyti charakteriai, įtikinami dialogai, srūvantis pasakojimas. Maža to, autorius privalo išmanyti pasirinkto amžiaus ir aplinkos istorinį kontekstą, jis turi jaustis tame laike kaip savo paties namuose. „Erdvė“ šiuo atveju yra svarbesnė negu „Laikas“ – įmanoma įtikinti skaitytoją laikotarpio išmanymu, bet ne erdvės. Visi žino pasakymą apie vietą, kurioje „jaučiamės kaip namuose“.
Man, pavyzdžiui, tokia vieta yra Venecija. Šią vietą galima reflektuoti ir iš istorinės perspektyvos. Pavyzdžiui, nusikelkime į XVIII amžiaus Veneciją, kurią pažįstų tik iš Canaletto ir Guardi paveikslų. Stovėjau prieš šiuos paveikslus, atidžiai juos studijavau ir leidau jiems „srūti“ kiaurai per mane. Žinau, kas pavaizduota juose, geriau nei realiai egzistuojančiuose peizažuose. Geriau nei miestuose, kuriuose lankydamasis nepatyriau jokio įspūdžio. Priešingai nei Canaletto ir Guardi Venecija. Kuris iš miestų man artimesnis – XVIII a. Venecija ar šiuolaikinis miestas? Tai priklauso nuo žiūrinčiojo. Bet juk tai yra reliktai, sako skaitytojai. Jau mirę dalykai. Ir ką? Mirtis taip pat yra istorijos dalis, gal net pati svarbiausia. Nuo tada, kai pradedame pasakoti, istorija kone būna pasibaigusi. Ji tuomet užbaigta, išaiškinta.
Pakalbėkime apie „Melancholijos” kontekstą. Tartu, 1696. Šiam miestui pasisekė – jį uždengė Dievo Motinos apsiaustas. Visgi miestas buvo visiškai sunaikintas 1708 m., išliko tik gynybinių sienų fragmentai, kaminų nuolaužos ir bažnyčių skeletai. Apylinkių kaimiečiai atvyko ir iškniso visą miestą kaip kurmiai, tikėdamiesi rasti paslėptus lobius rūsiuose. Rezultatas – kone visiškas miesto sunaikinimas.
Tačiau šerdis ar, sakykim, branduolys išliko. Kas daro Tartu tokį atsparų laikui? Miestiškos erdvės savitumas? Upė? Kalva? Katedra? Įtvirtinimai? Kiti miestai irgi tai turi. Upė supa Narvą su Aleksandro bažnyčių bokštais viduryje ir net jos sienos dar išlikusios. Bet Narvos šerdies nebelikę. Narva panaši į medį su tuščia dreve. Tiesa ta, kad 1944 m. miestas buvo kone nušluotas nuo paviršiaus, bet ne daugiau nei Rusų kariuomenės nusiaubtas Tartu 1708 m. Tai, kaip Narva buvo atstatyta po karo, buvo didžiulis nusikaltimas. Atrodo, kad atsakymas slypi ne pastatuose, bet žmonėse ir tų žmonių, kurie nešiojasi šį miestą, atsiminimuose. Po karo tikriesiems Narvos gyventojams nebuvo leista sugrįžti į namus. Tartu gyventojai pasiliko, o su jais kartu – ir miesto „idėja“. Galima atsargiai teigti, kad svarbiausia čia – vietos vienybė, „dvasia“, kuri nebuvo suardyta. Galbūt miestai funkcionuoja kaip žmonės: jei prisiminimai išgyvena, išgyvena ir žmonės. Bet prisiminimai nebūtinai teisingi.
Mes vaikštinėjame per istorinį Tartu ir įsivaizduojame, kad esame Švedų laikų gyvenvietėje. Bet nesame. Tartu idėja čia tokia pat fiktyvi kaip Friedenthalio istoriniame romane. Pernelyg sudėtinga prikelti laikus iki Šiaurės karo – nėra išlikęs nė vienas autentiškas XVII a. Tartu panoramos vaizdas. Nė vieno ir iš XVI a. Geriausiai žinoma panorama, kuri datuojama 1553 metais, iš tikrųjų yra tik fantazija iš XVIII ar XIX amžiaus. Nėra nė vienos graviūros, vaizduojančios Tartu miesto vaizdą XVII a. Yra tik piešinys, vaizduojantis namus Didžiajame Turguje. Iš esmės išlikę tik keletas dalykų.
Neįsivaizduojame, kaip miestas atrodė tais laikais ir niekada nesužinosime. Kiekvienas miestas yra dvasinis būvis. Friedenthalio Tartu – vienas iš jų. Todėl Friedenthalio pasakojimas, o galimai ir Tartu istorija, sukasi apie sielą. Būtent tai ir reiškia kūrinio pavadinimas – „Bitės“ (lietuviškas knygos pavadinimas – „Melancholija“). Bičių spiečius, kuris išskrenda, o paskui sugrįžta. Arba sugrįžta į kitą vietą. Kitą laiką. Istorinis romanas turi sukurti savo realybę, kaip ir bet kuris kitas romanas, tik realybė turi būti susijusi su praeitimi, bent keletas tiltų turi būti išsaugota. Friedenthaliui tai pavyko. Kai kurie epizodai stipriai įsirašė į atmintį. Gali būti, kad XVII a. Tartu, aprašytas Friedenthalio, skaitytojui įstrigs taip pat kaip XVII a. Paryžius, aprašytas A. Dumas. Istorikai sugriovė tą Paryžių, bet skaitytojai atmena.
Tikrosios romano stiprybės: bazinės žinios, įgūdžiai sujungti skirtingus matymo kampus, kalbos vartojimas. Autorius sako, kad reikia mokėti orientuotis tame laikotarpyje, bet kartu išlikti natūraliam. Jei autorius pradės demonstruoti žinias, jis paaukos darbą. Žmonės nesiekia pasisemti žinių iš istorinių romanų, ir Friedenthalis vengia šio triukšmo. Jo protagonistas yra studentas, kuriam filosofija, teologija, medicina yra jo natūrali aplinka.
Percepcija yra įdomiausia „Melancholijos“ dalis. Friedenthalis sėkmingai sukabina regimus, girdimus ir uodžiamus dalykus: viso šio kūrinio „garso takelis“ yra be paliovos tekantis, srūvantis, teškenantis, merkiantis lietus, viskas aplinkui mirksta, skendi, teka, ir, beje, labai primena Davido Fincherio filmą „Septyni“. Tik nusikaltimo betrūksta, tačiau, nepaisant to, kažkas grėsminga nuolat tvyro ore. Vyksta kažkas baisaus, ir sugedusi yra visa šalis. Sugedimo požymis – nemalonus, visą erdvę užvaldęs puvėsio kvapas. Tačiau tai nėra romanas apie panirimą į nešvarumą. Ir kiek netipinė kūrinio pabaiga tai parodo. Kūrinys parašytas apgalvota, išpuoselėta ir labai natūralia kalba. Visi šie pastebėjimai gali reikšti, kad kūrinys reikalauja didžiulių pastangų, bet tebūnie tai autoriaus paslaptis. Paslaptys turi likti paslaptimis – tai geros literatūros ženklas.
Tiitas Aleksejevas yra estų rašytojas ir scenaristas
Meelio Friedenthalio knygą išleido leidykla „Aukso žuvys“, iš estų kalbos vertė Viltarė Urbaitė
