Taip prasideda žydų kilmės vokiečių rašytojo Ulricho Alexanderio Boschwitzo (1915–1942) knyga „Keleivis“, kurią išleido leidykla „Baltos lankos“, o į lietuvių kalbą vertė „Metų vertėjo krėslo“ laureatė, vertėja Rūta Jonaitytė.
Romanas „Keleivis“ parašytas 1938 metais, po lapkričio pogromų. Autorius jį rašydamas tetruko kelias savaites. Pats U.A.Boschwitzas 1935 metais emigravo į Angliją, vėliau buvo sulaikytas ir išgabentas į Australiją. Plaukdamas atgal į Europą žuvo – laivas, kuriame jis buvo, susprogo nuo povandeninio laivo atakos. Knyga 1939 metais pasirodė Anglijoje, vėliau – JAV, Prancūzijoje. O vokiečių kalba pirmą kartą išleista tik 2018 metais, kai romano rankraštis buvo atrastas Vokietijos nacionalinės bibliotekos išeivijos archyve. Ironiška – knyga, kalbanti apie bene skaudžiausią istorijos dėmę ir Vokietiją, šioje šalyje pasirodė po daugiau nei pusės amžiaus.
-
Knygos recenzija. Laiko ir pieno upės N.Ikstenos romane „Motinos pienas“
-
Knygos recenzija. Jo Nesbø „Makbetas“ – moderni Shakespeare'o interpretacija
-
Knygos recenzija. Ir tai – praeis
-
Knygos recenzija. M.P.E.Martynenko „Praeis“ – antras bandymas malonumui atrasti
-
Knygos recenzija. Atsitiktinumas ar likimas? Atsakymą siūlo Davido Mitchello „Prižiūrėtojas“
„Keleivis“ skaitytoją nukelia į 1938-ųjų Vokietiją. Metą, kai būti žydu buvo pavojinga – menkiausias incidentas gali virsti suėmimu ar kelionės bilietu į koncentracijos stovyklą. Ir nebūtinai incidentas – pakako tiesiog keistesnio žvilgsnio, neatsargaus prisilietimo, o kartais ir tiesiog egzistavimo.
Otas Zilbermanas bėga – aplink ne vienas jo pažįstamas žydas jau suimtas. Jis neturi kur slėptis – vienintelis jo bičiulis, su kuriuo jis keliolika metų vystė verslą, yra Vokietis, nacionalsocialistas. Ir nors jis, Bekeris, Otui Zilbermanui prisiekia ištikimybe, draugyste – viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Žydų kilmės verslininką gelbsti tik viena detalė – jis nėra išoriškai panašus į žydą, labiau į vokietį, tai jam leidžia mažiau į save atkreipti dėmesį.
Otas Zilbermanas su lagaminu, pilnu pinigų, blaškosi po Vokietiją – keliauja iš miesto į miestą, pats nežinodamas, kur jam išties reikia keliauti nukeliauti. Dortmundas, Berlynas, Hamburgas, Belgijos pasienis. Jis žino visų traukinių išvykimo laikus. Traukiniuose jis jaučiais saugesnis nei iš jų išlipus.
Prancūzijoje esantis sūnus vizos negali parūpinti, žmona vokietė – glaudžiasi pas savo brolį, kuris taip pat nacionalistas ir negali Otui Zilbermanui niekuo padėti, nes nenori turėti problemų, jei apie tai sužinotų partija. Iš šalies nelegaliai pabėgti nėra galimybių. Tačiau likti čia – ne ką mažiau pavojinga. Ką daryti?
Net ir esant slogiai baimės nuotaikai Otas Zilbermanas nepraranda tikėjimo žmogumi, nenustoja tikėti, kad aplink dar netrūksta geros valios žmonių, o prigimtinės žmogaus teisės yra aukščiau už žmonių skirstymą į arijus ir žydus. Tačiau tai tik iliuzija, kuri kiekviename žingsnyje vis skaudžiau žeidžia pagrindinį knygos veikėją.
U.A.Boschwitzas mums suteikia galimybę pažvelgti baimei į akis.
Skaitytojui per Oto Zilbermano pastangas išgyventi, pabėgti iš šalies, atsiveria to meto Vokietijos skauduliai: visuomenės transformacija, žydų engimas, neteisybė. Čia puikiai atsispindi, kaip keičiasi požiūris į žmogų, kaip valdyti pradeda egoizmas ir galia. Kaip baimė iš žmogaus atima orumą, o po to ir protą, kaip seni pažįstami tampa priešais, nes jų draugijoje gali jaustis nesaugiai, netgi būti suimtas. Galų gale, kaip iš žmogaus lieka tik vaikščiojantis skeletas – tarsi gyvas išore, bet jau miręs vidumi.
Vien faktas, kad knyga parašyta tuo metu, kai šie įvykiai buvo realūs, suteikia knygai autentiškumo. Romano autorius Oto Zilbermano lūpomis kalba ne tik apie visuomenės ydas ir tai, kaip ji pasikeitė bei kas ją valdo, bet kartu žvelgia ir į žmonių vidų – ką jie išgyvena, kaip tveria baimės, siaubo ir kylančios panikos neišgyventi sunkumus.
Skaitydamas šią knygą tarsi sugrįžau į Philippe'o Claudelo „Brodeką“ – nors šios knygos gana skirtingos, tačiau jas vienija baimės, nežinios, laikmečio nuotaika. Tad skaitytojai, kuriems „Brodekas“ yra įsiminęs kaip dėmesio vertas kūrinys, turėtų pabandyti leistis į kelionę kartu su Otu Zilbermanu. „Keleivis“ taip pat patiks skaitytojams, kurie domisi istoriniu laikotarpiu, žyminčiu Vokietijoje vešėjusį nacizmą, Antrojo pasaulinio karo užuomazgas, žydų persekiojimą. Galų gale, ši knyga – unikalus liudijimas iš to laikmečio, siūlantis mums ne kūrinį, kurtą jau gerokai po šio baimės laikmečio, bet kūrinį, parašytą būtent baimės laikmetyje.
Man ši knyga įstrigo savo natūralumu. Skaitydamas ne kartą išgyvenau tai, ką jautė ir Otas Zilbermanas – baimę. Baimę gyventi, Baimę mirti. Baimę egzistuoti. U.A.Boschwitzas mums suteikia galimybę pažvelgti šiai baimei į akis ir tarsi su žinute iš praeities, kuri dabar pradeda plisti, neleidžia pamirši, kokį skaudų laikotarpį žmonija yra išgyvenusi. Kaip ji buvo nužmogėjusi. Kas buvo kova dėl išlikimo.
Ant knygos priekinio viršelio puikuojasi Italijos leidinio „L'espresso“ romano įvertinimas: „XX a. literatūros šedevras“. Visų knygų neperskaitysi, kad galėtum aprėpti visą XX amžių, bet U.A.Boschwitzo „Keleivis“ – neeilinis kūrinys. Tuo neabejoju.
