Pagrininis šio romano herojus – Jonas Vitkevičius – itin paslaptinga asmenybė. Kaip sako pats knygos autorius, literatūros apie šį lietuvį, gyvenusį XIX amžiuje, itin sunku rasti ne tik lietuvių, bet ir lenkų ar rusų kalbomis. Sovietai yra apie šio kareivio iš Lietuvos gyvenimą sukūrė filmą, britai J. Vitkevičių šlovino ir vadino vienu įspūdingiausių ir paslaptingiausių kapitonų. O R. Dima mums siūlo susipažinti su šiuo mažai kam žinomu Kražių moksleiviu, nuteistu myriop, bet sugebėjusiu susikurti neįtikėtiną karjerą caro kariuomenėje. O viskas vardan ko? Žinoma, dėl galimybės sukilti ir, jei bus tinkamos sąlygos, išvaduoti Lietuvą iš caro gniaužtų.
Pradėkime nuo to, kaip knygos anotacijoje pristatomas R. Dima – lyginamas su Aleksandru Diuma. Nėra jis tikrasis lietuvių Diuma. Ir „Vilniaus plovo“ autorius tai pripažįsta – literatūrinės patirties stygius knygoje jaučiamas ir tai gali erzinti skaitytojus. Tokią šūsnį istorinių faktų sudėti į vieną kūrinį – užduotis ne iš lengviausių.
Visgi čia trumpam sustokime. Daug kritikos romanas sulaukė dėl itin lėto veiksmo knygos pradžioje. Išties pirmi 80 puslapių yra sunkūs. Be J. Vitkevičiaus paauglystės vingrių šioje romano dalyje dar kalbama ir apie Tomo Zano gyvenimą, Kražių gimnazistus, kurie buvo nuteisti myriop dėl slaptos anticarinės organizacijos veiklos. Be kita ko pasakojama ir apie politinę situaciją, kurioje skendėjo Lietuva.
Pats R. Dima sako, kad šiuos faktus, o jie sudaro maždaug 95 proc. knygos turinio, rinko maždaug trejus metus.
Panašu, kad autorius norėjo daug aprėpti – skaitytojui pateikti daug negirdėtų istorinių detalių. Gal net kiek per daug. Kita vertus, visi knygos pradžioje dėstomi įvykiai yra susiję, nėra ko atsisakyti. Jei ne istoriniai sutapimai – galbūt ir J. Vitkevičiaus ir T. Zano niekas neprisimintų.
Visgi knygai perkopus 100 puslapių galime ramiai pasinerti į istoriją. R. Dima istoriją pasakoja ramiai, įterpdamas savo komentarus. Autorius siužetą dėsto aiškiai ir nenuobodžiai. Kas svarbiausia – išsamiai. O dar svarbiau – įtraukiančiai. Skaitant atrodo, kad tai nėra romanas, o ką tik atrasti istoriniai memuarai.
Tokį jausmą kuria pasirinktas autoriaus stilius – siužetas skaitytojui dėstomas taip, lyg pats autorius būtų visus įvykius sekęs iš šalies, pats matęs, užsirašęs į dienoraštį ir perkėlęs į knygos puslapius.
TAIP PAT SKAITYKITE: „Vilniaus plovo“ autorius Regimantas Dima: apie kritikų strėles, nepažintą istoriją ir naują knygą
Kalbant apie romano siužetą būtina atkreipti dėmesį į XIX įvykių sugretinimą su dabartimi. Tuo metu, kai vieni knygos skyriai dėsto J. Vitkevičiaus klajones po Rusiją ir Afganistaną, kituose skyriuose veikėjas Sigitas įsivelia į istorinių dokumentų apie caro kariuomenės kareivį paieškas.
Tenka pripažinti, kad šis istorinių laikotarpių sugretinimas nėra išpildytas. Skaitytojui aišku, kad tai tarsi metafora, norinti parodyti dabarties realijas – istoriniai dokumentai apie J. Vitkevičiaus gyvenimą kažkur „klaidžioja po pasaulį“.
Atsisakius dabartinių įvykių siužeto, kas leistų „sutaupyti“ keletą knygos skyrių, būtų galima giliau pažvelgti į pagrindinio herojaus gyvenimą arba tuometinę Lietuvos situaciją. Galų gale – išvengti sunkių pirmųjų 80 puslapių, kuriuose istorija atgultų išsamiau ir aiškiau.
Pagrininis romano herojus – Jonas Vitkevičius – itin paslaptinga asmenybė
Peikti visada yra lengiau nei girti. Tačiau R. Dima su šiuo kūriniu žengė tvirtą žingsnį literatūroje. Drąsus sprendimas debiutuoti su istoriniu romanu. Tačiau šis žingsnis tvirtas.
Tai romanas, kuris leidžia ne tik pažvelgti į mažai žinomos istorijos detales, bet ir suteikia naują kvėpavimą istoriniams romanams. Galbūt jei istorija jums nuobodi, neužmigsite į rankas paėmę istorinį romaną?
Trumpai tariant – tai dėmesio vertas romanas. Nors, kaip minėjau, pirmi puslapiai vargina, tačiau viską atperka veiksmas, kuris be įvado būtų tiesiog beletristika.
Belieka pridurti – jis patiks ir moterims, kuo pats autorius šiek tiek abejoja. Kaip tokie nuotykiai ir drąsa gali nesužavėti moters?
Smagaus skaitymo.