Labai kliūna pati kalba: autorius rašo taip, lyg stenografuotų mintis iš diktofono.
Nemažiau sėkmingas ir pagrindinės siužetinės linijos parinkimas. Veiksmo ašimi tampa filomatų draugijos narių likimai tremtyje. Slaptųjų organizacijų veikla savaime intriguoja, o pagrindiniai veikėjai – Tomas Zanas ir Jonas Prosperas Vitkevičius – dar mažiau žinomi, nei Santjago universiteto kūrėjas Ignotas Domeika, todėl itin patrauklūs. Žemaitijos bajorėlis J.P.Vitkevičius savo charizma, išsilavinimu ir sugebėjimu padaryti stulbinančią karjerą net ir tremtyje, gali lygintis su pačiu Pretendentu. Tad rodosi, kad romanas turi teikti ir intelektinį malonumą, ir skaitymo džiaugsmą.
Problemos
Deja, visa tai tėra tušti pažadai, o romano skaitymas daug džiaugsmo neteikia. Labai kliūna pati kalba: autorius rašo taip, lyg stenografuotų mintis iš diktofono. Pasakojimas kapotas, vinguriuotas, su nuolatiniais pasikartojimais. Tai labiau primena šauniai familiarią blogerių kalbėseną, bet ne literatūrą.
Didžiojo sąmokslo, į kurį veda visas romanas, atskleidimas netampa jokiu sprogimu.
Siužetas dar problematiškesnis, nei jo stilius. Romanas sudarytas lyg iš dviejų dalių: didesnioji pasakoja J.P.Vitkevičiaus nuotykius, o mažesnioji – autoriaus alter ego Sigito atliekamas tyrimas. Pastaroji niekur neveda ir yra visiškai betikslė. Neaišku, kam reikėjo pasakoti paslaptingų dokumentų paieškos istoriją. Gal XXI a. dokumentų detektyvas siejasi su XIX a. intrigomis? Gal užmanyta, kad atrastais dokumentais lyg ir prasideda Jono Prospero istorija? O gal atvirkščiai? Šios dvi linijos niekaip nesupinamos. Taip, šie intarpai smagūs (Sibiro budistų ceremonija, Gedulio striptizo manija), tačiau iš jų niekas neišsirutulioja. O visur esančio pasakotojo-blogerio romane ir taip per daug. Blogiausia, kad dalis intarpų paraidžiui perkelta iš Gyvenimo stebėtojo memuarų ir jau suvartoti. Tad galiausiai viskas primena tik dirbtinį žodžių dauginimą.
XIX a. skirtoji dalis ne ką geresnė. Autorius šleivodamas stengiasi kurti ir pamažu vis didinti įtampą, nuolat užsimindamas apie T.Zano ir J.P.Vitkevičiaus sąmokslą. Dialogų romane nėra, tad intriga kuriama pakartotinai klausiant: „Ką gi jie sumanė?“
Nepaisant istorinių asmenybių spalvingumo, veikėjai romane neveikia. Jie nemąsto, nejaučia, nekalba ir pasirodo tik pasakotojui ėmus giedoti eilinius ditirambus apie herojų herojiškumą. T.Zanas lieka kažkur paraštėje ir į pagrindinę sceną taip ir neateina. Didžiojo sąmokslo, į kurį veda visas romanas, atskleidimas netampa jokiu sprogimu. Ir ne todėl, kad sąmokslas būtų menkas, o todėl, kad autorius nesugebėjo išskleisti jo plonybių, apžaisti visos situacijos. Tiesiog nudrėbė išrišimą paskutiniuose puslapiuose. Neįsiskaitęs gali net nesuprasti, apie ką pasakota ir kuo čia viskas baigėsi.
Faktų kratinys, primenantis didelį blogo įrašą apie J.P.Vitkevičių. Na, geriausiu atveju – romano apmatai, juodraštinis variantas.
Tad nenuostabu, kad knygą pabaigus lieka trūkumo jausmas: sąmokslo nėra, įtampos nėra, istorijos nėra, nieko nėra. Vilniaus romane taip pat nėra. Išvis, niekaip. Tik trumpai pristatoma filomatų bylos istorija ir prasideda tremtis į Vidurio Aziją. Tai nėra blogai, tik kam klaidinti skaitytoją viltimis pažinti savąją sostinę naujai. Tai nevykęs komercinis sprendimas, kaip ir R.Dimą pavadinti Diuma. Nėra čia Diuma, nes nėra nuotykių, veikėjų, dialogų, veiksmo, paslapčių. Tik faktų kratinys, primenantis didelį blogo įrašą apie J.P.Vitkevičių. Na, geriausiu atveju – romano apmatai, juodraštinis variantas.
Tokio kratinio skaitymą galutinai apkartina erotinės scenos ir bandymai aprašyti moteris. Tai ne šiaip stereotipiški, nuvalkioti, lėkštus sovietinius anekdotus primenantys pokštai-gyvenimiški pastebėjimai. Tai senstelėjusio, frustruoto vyro kliedesiai. Jie tiesiog bjaurūs, ir nuo to, kad ir kaip tai pabrėžtų pats autorius, romanas nepasidaro vyriškas.
R.Dima jau kalba apie antrojo romano pasirodymą. Tikėkimės, kad pasistengta bus labiau. Geros idėjos ir puikios, nepanaudotos medžiagos nepakanka. Viską reikia suvirškinti ir paversti nauju produktu – romanu. Antraip medžiaga užvaldo autorių ir pradingsta ne tik romanas, bet ir gera idėja. Labiausiai ir pikta, kad puiki idėja sugadinta. XIX a. ir toliau lieka nemylimu, o filomatų siužetas nė trupučio nepriartėja prie platesnio skaitytojų rato.
Pabaigti galime paties R.Dimos terminais – ingredientai buvo geri, bet virėjas netikęs. Užsiliko tik Azijos aromatai.
1 Šiame internetiniame puslapyje galite rasti pačių keisčiausių patarimų ir nuorodų: http://www.historicalnovels.info/Writing-Historical-Fiction.html.
2 Abi knygos pasirodė tik elektroniniu formatu ir yra visiškai legaliai randamos adresu https://naujasvardas.wordpress.com.
3 Bent jau taip teigia pats autorius.
Šis tekstas paskelbtas leidinio „Naujasis Židinys-Aidai“ 6 numeryje
