Šios knygos užuomazgos buvo, kai vienuolis buvo paprašytas kartais parašyti į žurnalo „Kelionės ir pramogos“ tinklalapį, vėliau jis ėmė rašyti laiškus, ir galiausiai viskas sugulė į knygą, pasirodžiusią 2010 metais. Šis trečiasis leidimas papildytas naujais laiškais, pokalbiais ir nuotraukomis.
Pats knygos autorius sako, kad šis kūrinys yra jo „dvasinio kelio knyga“ rašyta nuo pat pradžios, kai tik tapo dzenbudistu ir išvyko į Korėją. Ją Bo Haengas Sunimas rašė protarpiais dvylika metų, tai įžvalgos įvairiais metų laikais, įvairiomis temomis. „Atsigulęs 10 valandą vakaro, keldavausi 2 val. nakties ir iki 3, kai prasidėdavo 108 nusilenkimai, skirti visoms gyvoms būtybėms, pavogęs šiek tiek iš miego laiko, labai greitai spaudydavau ne itin manęs klausančias kompiuterio kompiuterio klaviatūros, pritaikytos korėjietiškai abėcėlei, raides. Mintys pačios liedavosi“, – rašo autorius.
Trumpai apibūdinti, apie ką ši knyga, būtų labai sudėtinga. Nes tai ir koncentruoti, glausti pasakojimai apie dzebudizmo, kurį jis vadina dvasiniu sportu, esmę, įžvalgos apie gyvenimą, tai laiškai, kuriuose – jo mintys apie keliones, žmones, įvykius, išgyvenimus.
Apie budistinio mokymo esmę („Dzeno esmė: kai ką nors darai, tik daryk“), zen metodus autorius rašo paprastai, suprantamai, taip, kad jo pagrindinius principus galėtų suprasti net ir tie, kam budizmas yra visiškai svetimas („Mano rašiniai nėra skirti intelektualiam bendravimui, filosofiniam diskutavimui. Budos kelio pasekėjai nėra filosofai ar teoretikai. Viskas paremta dvasine praktika“). Rašo apie tai, kaip tapti vienuoliu, kokia meditacijų prasmė ir apie tai, kad ne visuomet šios meditacijos yra lengvas užsiėmimas – pavyzdžiui, štai tokie išbandymai tenka norintiems pasirinkti vienuolio kelią: „Sėdima po 10 valandų ramioje pozoje ant kelių (japoniškai), 100 nusilenkimų, tik du kartus galima pavalgyti, ir tai formaliai, skiriant tam itin mažai laiko. Jokio bendravimo, pokalbių, jokio žiūrėjimo vyresniems į akis: kojos suglaustos, rankos prieš krūtinę. Jei nori išeiti „savo reikalu“, negali eiti vienas“.
Rašo apie tai, kad meditacijos yra ne tik būdas pažinti save, dvasinė kelionė į vidų, šis išsivalymas tampa ir kūrybiniu impulsu – autorius mini garsų rusų rašytoją Viktorą Peleviną, kuris atvyksta pas juos į vienuolyną medituoti, o paskui parašo kelias knygas.
Pats vienuolis dabar kasdien medituodamas praleidžia mažiausiai devynias valandas, dar maždaug valandą trunka rytiniai ir vakariniai giedojimai bei 108 nusilenkimai, atliekami rytais, o neretai ir vakarais.
Tačiau, kaip jau minėjau, tai knyga ne tik apie dvasines praktikas, joje autorius leidžiasi ir į įžvalgas apie įvairias šalis, kultūrinius skirtumus. Pavyzdžiui, apie japonus jis rašo: „Japonai labai organizuoti. Tvarka kaip armijoje. Ten nenupėdinsi, kur nori. Viskas vyksta pagal planą“, apie korėjiečius rašo, kad jie labai užsisklendę, visą pasaulį suvokiantys taip, kaip jiems reikia, pagal save: „Jiems sunku suprasti kitus žmones, jie visad mėgsta laužyti taisykles“.
Bloga situacija – tai pati tikriausia, pati stipriausia energija, jeigu mes ją išnaudojame tinkamai
Knygoje atsiskleidžia ir labai skirtingas suvokimas apie pasaulį Rytuose ir Vakaruose: kaip rašo vienuolis, Vakaruose esame įpratę, kad jei kažką darysiu, kažką gausiu, jei dirbu, gausiu atlyginimą, jei sportuoju, užimsiu pirmą vietą, jei plaukiu – priplaukiu, o rytietiškas mąstymas perteikia visai kitokią perspektyvą: „Jei plaukiu – nebijau nuskęsti, jei dirbu – be atlyginimo, jei mokausi – niekas nežino. Taigi, nieko negauni, o tik prarandi“.
Remdamasis budistine filosofija autorius rašo apie meilę, švenčių prasmę, depresiją („Bloga situacija – tai pati tikriausia, pati stipriausia energija, jeigu mes ją išnaudojame tinkamai“), religijų svarbą. Ir, žinoma, svarbiausia – apie gyvenimo prasmę, jo tikslą – surasti tai, „kodėl mes gyvename šiame pasaulyje, surasti tai ir palikti šią kančių upę pakelta galva iki kito bandymo kitame gyvenime“.
Nemanau, kad ši knyga yra skirta tik tiems, kam įdomus dzenbudizmas, Rytų filosofija. Tai knyga, verčianti susimąstyti apie tai, kaip ir kodėl gyvename, galbūt pakeisti tai ir ieškoti prasmės kasdienybėje.
„Gimstame vieni ir mirštame vieni – tai kodėl mes atėjome į šį pasaulį, kas mus tikrai pagimdė? Sudarė tas sąlygas, tą atstumą nuo saulės, kad mes galėtume kažką veikti? Veikti teisingai. Tai labai svarbu...“
