Masės ją atrado naujai, kaip naujai buvo atrasta sodininkystė ar valgio gaminimas1. Nedidelio akademinio kaimo garsenybės tapo tikromis televizijos žvaigždėmis, uždirbančiomis milijonus. Technologijos leido istorinius debatus, paskutinius atradimus, naujausias monografijas vartoti, naudoti, patirti, suprasti, parduoti kitaip ir daug greičiau.
Jerome‘as de Grootas prabilo apie istorioglosiją (istorinį daugiabalsiškumą), kai apie vieną istorinį įvykį galima prabilti skirtingai ir kurti begalę daugiareikšmių diskursų2. Eilinis vartotojas kasdien ir be didelių pastangų gali susidurti su istorija: architektūra, reklama, televizija, menas, literatūra, žaidimai. Tai, kad romėnai karybai naudojo kiaules, gali sužinoti ne tik iš Lukrecijaus, bet ir iš kompiuterinio žaidimo „Rome: Total War“.
Smetoniškas sviestas ar tarybinės dešrelės kuria žinojimą, net kai vartotojas dėl savo amžiaus negali justi jokios nostalgijos šioms epochoms. Istorija tapo pramogų kultūros dalimi ir ėmė teikti džiaugsmą, kurį privalu ryti samčiais.
Smetoniškas sviestas ar tarybinės dešrelės kuria žinojimą, net kai vartotojas dėl savo amžiaus negali justi jokios nostalgijos šioms epochoms. Istorija tapo pramogų kultūros dalimi ir ėmė teikti džiaugsmą, kurį privalu ryti samčiais.
Nors ir nedrąsiai, paskatinti kitų priežasčių, Lietuvoje šie procesai prasidėjo panašiu metu.
Manyčiau, kad 1993 m. startavę ir beveik pusantro šimto (tiksliai – 122) laidų sukūrę „Būtovės slėpiniai“ – žinomiausias istorijos populiarinimo projektas. Čia sovietinių draudimų ir cenzūros iškastruota istorija pati savaime buvo nauja ir negirdėta, todėl sensacinga. Tai laidavo šiandien jau nuobodoko formato laidos populiarumą, nepanaudojant jokių šou elementų.
Neišskiriamas Alfredo Bumblausko ir Edvardo Gudavičiaus (lyg Betmeno ir Robino) tandemas ilgam tapo tikro istoriko vaizdiniu populiariojoje sąmonėje. Vėliau dirbęs vienas, Bumblauskas tapo tikra PHDiva3, kurios neišvaizdumą kompensavo charizma ir retoriniai sugebėjimai, o istoriko kompetencija suteikė autoritetą ir pranašumą prieš eilinę TV žvaigždutę. Kartu su Leonidu Donskiu medijų dėka profesorius visuomenei tapo humanitaras par excellence.
Virginijus Savukynas tęsia Bumblausko tradiciją. Tačiau šiandien dviejų žmonių pokalbio nebepakanka. Todėl kuriamas šou, detektyvo žanru stengiantis suaktualinti istoriją ir įtraukti žiūrovą į istorinės tiesos paieškas ir stereotipų laužymą.
Panašų formatą naudojo ir Gražina Sviderskytė su Arvydu Anušausku, kurdami savo „Slaptuosius XX amžiaus archyvus“. Pastarieji – vienas iš nedaugelio tęstinių dokumentinių lietuviškų serialų istorinėmis temomis. O vietinės produkcijos trūkumą puikiai papildo populiarioji užsienio kanalų dokumentika.
Juk kaip dažnai išgirstame: „Neee, teliko aš nežiūriu. Na, nebent „Discovery“ ar „History chanel“. Šalia dokumentikos šiokias tokias pozicijas pamažu išsikovojo ir lietuviškai istorijai skirti meniniai filmai. „Dievų miškas“ ar „Vienui vieni“ sulaukė nemažo žiūrovų dėmesio. Bet visų jų sėkmė nublanko prieš filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ populiarumą. Ir nors jis turi daugiau bendro su sovietine mitologija, negu su istorine tikrove, bet tai nesutrukdė jam tapti antru visų laikų pelningiausiu lietuvišku filmu.
Nemenko populiarumo televizijoje sulaukia įvairūs žinių žaidimai ir viktorinos, kuriose nemaža klausimų dalis (tiesiogiai ar ne) siejasi su istoriniu išsilavinimu. Privalu pabrėžti, kad šie televiziniai žaidimai yra gerokai didesnio fenomeno dalis.
