Sunku suprasti, kodėl atsitiktinių vardų, datų, įvykių žinojimas gali teikti tiek daug džiaugsmo ir kodėl geri protmūšistai asocijuojasi su išsilavinusiais ar net intelektualiais žmonėmis.
Per paskutinius penketą metų įvairiausių atmainų protmūšiai užkariavo Lietuvos barus ir geriančiųjų protus. Sunku suprasti, kodėl atsitiktinių vardų, datų, įvykių žinojimas gali teikti tiek daug džiaugsmo ir kodėl geri protmūšistai asocijuojasi su išsilavinusiais ar net intelektualiais žmonėmis.
Turbūt protmūšiai (lygiai kaip ir ekskursijos) – tai pramoga, kurios pateisinimą randa savo mistiniame intelektualume: aš ne šiaip geriu (autobuse arba bare), bet dar ir lavinuosi, juk nuolat sužinau kažką naujo.
Knyginius pavidalus istorija taip pat keičia. Šalia įprastų monografijų daugėja populiariai parašytų biografijų ir autobiografijų, įvairių atsiminimų, populiariosios istorijos. Labiausiai matomi „Obuolio“ ir „Vox Altera“ leidžiami karių atsiminimai ar kita populiarioji militarika. Neįtikėtino populiarumo sulaukia ir pseudoistorijos veikalai, turintys patenkinti vis dar istorijos klastojimo nuotaikomis gyvenančių dalies lietuvių tiesos troškimą.
Akivaizdu, kad istorija yra reikšminga Lietuvos populiariosios kultūros dalis, kurios paprastas žmogus net labai trokšta. Per televizijos laidas, įvairius žaidimus, filmus, knygas istorija tampa laisvalaikio forma, kuri turi teikti malonumą nuo kasdienių darbų pavargusiems vartotojams.
Kartu ji teikia prasmės iliuziją, nes laisvalaikis tampa ne tik smagus, bet dar ir (neva) naudingas. Esant tokiam nemažam pramoginės istorijos poreikiui, nenuostabu, kad pirmoji Andriaus Tapino knyga „Vilko valanda“4 sulaukė kritikų pripažinimo ir finansinės sėkmės. Pastaroji diktavo tęsinio būtinybę, o apie jį prabilta dar neatslūgus „Vilko valandos“ sukeltam ažiotažui.
Tapinas ir istoriniai romanai
Televizijos laidų vedėjas, pokerio lošėjas, auksinis berniukas, viktorinų mylėtojas, užkietėjęs fantastas ir Šalčiūtės kalbintojas – Andrius Tapinas su „Maro diena“ užtikrintai artėja Rašytojų kalnelio link.
Tiesa, kaip ir pirmojoje, taip ir antrojoje savo knygoje autorius griežtai pabrėžia, kad tai ne istorinis, o fantastinis romanas. Žinoma, kad tai – tam tikras žaibolaidis, kuris turi apsaugoti nuo visų ultrapatriotų, nuslėptos istorinės tiesos ieškotojų ir kitų išprotėjusių derosalininkų.
Griežtąja prasme jo knygos tikrai neturi nieko bendra su istorija, o yra absoliuti fikcija. Tačiau Žemaitė ar Čiurlionis – tikrai gyvenusios, nors ir išgalvotomis savybėmis apdovanotos, asmenybės.
Istorija niekur nedingsta, tačiau nuo jos stipriai nutolstama. Ji tik atspirties taškas siužetui plėtoti. Būtent šia prasme tai yra istoriniai romanai.
Per knygų pristatymus ir interviu Tapinas ne kartą kalbėjo, kaip jis dirba. Tai labai preciziškas informacijos rinkimas, jos apdirbimas ir itin sąmoningas viso pasakojimo konstravimas. Istorija tampa pamatu, ant kurio statoma fikcija: jei orlaivių uostas, tai Viščigave, kur kažkada išties nusileido pirmasis lėktuvas Vilniuje; jei teroristai Osmanų imperijoje, tai būtinai armėnai, tikrai kovoję dėl savosios laisvės; jei džentelmenų ratelis Londone, tai tik Vaito klubas, reali aristokratų grietinėlės telkimosi vieta. Istorija niekur nedingsta, tačiau nuo jos stipriai nutolstama. Ji tik atspirties taškas siužetui plėtoti. Būtent šia prasme tai yra istoriniai romanai. O toliau jau kuriama pramoga. Bet ar ji prasminga? Ar Tapino kūryba gali paskatinti tolesnį domėjimąsi?
Tikėtis, kad po susidūrimo su Superžemaite paauglys puls ryti jos knygas – naivu. Gal atsivers kokią vieną, bet tikriausiai greit pames, nes sunku įsivaizduoti didesnę nuobodybę šešiolikmečiui nei balanos gadynės buitis. Bet ir be raštų studijų, kontrastas tarp Žemaitės ir Tapino Žemaitės atmintyje turėtų išsaugoti abu paveikslus. Tam tikra žinia išlieka. Tad daugialypis, taigi ir fikcinis kalbėjimas apie praeitį duoda naudos. Prasmės iliuzija susimaišo su malonumo džiaugsmu.
Kita vertus, Tapino romanai gali būti laikomi istoriniai ta prasme, jog kalba ne apie praeitį, kokia ji buvo, o apie praeitį, kokią mes ją norime matyti. Taigi apie mus pačius pasako gerokai daugiau, nei tikėtumėmės. Mes lyg kompiuteriniame žaidime galime perkurti realybę ir kova už laisvę, kad ir fiktyviai, nukeliama tolyn į praeitį. Juk kiekviena karta parašo savo istoriją.
