Tapinas ir jo antroji knyga
Kaip ir pirmasis kūrinys, taip ir „Maro diena“ yra nuotykių stimpankiniame pasaulyje tęsinys. Bet nors dalis veikėjų atpažįstami iš anksčiau, tai netrukdo antrąją knygą skaityti kaip atskirą romaną.
Veiksmo vieta knygoje pakeičiama radikaliai. Jei pirmajame romane siužetas plėtotas Vilniuje ir net pats miestas tapo savarankišku veikėju, tai dabar, kaip ir buvo žadėta, persikeliama į Kauną. Taip pat į Londoną, Konstantinopolį, Paryžių, Dzūkiją.
Autorius žengia rizikingą žingsnį: atsitraukia nuo vietinės specifikos (kuri nemažai daliai skaitytojų ir buvo tas šarmas, padėjęs įveikti stimpanko baimę) ir išeina į tarptautinius vandenis, plačiąją Europą. Tai logiškas sprendimas, žinant Tapino ambiciją tapti pasaulinio masto rašytoju ir, iš knygos uždirbus milijoną, pasidabinti baltomis kelnėmis ir leisti laiką Rio de Žaneiro paplūdimiuose5. Ar pasiseks – sunku pasakyti. Bet apskritai visa tai „Maro dieną“ daro kitokią, daug judresnę. O kartu ir paviršutiniškesnę, nes preciziškai nušlifuoto Vilniaus kolorito vis tiek pritrūksta. Europos ir Aljanso miestai paliečiami lyg probėgšmais.
Visa tai „Maro dieną“ daro kitokią, daug judresnę. O kartu ir paviršutiniškesnę, nes preciziškai nušlifuoto Vilniaus kolorito vis tiek pritrūksta.
Greitis, judrumas, veiksmas – tai dar vienas ryškus antrosios knygos skirtumas. „Vilko valandoje“ nuotykių tikrai netrūko, tačiau „Maro dienoje“ viskas dar intensyviau, dar aktyviau, dar spėriau.
Kartais visko tiek daug, kad skaitytojui būtinas poilsis. Veiksmo trileris lietuvių literatūroje – retenybė, o toks žanras ypač kabina jaunąjį skaitytoją.
Tačiau dėl tokios perkrovos nukenčia veikėjai, kurie ir taip nebuvo Tapino romanų stiprioji vieta. Dabar jie dar vienmatiškesni, o dialogai dar kapotesni. Labai nukenčia ir kuriamas pasaulis. Stimpanko detalėms, techninėms smulkmenoms ir įdomybėms nebelieka vietos. Ne toks išraiškingas ir istorinis bei kasdienybės peizažas. Vietos taip pat nelieka geopolitinei situacijai atskleisti. Skaitytojas jaučia, kad tarptautinė įtampa auga, kad artėja didelis karas. Bet įtampos romane ir taip labai daug, o stabilizuojančių detalių trūksta.
Tiesa, skurdus ir plokščias stimpankinis „Maro dienos“ pasaulis papildomas kiek netikėtu inkliuzu. Viename interviu Tapinas žadėjo, kad pirmasis antros knygos sakinys bus: „Lygiomis kaip stiklas Kauno gatvėmis lėkė garo karietos“6.
Tačiau akivaizdžios ironijos apverktinų Kauno kelių atžvilgiu neliko, o šis miestas romane kelia dar didesnį graudulį. Po cheminės katastrofos jis ištuštėja ir jo gatvėmis klajoja tik plėšikai, atsitiktinai išgyvenusieji, baltieji vienuoliai, banšos ar kiti zombinio tipo padarai. Taip į stimpanką įsilieja postapokaliptiniai siužetai.
Autoriui tai leido dar padidinti kovos scenų (net masinių) kiekį ir sunervino tik tuos, kuriems zombiai visiškai ne prie širdies (kaip kad aš). Be to, Tapino teigimu, taip išspręsta kita labai opi problema. Nusprendus Kauną paversti svarbiausia romano scena, susidurta su netikėtu informacijos trūkumu. Apie XX a. pradžios Kauną nėra beveik jokios įdomesnės medžiagos, kuri leistų atkurti miesto dvasią ir autentišką atmosferą. Ryškesni darbai skirti tik Kauno fortifikacinei sistemai7, tad fortai ir tapo pagrindine veiksmo vieta.
Nepaisant šių pastabų – tai vis tiek geras romanas, papuoštas žavia Žemaite ir dar žavesniu Čiurlioniu. Kaip ir įprasta, autorius palietė ir šiandienos realijas – Žaliojo tilto skulptūrų problemą. Trilerio siužetas patrauklus visoms amžiaus grupėms. Tik pasigendi labiau nušlifuotų kampų ir geriau išdirbtų siužetų. Be to, per kelis knygos pristatymus Tapinas pabrėžė, kad jis labai sąmoningai stengėsi sukurti visiškai kitokią, nei pirmoji, knygą. Tad visiškai valingai siužetas tapo toks intensyvus, kad praslystama lyg lygiomis it stiklas Kauno gatvėmis.
Trilerio siužetas patrauklus visoms amžiaus grupėms. Tik pasigendi labiau nušlifuotų kampų ir geriau išdirbtų siužetų.
Šių eilučių autorių nepaliaujamai kamuoja klausimas, ar istorikas gali būti superherojus? Po Dano Browno „Da Vinčio kodo“ istorikai tėra tik ekspertai, gebantys pagelbėti pagrindiniam herojui savo žiniomis. Jie lyg ir svarbūs bei reikšmingi, tačiau ne iki galo.
Didžioji šlovė tenka paprastai ne jiems. Tapino istorikas – tik maskuotė negailestingam žudikui profesionalui. Atrodytų, kad nėra nieko nekalčiau, ramiau ir tykiau už istoriką, bibliotekų tyloje palinkusį prie knygų.
Tai lyg herojaus priešingybė. Bet ar negali istorikas būti ne tik žiniukas, bet ir aktyvus, tikrovę keičiantis veikėjas, kurio istorinis išsilavinimas ir praeities kartų išmintis susilieja su slapto kovos meno (bibliotekan) išmanymu. Tapinas yra prasitaręs, kad trečiasis romanas taip pat bus ir Vilniaus universitetui jame bus skirtas nemažas vaidmuo. Sunku tikėtis, kad inžineriniame stimpanko pasaulyje humanitaras bus rimtas veikėjas. O gal?
Maro diena: Fantastinis romanas (stimpankas), Knygos „Vilko valanda“ tęsinys, Vilnius: Alma littera, 2015, 440 p., iliustr., 10 000 egz. Dailininkė Eglė Zioma
1 Jerome de Groot, Consuming History: Historians and Heritage in Contemporary Popular Culture, Abingdon, New York: Routledge, 2009.
2 Ibid.
3 Net ir dabar istorijos studentų artimieji klausia, ar jiems nedėsto Bumblauskas?
4 Andrius Tapinas, Vilko valanda: Fantastinis romanas (stimpankas), Vilnius: Alma littera, 2013. Šios knygos recenzijas žr. Knygų aidai, 2013, Nr. 4.
5 Plačiau žr. autoriaus tinklaraštį www.tapinas.lt.
6 „Andrius Tapinas pradėjo rašyti antrąją knygą“, in: https://www.15min.lt/zmones/naujiena/lietuva/andrius-tapinas-pradejo-rasyti-antraja-knyga-3-313959, (2013-03-07).
7 Žr. Vladimiro Orlovo darbus.
