Pasaulinės COVID-19 pandemijos laikas sunkus visiems. „Visa laimė, mes tebegalime skaityti ir diskutuoti apie knygas telefonais, internetu! – karantino privalumų ilgai neieškojo Delia Owens. – Tai geras būdas palaikyti ryšį.“ Milijoniniai knygos, kuri originalo kalba vadinasi „Where the Crawdads Sing“ – „Ten, kur gieda vėžiai“, tiražai Jungtinėse Valstijose jos neišpaikino. Lietuvos skaitytojų dėmesys (romaną išleido BALTO leidybos namai) istorijai apie laukinėje Šiaurės Karolinos gamtoje, pelkyne, užaugusią mergaitę Kają ir jos likimą autorei taip pat labai malonus – šiuo metu knygyno lentynose jau trečias tiražas.
Daugybę metų gamtos tyrimams paskyrusi zoologė, populiarių knygų apie Afrikos gyvūnus autorė, tikra savo profesijos įžymybė šiuo metu rašo dar vieną romaną, tad jos grožinių knygų gerbėjų ratas, tikėtina, ateityje tik plėsis. Bet kol kas kalbamės ne apie ateities darbus, o stulbinamai sėkmingą „Ten, kur gieda vėžiai“.
– Delia, kaip po Afrikoje praleistų ilgų metų, išleidus populiarias knygas apie laukinius gyvūnus šovė mintis išmėginti jėgas grožinės literatūros srityje?
– Dvidešimt treji metai diena iš dienos tyrinėjant ir stebint liūtus, rudąsias hienas, dramblius paskatino susimąstyti, kiek mūsų elgesys panašus į jų, taip pat – kiek jį nulemia genetika. Pavyzdžiui, kaip visi primatai, žmonės linkę gyventi bendruomenėmis, jų nariai glaudžiai susiję. Laukinės gamtos stebėjimas paskatino mane parašyti romaną, kuriame tyrinėčiau, kaip jaunutės mergaitės gyvenimą gali paveikti izoliacija, vienatvė, kai pulkas artimųjų palieka ją vienišą likimo valiai. Norėjau papasakoti, kiek daug mes galime išmokti ir suprasti apie žmogaus prigimtį iš gamtos, visų mūsų pradžių pradžios.
– Ir po mokslinių knygų rašyti grožinę jums patiko?
– Didžiumą gyvenimo rašius kitokias knygas, romano kūrimas man pasirodė labai išlaisvinanti ir jaudinanti veikla. Mokslinės literatūros rašymas – lyg jodinėjimas aptvare, kai esi suvaržytas aukštos tvoros iš faktų: istoriją privalai dėstyti labai atidžiai, viskas – laikas, aprašomos savybės – turi būti itin tikslūs, nes mini ir aprašai konkrečius žmones. Na, o kurti grožinę knygą – lyg paraginti žirgą šuoliuoti risčia pro atlapotus vartus į pievas ir lankas, į kalnus. Juk ir veiksmą, kaip tą žirgą, gali sukti bet kuria kryptimi, kur tik geidžia širdis. Siužetą galima keisti, charakterius aprašyti taip, kaip pats pasirenki. Mano fantazijai atsivėrė nauji horizontai.
– Tiesa, kad „Ten, kur gieda vėžiai“ rašėte net dešimtmetį?
– Taip, tai truko būtent tiek, tačiau kartu dar užsiėmiau laukinės gamtos tyrimais. Romano rašymas nebuvo kasdienis darbas. Keldavausi pusę penkių ryto ir kelioms valandoms sėsdavau prie knygos. Beje, paskui net kelis sykius jau parašytus puslapius numečiau prie juodraščių galvodama, jog niekuomet jie netaps tokie geri, kad būtų galima publikuoti. Ir tai įrodo, kad negalima iš anksto nurašyti dar nebaigto projekto!
– Papasakokite apie pagrindinę knygos heroję Kają – kokia išties ta Pelkių Dukra, kurios paveikslas ir yra knygos ašis?
– Kaja yra kiekviena maža mergaitė, kartu – viena iš milijono. Kaja – kiekvienas mūsų. Ji atskleidžia tai, kuo galėtume tapti norėdami išgyventi. Tikiu ja visa širdimi. Tikiu, visi mes galėtume padaryti daugiau, nei sugebame įsivaizduoti, jei tik gyvenimas to pareikalautų.
Tikrai stengiausi, kad aprašyti jos išgyvenimo momentai būtų tikroviški, įtikinami. Norėjau, kad visa istorija būtų reali. Užtat ne be reikalo tėvas šalia jos šmėžavo, kol mergaitei sukako dešimt, – ji sulaukė tokio amžiaus, kai jau pati pajėgė rasti maisto, užkurti ugnį, gaminti, plaukti į pelkes ir jūrą. Taip pat jau mokėjo ir galėjo pabėgti, pasislėpti nuo kitų, kai to prireikdavo. Taigi visiškai vieną ją palikau tada, kai išgyvenimui svarbiausi gebėjimai jau buvo atsiradę ir išugdyti.
Ji, kaip ir mes visi, yra protinga ir gabi. Pelkės gyvūnija ją užbūrė, Kaja ėmė rinkti kriaukleles ir plunksnas, savarankiškai mokytis gamtos pamokas. Kadangi neturėjo nei šeimos, nei draugų, vienintele pramoga tapo stebėti, kaupti ir perprasti laukinius stebuklus, kurie dedasi aplink. Taip ji išmoko begalės dalykų, o jos talentai ir protas sparčiai vystėsi. Sukaupusi žinių, ji galėjo tapti tikra gamtos tyrėja ir parašyti gerų knygų apie tai. Jos pelkės gyvūnijos kolekcijos buvo itin vertingos. Tad rašyti apie ją ir tą pelkę – vienas malonumas.
Neužsimirškime, kad Kaja mėgo nuotykius, buvo šmaikšti ir ūmi. Taip pat – sklidina meilės. Kai tik jai pasitaikydavo proga susidurti su kitais žmonėmis, kažkuri iš slaptų jos savybių imdavo ir prasiskleisdavo.
Kaip ir visi primatai, mes turime stiprų genetinį poreikį gyventi glaudžiai bandoje, taigi toks uždaras, nuo kitų atskirtas buvimas bet kuriam žmogui būtų labai sudėtingas...
– Siužetas jūsų galvoje dėliojosi lengvai? Jautėtės lyg herojų likimus tvarkanti valdovė?
– Neturėjau vargo dėliodama siužetą. Greičiau priešingai – man patiko, buvo smagu vaizduotėje planuoti įvykių eigą. O valdove tikrai nesijaučiau, nors buvo gera sukti intrigas ir labai stengiausi, kad skaitytojus tai kuo labiau paliestų.
Suprantu tą jausmą, kai keliaujant į miestą norisi slėptis nuo kitų žmonių, nes nesijauti toks kaip jie, jiems priklausantis.
– Ar pati esate patyrusi, kas yra vienišumas, izoliacija? Gal vienatvė rašytojams ir gamtos tyrėjams netgi būtina?
– Didžiumą savo, suaugusios, gyvenimo – daugiau nei dvidešimt trejus metus – praleidau gana ekstremaliose ar bent jau neįprastose vietose. Kartą septynerius metus mes dviese su tuomečiu vyru ir tyrimų partneriu Marku Owensu gyvenome Kalahario dykumoje Afrikoje – tik du žmonės Airijos dydžio žemės plote. Kažkur pietuose blaškėsi migruojančios bušmėnų grupės, bet jų mes nesutikome ir nematėme. Zambijoje, prie Luangvos upės, gyvenau savoje stovykloje, nuo žmonių visiškai atskirtoje vietoje. Taigi dvidešimt trejus metus buvau izoliuota. Netgi Jungtinėse Valstijose, Aidahe, kur įsikūriau ką tik grįžusi iš Afrikos, kitus žmones pamatydavau kartą ar du per savaitę.
Taip, greičiausiai tiesa, kad šios mano patirtys ir sukūrė Kają. Aš tikrai žinau, ką reiškia būti vienišai. Bičiuliautis su pavianais ir rudosiomis hienomis, nes aplink nėra jokios kitos mergaitės. Žinau, kad tokia atskirtis priverčia jaustis nesaugiai, elgtis neadekvačiai. Suprantu tą jausmą, kai keliaujant į miestą norisi slėptis nuo kitų žmonių, nes nesijauti toks kaip jie, jiems priklausantis.
Mano atveju gyventi nutolus nuo visų kitų buvo būtina, nes tyrinėjau nykstančias gyvūnų rūšis.
– Papasakokite daugiau apie save, savo šeimą. Teko skaityti, kad laiminga vaikystė prabėgo Džordžijoje, o per atostogas su mama mielai traukdavote į... Šiaurės Karolinos raistus. Juk ten pilna gyvačių!
– Mane mama išmokė niekada jų nebijoti! Visai kaip Kaja, aš buvau mergaitė, kuriai reikėjo nuolat leisti laiką lauke, gamtoje. Laimė, turėjau mamą, kuri buvo ir tikra ledi, ir nepaprastai mėgo gamtą. Tai ji padrąsino mane tyrinėti miškų gelmes, stebėti laukinius elnius ir lapes. Mama išmokė, kaip žengiant laukinėje gamtoje neužminti gyvatės, bet, svarbiausia, įskiepijo, kad jų nereikia bijoti. Būtent mama sakydavo: „Eikime tenai, kur gieda vėžiai“, – tolyn, gilyn į gamtą, nes norėjo pajusti, pamatyti ją tikrą ir laukinę.
Rinkau plunksnų, drugelių, džiovintų gėlių kolekcijas, kaip ir Kaja. Išmokau augalų pavadinimus, stebėdavau jonvabalius vasaros vakarais. Su drauge klaidžiodavome po miškus ir valydavome iš upelių lapus rudenį. Nuo pat mažens žinojau, jog tapsiu gamtininke, tyrinėsiu laukinį pasaulį, tad pasirinkau tą kelią ir taip praleidau gyvenimą.
Kitaip nei Kaja, vaikystėje turėjau mylinčią šeimą ir daug draugų. Taigi būdama maža tokios atskirties ir vienatvės tikrai nejutau. Šią būseną pažinau vėliau, kai gyvenau Afrikoje. Štai tada ir supratau izoliacijos poveikį žmogui.
– Rašyti jums sekėsi dar mokykloje. Niekada nesiblaškėte tarp gamtos ir literatūros studijų?
– Gamta mane buvo tiesiog užvaldžiusi, tad nedvejodama universitete rinkausi zoologiją, gyvūnų elgseną ir ekologiją. Literatūra žavėjo, bet niekada nebuvo karjeros vizija. Smagiausia, kad gyvenau mokslininkės gyvenimą, o išėjusi į pensiją panirau į rašymą.
– Grįžus iš atokių Afrikos kampelių buvo paprasta pritapti JAV?
– Ne, tikrai nebuvo lengva. Man daug labiau patiko laukinis pasaulis, nei grįžimas namo į JAV. Tebesiilgiu tos gamtos, begalinių erdvių ir Afrikos saulėlydžių. Ten vandenį iš mano vonios gerdavo hienos, drambliai nuėsdavo lapus nuo pašiūrės stogo, į stovyklą užsukę liūtai „tikrindavo“ mūsų miltų maišus, kuriuos pakabindavome medžiuose, aplink šliaužiodavo nuodingos gyvatės, bet, net ir žinodama, kad medikų pagalbos geriausiu atveju sulaukčiau tik po penkiolikos valandų, nieko per daug nesibaiminau. Daug baisiau nei minėti dalykai Afrikoje man atrodo vairavimas pagrindinėmis didmiesčių gatvėmis.
– Garsųjį savo romaną dedikavote trims geriausioms draugėms. Joms knyga patiko?
– Jos trys yra mano geriausios pasaulyje draugės nuo antros klasės. Visos susibėgame, kai tik galime, ir stengiamės viena kitai sakyti gražiausius žodžius. Kiekvienai įteikiau po knygos „Ten, kur gieda vėžiai“ egzempliorių ir stebėjau veidus, kai pamatė dedikaciją. Tai buvo siurprizas! Visos apsiverkėme.
– Ar tikėjotės, kad knyga pravirkdys ir skaitytojus? Tie parduoti milijonai, Holivudo įžymybės Reese Witherspoon dėmesys, kuriamas filmas...
– Man vis dar sunku patikėti, kad ši laimingiausia mano gyvenimo kelionė su pirmuoju romanu tęsiasi. Beveik šeši milijonai knygos egzempliorių parduota vien Jungtinėse Valstijose, septyni – visame pasaulyje. Tokia žmonių reakcija man buvo netikėta ir, ką čia slėpti, maloniai pribloškė. Su Reese Witherspoon porą kartų buvome susitikusios Los Andžele, aptarėme būsimo filmo reikalus. Scenarijus jau baigtas, dabar – režisierių atranka.
– Kuo užsiaugintą būrį knygos gerbėjų pradžiuginsite dabar?
– Kaip tik rašau dar vieną romaną. Idėjas, minčių ir sakinių nuotrupas knygai rankioju ir dieną, ir naktį, o techninį darbą atlieku anksti rytais – tada dažniausiai sėdu prie kompiuterio visko surašyti. Mane ir toliau labiausiai įkvepia gamta.
– Jos apsuptyje dabar ir gyvenate?
– Įsikūriau Šiaurės Karolinoje, kalnuose. Man priklausančioje teritorijoje dažnai lankosi meškos. Viena jų, kurią pavadinau „Hey Bear“ (Ei, Meška), žiemą miegojo didžiulio medžio drevėje, esančioje maždaug dvidešimt metrų nuo mano namo. Aplinkui sukiojasi ir elnias, vėžliai, lapės, rusvosios lūšys. Labai liūdna, bet mano mylimiausias žirgas Aidahe nugaišo sulaukęs dvidešimties. Nuo tada ir lioviausi jodinėti.
– Kokias knygas skaitote? Kurie autoriai jūsų mėgstamiausi?
– Man patinka knygos apie gamtą. Vieni mėgstamiausių autorių – Aldo Leopoldas, Karen Fisher, Peteris Matthiessenas. Dažniau renkuosi mokslinę literatūrą, o ne grožinę.
