Knygos autorė pasakojo, kad vieną dieną gautas buvusios „Planetos“ (dabartinės „Skalvijos“) darbuotojos laiškas tapo svarbiu impulsu imantis rengti medžiagą – keletą metų trukę atradimai ir pokalbiai su žmonėmis galiausiai nugulė knygoje.
Į pristatymą atvykusi 88-erių Audronė Trukanaitė, dirbusi kino mechanike, dalijosi savo prisiminimais apie kiną pirmosios sovietinės ir nacių okupacijos laikotarpiu.
„Sovietiniais metais rodė rusiškus filmus, ir aš, nemokėdama rusų kalbos, sėdėdavau po 3 seansus kasdien. Karo metais kino teatrai veikė kaip niekada – filmus rodydavo vokiškus, pradėdavo nuo kronikos, o toji kronika – ištisai karas. Vėliau, kai jos neberodė, net keista buvo“, – pasakojo A.Trukanaitė.
Fenomenalios atminties A.Trukanaitė sakė, jog iš to laiko nepamiršo nieko – ir dainos, ir aktoriai, ir filmai išliko jos atmintyje.
Fenomenalios atminties A.Trukanaitė sakė, jog iš to laiko nepamiršo nieko – ir dainos, ir aktoriai, ir filmai išliko jos atmintyje. Paprašyta ji net užtraukė dainą iš seno vokiško filmo.
Dabar garsi kino žurnalistė Izolda Keidošiūtė karjerą pradėjo nuo kino apžvalgų „Vilniaus“ kino teatre. Vėliau šią tradiciją perėmė ir kiti miesto kino teatrai.
Apžvalgų metu būdavo pristatomos 4–5 ištraukos iš sovietinių filmų ir naujas, dar niekur nerodytas vakarietiškas filmas. I.Keidošiūtė teigė, jog seansai sulaukdavo milžiniško susidomėjimo, o labiausiai jai įsiminė du Andrejaus Tarkovskio filmo „Stalkeris“ premjeriniai vakarai, kuriuose dalyvavo filmo aktorius Aleksandras Kaidanovskis.
I.Keidošiūtė sakė, jog kinas anuomet vaidino visai kitą vaidmenį žmonių gyvenime: jei buvo bėgama iš pamokų, tai tik į kino teatrą. „Visos mano praleistos pamokos būdavo „Žvaigždėj“ – Žvėryno bažnyčios kieme pastatytame kino teatre, primenančiame daržinę“, – pasakojo ji.
I.Keidošiūtė sakė, jog kinas anuomet vaidino visai kitą vaidmenį žmonių gyvenime: jei buvo bėgama iš pamokų, tai tik į kino teatrą.
22-ejus metus „Vilniaus“ kino teatre dirbęs Jonas Čeponis likviduojant kino teatrą priglaudė jo metraščius – už tai jam buvo dėkinga knygos autorė.
J.Čeponis prisiminė istoriją, kai po A.Tarkovskio filmo seanso atėjęs žmogus piktinosi, jog filme trūksta 3 min. Paklaustas, iš kur gi žino, kad jų trūksta, žiūrovas atsakė, jog filmo visiškai nesuprato ir todėl žiūrėjo tris kartus iš eilės – būtent taip buvo pastebėta, jog kino mechanikas, matyt, skubėdamas į troleibusą, savavališkai sutrumpino paskutinį dienos seansą.
Savo pirmąjį darbą V.Drėgva gavo kurioziškai – sukūrus plakatą buvo suformuota komisija iš vyr. kontrolierės, vyr. kasininkės ir vyr. valytojos.
Knygos pristatyme dalyvavęs dailininkas Vidas Drėgva daugelį metų kūrė afišas kino filmams. Savo pirmąjį darbą jis gavo kurioziškai – sukūrus plakatą buvo suformuota komisija iš vyr. kontrolierės, vyr. kasininkės ir vyr. valytojos. Būtent ši kompetentinga meno taryba ir nulėmė jo ateitį.
V.Drėgva pasakojo, jog kino teatrų afišos neretai dingdavo. Priežastys buvo skirtingos – kartais jaunimas norėjo pasipuošti savo būstus, o kartais pavogtos ir išskalbtos afišos, anuomet kuriamos ant „paklodinio“ audinio, tapdavo paprasčiausia patalyne, mat jos trūkdavo.
Šių ir kitų žmonių pasakojimus S.Žalneravičiūtė užrašė knygoje „Vilniaus iliuzionai: miesto kino teatrų istorijos“, kviečiančioje susipažinti su penkiasdešimčia Vilniuje veikusių kino teatrų. Per šimtmetį nusidriekusi jų istorija kuriama iš skirtingų šaltinių: nuo archyvinės medžiagos ir prisiminimų, iki laiškų ir vaizduotės pakurstytų istorijų.
