Skiepai nuo pandemijos
„Norėčiau, kad ši mano knyga taptų dvasine vakcina nuo pandemijos“, – naują savo knygą „Paskui, kai užgeso Koliziejus“ pristato Italijoje gyvenantis rašytojas ir žurnalistas Paulius Jurkevičius.
2020 metų kovo 10-osios vakarą Romos amžinumo simbolis Koliziejus sutvisko Lietuvos vėliavos spalvomis. O paskui užgeso, ir Italija nuniro į pandemijos epicentro gelmes. Tačiau „Paskui, kai užgeso Koliziejus“ nėra knyga apie virusą, apie ligą. Tai savito, elegantiško stiliaus pasakojimas apie pandemijos kasdienybę, psichologinę įtampą, sustojusį laiką, kone absoliučioje tyloje skendintį Vakarų civilizacijos lopšį – Romą.
„Mano knyga – apie tai, kas atsitinka, kai turistų labiausiai numindžiotas, triukšmingiausias, linksmiausias, dolčevitiškiausias Europos miestas užsidaro, nutyla, ištuštėja, – sako autorius. – Tai knyga apie du gyvenimus, kurie yra, bet prieštarauja vienas kitam: pirmasis – iki kovo 10 dienos, antrasis – po kovo 10 dienos. Tai knyga apie psichologinę būseną, kai tave supa penki tūkstančiai plakančių širdžių, ir būseną, kai atsiduri tuštumoje. Taip, tai dienoraštis apie pandemijos realybę, nes realybė yra tie baisūs skaičiukai, kuriuos rašau kiekvieno skyriaus pradžioje. Ne, tai romanas, nes po tų realybės skaičių plūsta žodžiai, literatūrinis tekstas.“
Sukrečianti išpažintis
Satmaro chasidų moteris net karščiausią dieną mūvi storas kojines, o plaukus slepia po peruku. Svarbiausia jos pareiga – kiekvieną penktadienį atsiduoti sutuoktiniui ir gausinti bendruomenės gretas. Išsilavinimas, profesija ir karjera chasidų moteriai draudžiama. Ir tai – XXI amžiaus Niujorke. Skausmingai atviroje Deborah Feldman knygoje „Neortodoksiška“ atgyja ne tik asmeninė patirtis, bet ir chasidų tradicijos, ritualai, pasaulėžiūra. Pagal ją sukurtas populiarus Netflix serialas „Neortodoksiška“ („Unorthodox“).
„Neortodoksiška – toks neįprastas karštos bulvės žaidimo variantas. Tik vietoj bulvės moterys. Ką moterys – mergaitės. Paauglės, vos vos žengiančios į suaugusiųjų pasaulį. Jos čia mėtomos iš rankų į rankas – op iš tėvų namų į mokyklą, kur smegenis plauna visi, kas netingi, op tik į tokius darbus (galimi kokie trys – mokytoja, seselė, gal dar kokia virėja), kuriuos patvirtina bendruomenė, op į parinkto vyro lovą, iš kurios, jei viskas pasiseks, – tiesiai į gimdyklą. O į tarpus – op į nesibaigiančius tikrinimus, ar sergi mėnesinėmis? Ar tave iš viso gali liesti vyras, o gal esi purvina?“ – knygos apžvalgoje nuostabą liejo tinklaraščio „book.duo“ dueto narė Patricija.
Kitokia pasaulio istorija
Žinomas norvegų architektas ir tyrėjas Bjørnas Berge knygoje „Dingusios šalys“ pasakoja apie penkiasdešimt 1840–1970 metais egzistavusių valstybių. Bojaka, Ikikė, Korjentesas, Pietų Kasajus, Helgolandas, Triestas, Labuanas, Tanžeras... Šios pražuvusios šalys gali papasakoti neįtikėtinų istorijų – ar tai būtų trumpaamžė Rytų Karelija, nugyvenusi vos keletą žiemos savaičių per 1922-ųjų karą, ar sunkiau palaužiama Oranžijos Laisvoji Respublika, būrų valdoma valstybė, XIX amžiaus pabaigoje atšventusi nepriklausomybės penkiasdešimtmetį.
Bjørnas Berge, aistringas kolekcionierius ir nuostabus pasakotojas, kaip įrodymą, kad šios šalys iš tiesų egzistavo, pasitelkia jų pašto ženklus: „Vis dėlto jie ir neabejotinai meluoja. Savo pašto ženklais šalys nepaliaujamai mėgins pateikti save tokias, kokios pačios norėtų būti matomos – teisingesnės, liberalesnės, gailestingesnės, labiau bauginančios ar politiškai pajėgesnės, nei yra iš tikrųjų.“ Prie kiekvienos šalies pateikiamas žemėlapis, pašto ženklas ir papildomos literatūros sąrašas, vietomis taip pat nurodomi rekomenduotini receptai, filmai, muzikos kūriniai.
Išsaugoti mamos receptą
Kalėdos – pats geriausias metas dovanoti „Mano receptų knygą“. Tai knyga, skirta įkvėpti savos virtuvės tradicijoms ir užsirašyti mėgstamiausių patiekalų receptams – išmoktiems iš šeimos moterų, paveldėtiems iš giminės kulinarų, parsivežtiems iš kelionių, nugirstiems iš populiarių virtuvės šefų ar išbandytiems draugų vakarėliuose. Surašyti į šią knygą, jie visada bus po ranka. O patikrintos gudrybės, kiekių ir svorių lentelės, iš kartos į kartą keliaujančios kulinarinės paslaptys bei naudingi patarimai pravers kiekvienai šeimininkei.
Kai maistas gydo
Ar egzistuoja būdas pagerinti nuotaiką, išgydyti kūną, numesti svorio ir jaustis tiesiog nuostabiai? Ar yra visiems prieinamas vaistas, padedantis įveikti nuovargį, stresą, lėtinį skausmą? Taip, sako sveikos gyvensenos guru ir visame pasaulyje populiarios TV laidos „Daktaras Ozas“ šeimininkas, tai – maistas! Dr. Mehmetas Ozas knygoje „Gydantis maistas“ dalijasi žiniomis apie maistą, valgymą ir gyvenimą, aiškina, kaip naudotis maisto galia. Kurie produktai padeda malšinti skausmą, o kurie – stiprinti imunitetą? Kokių trijų pagrindinių taisyklių reikia laikytis norint normalizuoti svorį? Koks maistas gali pagerinti atmintį, o protą padaryti aštresnį? Kada lėkštės turinys gali suteikti energijos ir pakelti nuotaiką?
21 dienos mitybos plane daktaras Ozas pateikia receptus sveikų, skanių ir lengvai pagaminamų patiekalų, kurie padės jaustis geriau ir praturtins kasdienį jūsų virtuvės meniu.
Kelionės laiku
Populiarių istorinių romanų autorė Philippa Gregory „Tiudorų saulėlydyje“ nukelia į XVI amžiaus Angliją ir pasakoja apie tris karališko kraujo seseris, tapusias nuožmių intrigų dėl sosto įkaitėmis. Džeinė Grei Anglijos karaliene buvo vos devynias dienas ir pateko ant ešafoto. Jaunesnioji sesuo Ketrina, nepaklususi bevaikės karalienės Elžbietos valiai, pasmerkiama tremtinės daliai. Jaunėlė gražioji nykštukė Marija moka būti nematoma ir pasiryžusi savo likimą valdyti pati.
Stacey Halls romane „Šeimynykščiai“ – 1612-ieji, Lankašyras. Flytvudė Šatlvort bet kokia kaina trokšta susilaukti kūdikio. Į pagalbą ji pasitelkia jauną pribuvėją Alisa Grei, bet netrukus ši apkaltinama raganavimu. Artinantis legendiniam Pendlo raganų teismui, o Flytvudės pilvui vis didėjant, dviejų moterų likimai susipina. Tik jos gali viena kitą išgelbėti.
Costa pirmojo romano premija apdovanotas Saros Collins romanas „Franės Langton išpažintis“ veda skaitytoją į paslaptingą 1826-ųjų Londoną. Franė Langton, buvusi pono ir ponios Benhamų tarnaitė, kaltinama jų nužudymu. Liudytojai negailestingi – ragana, paleistuvė, suvedžiotoja, žudikė. Bet – tai nėra visa tiesa. Pirmą kartą gyvenime Franė privalo papasakoti apie tai, kaip iš Jamaikos plantacijos pateko į Londoną, tačiau neįstengia nieko prisiminti apie tą lemtingą naktį. Ar ji galėjo nužudyti žmogų, kurį vienintelį kada nors mylėjo?
Istorine tiesa paremtas ir Amy Harmon romanas „Ką žino vėjas“ – veiksmas nukelia į XX amžiaus pradžioje dėl nepriklausomybės kovojančią Airiją, o Serenos Burdick „Bevardės mergaitės“ – į to meto Niujorko prieglaudą „beturtėms puolusioms merginoms ir moterims“, kur globotinės būdavo įkalinamos, skriaudžiamos ir išnaudojamos, o vergiškas jų darbas skalbyklose nešė bažnyčiai milžinišką pelną.
Lyg Bridžitos Džouns dienoraštis
Peržengusios 50 metų ribą, moterys priverstos spręsti išties globalias dilemas. Senti oriai ar naudotis naujausiais grožio pasiekimais? Nerti į naują veiklą ar kantriai laukti pensijos pabodusiame darbe? Toliau nuobodžiauti su savo sutuoktiniu ar pasinaudoti paskutiniu šansu susirasti ką nors geresnio? Atsakymų į šiuos ir daugybę kitų klausimų knygoje „Man 50. Ir aš dar gyva“ ieško jos autorė Virginija Rimkuvienė ir jos herojės – keturios ties šia amžiaus riba balansuojančios draugės: žurnalistė Kristina, verslininkė Silva, turtingo vyro žmona Klaudija ir bibliotekininkė Laima. Drąsiai ir atvirai jos pasakoja savo patirtis, traukia viena kitą per dantį, o atsidūrusios aklavietėje pasitelkia į pagalbą įvairių sričių specialistus: gydytojus, psichologus, sporto trenerius ir stilistus.
„Virginijos Rimkuvienės „Man 50. Ir aš dar gyva“ kažkuo primena Bridžitos Džouns dienoraštį, tačiau vietoje pasižadėjimų – ekspertų patarimai. Tik spėji pajusti svetimos gėdos užuominą – kaip bebūtų, bet tas pat amžius priartina prie visų herojų – o čia autorė šast su tokia neįkyria, bet vertinga nuomone“, – perskaičiusi knygą įvertino komunikacijos specialistė Snieguolė Matonienė.
