Monika studijuoja Vytauto Didžiojo universitete anglų ir vokiečių filologiją. Autorė įkūrusi jaunimo literatūros apžvalgos tinklaraštį lietuvių kalba, nuolat seka jaunimo ir paauglių literatūros naujienas visame pasaulyje, dalijasi pastebėjimais su bendraminčiais ir bičiuliais. Kaip teigia Monika, visas jos laisvalaikis susijęs su rašymu ir knygomis. Autorė sutiko pasidalyti mintimis apie kūrybą ir knygas.
– Prieš šešerius metus sukūrėte blogą jaunimui apie knygas ir jų rašymą. Ar tada tikėjotės, kad viskas išsirutulios į pirmąją knygą?
– Tikrai nesitikėjau, kad aš, vaikystėje nemėgusi knygų ir nesuvokianti, koks čia smagumas valandų valandas spoksoti į vieną daiktą, imsiu ir vieną dieną laikysiu savo parašytą knygą, kad sukursiu „Kitty Writer“ tinklaraštį ir dalinsiuosi su kitais žmonėmis mintimis apie knygas, filmus, kūrybinį rašymą ar kitais su literatūra susijusiais dalykais. Tai skamba kaip kokia fantastinė istorija.
Kai giminės ar draugai anksčiau sakydavo man, kad štai tu ateityje tikrai būsi rašytoja, tyliai nusijuokdavau ir papurtydavau galvą įsitikinusi, kad taip nebus. Tiek rašymas, tiek skaitymas tada man buvo ir vis dar yra pomėgis, pramoga ir žaidimas. Netgi dabar, kai galiu laikyti rankose savo pirmąją knygą, ją paglostyti, pavaryti, vis dar sunku suvokti, kad nekaltai prasidėjęs pomėgis peraugo į kažką tokio didelio.
– Kada supratote, kad norite rašyti? Koks buvo pirmasis kūrinys?
– Mintis „noriu rašyti“ buvo užgožta kitos minties – „rašymo smagumas“. Pats rašymas ir istorijų kūrimas pasibeldė į mano gyvenimą gana įdomiai. Perskaičiusi vasarą norimas knygas, sumaniau pamėginti sukurti savo istoriją. Buvo smalsu išmėginti save ir pasižiūrėti, kiek ilgai ištempsiu.
Pirma istorija buvo kaip koks pagreitintas „Baltaragio malūnas“ – septyniolika puslapių ir visi veikėjai pakratė kojas.
Pirma istorija buvo kaip koks pagreitintas „Baltaragio malūnas“ – septyniolika puslapių ir visi veikėjai pakratė kojas. Tada susapnavusi įdomų sapną pamėginau sukurti dar vieną istoriją. Pamaniau, kad iš tos medžiagos gal pavyktų sukurti neblogų pasakojimų. Tai buvo paprasta fantastinė istorija apie merginą, kurios močiutė buvo iš kito pasaulio. Tačiau parašiau tik kelis skyrius. Daugiau neįstengiau. Noras rašyti kažkur dingo, o ir mokslai reikalavo dėmesio. Taigi mano rašliavos nugulė į dėžę po lova ir geram pusmečiui buvo užmirštos. Tačiau pavasarį jas išsitraukiau, perskaičiau ir užsikabinau. Buvo įdomu sužinoti, kas vyks toliau, kaip galėčiau pakankinti veikėjus ir kokių dalykų prigalvoti.
Taigi čiupau rašiklį, sąsiuvinį, prisėdau prie stalo ir pradėjau berti žodžius ant popieriaus lapo. Parašiau kelis puslapius, vėliau dar kelis ir štai prirašytas jau vienas storas sąsiuvinis, vėliau antras. Tada pradėjau kurti istorijas kompiuteriu, domėtis rašymo subtilybėmis, taisyklėmis, patarimais, nagrinėti perskaitytas knygas, nes pasidarė įdomu, kaip paprastas žodis gali tave paveikti, priversti matyti vieną ar kitą dalyką.
– Esi knygų blogerė, per metus perskaitai mažiausiai 100 knygų. Kaip tai veikia tavo kūrybą?
– Taip, tai turi didelės įtakos. Anksčiau galėjau rašyti bet ką, o dabar tai manęs neužkabina. Vos pajuntu, kad mano istorija linksta prie jau kažkur girdėtos ar perskaitytos, perrašau, kad to jausmo atsikratyčiau, arba padedu tą darbą į šalį ir pradedu ieškoti kito siužeto, kurio dar neteko sutikti skaitant knygas. Paprasčiausiai nenoriu rašyti tik todėl, kad tai sugebu, ir mintyse uždėti varneles, kad štai, parašiau dar vieną istoriją ir dabar eisiu visiems girtis, jog turėjau kantrybės prirašyti šimtą puslapių tikro šlamšto. Tikrai ne. Noriu kurti savo mėgstamas istorijas, kokių dar neteko skaityti.
Daug perskaitytų knygų taip pat padėjo suvokti, kad tą pačią istoriją galima papasakoti pačiais įvairiausiais būdais, kad galima žaisti su žodžiais ir veikėjais taip, kaip tau patinka.
– Koks autorius ar knyga sukėlė minčių, kad ir tu svajojai tai parašyti?
– Tikriausiai visos mano mėgstamiausios knygos: Tehereh Mafi „Shatter me“ serija, Leigh Bardugo grišų trilogija (lietuviškai jau išleista pirmoji serijos knyga „Šešėlis ir kaulas“, red. past.), Kresley Cole „The Arcana Chronicles“, Ally Carter „Heist Society“ serija, Jandy Nelso „Padovanosiu tau saulę“, Ursula Poznanski „Saeculum“ ir dar kelios.
Kurdama tiek „Anapus sienos. Tarsi feniksas iš pelenų“, tiek kitas istorijas, supratau, kad pagrindinis skaitytojas, kuriam rašau, esu aš pati.
– Kaip įsivaizduoji savo knygos skaitytoją? Ar galvoji apie jį rašydama?
– Kurdama tiek „Anapus sienos. Tarsi feniksas iš pelenų“, tiek kitas istorijas, supratau, kad pagrindinis skaitytojas, kuriam rašau, esu aš pati. Gal skamba kiek pasipūtėliškai, tačiau jeigu pajuntu, kad man ta istorija neįdomi ir nepatiriu malonumo ją pasakodama, tai kaip man tada pavyks valandų valandas išsėdėti priešais kompiuterio ekraną ir ją įdomiai papasakoti? Patikėkite, istorijų rašymas yra galinga laiką ryjanti juodoji skylė. Taigi, nesinori tą laiką praleisti jaučiantis kankine ir kiekvieną žodį „gimdyti“ prievarta ar rašyti istorijas tik kokiam žmogui, kuriam patinka tokie dalykai, tačiau mane nuo jų purto šiurpas. Taigi, mano knygos skaitytojas turėtų būti panašus į mane. Jam turėtų patikti paslaptys, intrigos, romantika ir veiksmas.
– Koks jausmas apėmė išgirdus, kad bus spausdinama tavo knyga?
– Visi aplinkui reagavo audringai ir džiūgavo išgirdę šią žinią, tačiau aš pati į viską žvelgiau labai ramiai ir to nesureikšminau. Perskaičiusi teigiamą atsakymą tiesiog gūžtelėjau pečiais ir toliau dirbau prie kompiuterio. Rašau istorijas ne todėl, kad noriu jas paskelbti, bet dėl to, kad man patinka jas kurti, dėlioti ir užrašyti.
– Kaip kilo idėja parašyti „Anapus sienos“?
– Mintis parašyti „Anapus sienos“ kilo tada, kai praradau viltį sukurti savo distopijos istoriją. Kelis mėnesius nesėkmingai mėginau prašyti kokią nors istoriją, vykstančią baisioje ir žiaurioje ateityje. Deja, visi mėginimai buvo nesėkmingi. Vis nepatikdavo tai, ką sukurdavau. Galiausiai nusprendžiau, kad gal dar mano fantazija neišgali kurti šio žanro istorijų. Tiesiog dar nesu pasiruošusi tokiam dalykui.
Kaip tik tuo metu universitete prasidėjo egzaminai ir pradėjau rašyti bet ką, kad atsipalaiduočiau. Ir tas „bet kas“ pradėjo įgauti formą, atsirado veikėjai, siužetas... Veiksmas vyko distopijos pasaulyje. Tai man labai patiko ir užsikabinau. Dieną ir naktį svarsčiau apie istoriją, nesustojau barškinti klaviatūros, ir galiausiai ją parašiau. Tada dar teko daug taisyti, redaguoti, perrašyti ar ką nors pridėti naujo, kad istorija būtų geresnė, įdomesnė ir taip įtrauktų skaitytoją, kad nepaleistų ikipabaigos.
– Kas buvo sunkiausia rašant šią knygą?
– Aš esu sodininko tipo rašytoja. Tai yra nekuriu jokių planų, grafikų ir panašių dalykų. Kai prisėdu dirbti prie istorijų, nenumanau, kas tai bus. Pati esu savo istorijos skaitytoja. Net nenutuokiu, kokios manęs laukia staigmenos – kiekviena mirtis nelaukta, kiekvienas bučinys netikėtas. Todėl man labiausiai patinka rašyti ir dėl to istorija greitai nugula ant popieriaus lapo. Man pačiai įdomu sužinoti, kaip ji baigsis.
Kai sukuriu istoriją, prasideda pats sunkiausias darbas: taisau, koreguoju, tikrinu, ar nieko nepraleidau, ar viskas vyksta logiškai ir iš eilės. Taip buvo ir su „Anapus sienos“. Šią knygą rašiau nepaprastai lengvai. Per kelis mėnesius. Tačiau daugybę laiko teko sugaišti ją tvarkant, peržiūrinti veiksmą, permąstant scenas.
– Kaip atsiranda tavo veikėjai? Ar jie turi realius prototipus? Galbūt juos įkvepia kitų knygų personažai?
– „Anapus sienos“ veikėjai atėjo patys ir neturi jokių realių prototipų, taip pat nėra įkvėpti kitų knygų personažų. Jie yra visiškai autentiški ir individualūs. Bet, žinoma, jie nepateko į istoriją tokie, kokius dabar skaitytojas gali rasti atsivertęs knygą. Visi, išskyrus Liventą, buvo truputį pakoreguoti, nes to reikalavo pati istorija. Pavyzdžiui, pagrindinė veikėja iš pradžių į istoriją įsiveržė kaip atspindinti savo praeitį – buvo tyli, baili, pilka pelytė. Tokia ji man netiko ir mintyse teko „parsigabenti“ ateities Mają – stiprią, bebaimę, nebijančią žudyti ir kovoti. Taisymų išvengė vienintelis Liventas, nes nuo pat pradžių jis visiškai įsiliejo į istoriją – nenuspėjamas ir protingas veikėjas, iš kurio galima tikėtis visko.
– Kaip kūrei veikėjų vardus?
– Veikėjų vardus rinkau įvairiais būdais. Majos ir Dorijano vardus iškart žinojau. Liventas turėjo visai kitą vardą ir jį buvau jam davusi atsižvelgdama į vardo reikšmę. Tačiau tas vardas, prasidedantis raide L, vis iškrisdavo man iš galvos ir galų gale tai pradėjo erzinti: reikėjo nuolat ieškoti jo tekste ar pasižymėti lapelyje. Galiausiai nusistovėjo vardas Liventas ir šio personažo kitokiu vardu dabar net negaliu įsivaizduoti. Kitų veikėjų vardus taip pat rinkausi pagal jų reikšmes, nes norėjosi pabrėžti faktą, kad kartais vardai iš tikrųjų turi įtakos mūsų likimams.
– Ką šiuo metu rašai?
– Šiuo metu savo kompiuteryje pagal nuotaiką kuriu netgi kelias istorijas ir darbas vyksta gana dideliais tempais. Galiu išduoti, kad su viena šių istorijų „grįžtu“ atgal į „Anapus siena“ esantį pasaulį.
– Iš kur semiesi minčių kūrybai? Kas įkvepia parašyti vieną ar kitą dalyką?
– Negaliu nurodyti tik vieno šaltinio. Mane gali įkvėpti bet kas: žodis, muzika, veiksmas, pastatas, žmogus ir t. t. Už kiekvieno kampo tūno ir savo akimirkos laukia „įkvėpimas“. Jį tik reikia pastebėti ir pakviesti. Todėl stengiuosi viskuo domėtis ir skaityti įvairius dalykus, kad viską galėčiau aprėpti plačiau.
„Anapus sienos“ buvo kuriamas tarsi dviem lygmenimis. Pirmasis, viršutinis, lygmuo – pati istorija. Gali ją skaityti ir mėgautis pasivažinėjimu amerikietiškais kalneliais, nesvarstydamas, kodėl vyksta taip, o ne kitaip. Antrasis, gilusis, lygmuo yra istorijos paslaptys, pavyzdžiui, kodėl čia minima raudona, o ne rožinė spalva. Kodėl haliucinacijos yra emocijų personifikacijos? Kodėl čia buvo pabrėžtas nenubrauktas voratinklis ir kita. Rašydama istoriją paisiau spalvų reikšmių, atsižvelgiau į gėlių kalbą ir simbolius.
Beje, kai skaitai antrąkart istoriją, kurios veiksmą žinai, į tam tikras situacijas ir veikėjų žodžius žvelgi visai kitaip ir netgi apima kiti jausmai. Todėl pirmą ir antrą kartą skaitant „Anapus sienos“ emocijos tikrai skirsis.
– Kokia turėtų būti aplinka, kad galėtum rašyti?
– Aplinka ir nuotaika nėra svarbi. Rašydama moku atsiriboti nuo pasaulio ir panirti į savo rašomą istoriją. Bet tam tikri dalykai vis dėlto rašant yra nepageidaujami, o kiti – kaip tik reikalingi. Pavyzdžiui, į nepageidaujamųjų sąrašą patenka internetas. Jeigu yra prieiga prie interneto, tai kone devyniasdešimt procentų rašymui skirto laiko bus praleista naršant po begalines interneto platybes. Todėl stengiuosi rašdama, kuo labiau atsiriboti nuo šio laiko ir koncentracijos „vagies“. O štai į pageidaujamųjų sąrašą patenka muzika. Bet ne bet kokia, o įvairios „epic melodies“. Tai rašant padeda susikurti ypatingą nuotaiką. Be to, šalia manęs visada turėtų būti mažiausiai pusės litro arbatos puodelis.
– Kokias istorijas labiausiai mėgsti skaityti?
– Esu iki kaulų čiulpų fantastė, todėl nenuostabu, kad man patinka fantastinės, paranormalios ir magiškos istorijos, nes jose gali atsitikti bet kas ir jas sunkiau nuspėti nei realistines knygas. Kartais paimu jaunimui skirtą realistinę knygą, perskaitau anotaciją ir žinau, ko tikėtis toliau: pavyzdžiui, kad 50 puslapių bus rašoma apie merginos ir vaikino susitikimą, o nuo 50 iki 100-ojo – kaip jie pasibučiuos, tad 100–150 psl. jie gražiai draugaus. O jau vėliau atsiras koks nors pavyduolis ir porą išskirs. Ir tada koks šimtas puslapių bus apie tai, kaip jie mėgina susitaikyti. Fantastinėse knygose į visa tai dar įtraukiama pavojų, magijos, fantastikos, patrauklių piktadarių ir visa tai neleidžia nuspėti, kaip plėtosis siužetas.
