Monografijos pristatyme dalyvavo jos autorius, filosofas profesorius Gintautas Mažeikis, VDU Viešosios komunikacijos fakulteto docentė Kristina Juraitė ir Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentas Kęstutis Kirtiklis.
L.Bielinis pripažino, kad moderniojoje politikoje institucijos, politikos reiškiniai ir patys politikai jau yra ne šiaip tiesioginiai tyrimo objektai, o „komunikaciniai vaizdiniai, dirgikliai, komunikacinės akcijos ar terpės“.
Negana to, pavyzdžiui, ekspertas kalba apie „hibridinį prezidentizmą“ (nagrinėjamas vis dar įdomus prezidentės Dalios Grybauskaitės atvejis), „hibridines partijas“, taip pat – „hibridinius politinės žiniasklaidos parametrus“.
Pavyzdžiui, G.Mažeikis svarstė, kad hibridas – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga: „Juk valstietis kariauja su gamta, o žalieji ją gina. Tad jie šiaip turėtų kariauti tarpusavyje.“
„Kai socdemai pradeda flirtuoti su valstiečiais ir žaliaisiais, irgi atsiranda savotiška hibridizacija“, – pridūrė filosofas.
Skaitmeninė terpė esą labai įdomi, nes politikos veikiantieji šioje ekosistemoje save mato visai kitaip. Ši terpė paini, neaiški ir, žinoma, hibridinė, o vienijantis veiksnys – komunikacija.
K.Kirtiklis įžvelgė, kad politinės partijos pastaraisiais metais yra virtusios savotiškomis informacinėmis agentūromis, kurios į kovą siunčia savo narius, paverstus influenceriais.
L.Bielinis pritarė: „Galvojate, kad yra realios partijos ir realūs politikai? Ne, yra vaizdiniai mūsų galvose, yra mūsų pačių formuluotės.“
„Pavyzdžiui, Donaldo Trumpo rinkiminė pergalė, kuri daugeliui analitikų buvo netikėta ir įvertinta kaip nestandartinė, pažeidžianti tvarką ir vykstanti ne pagal taisykles (kokias taisykles, kokią tvarką?), yra akivaizdus hibridinio rinkiminio, vadinasi, ir politinio elgesio, t.y. komunikacijos pavyzdys“, – rašo L.Bielinis.
Knyga yra ne apie rinkimus, o apie komunikacinius procesus, kurie yra įdomūs ir vis įdomesni. Juk šiandien dažnai būna neaišku, kas yra siuntėjas, o kas gavėjas.
Profesorius primena, kad tvarkos politikoje nori tie, kurie – galbūt sąmoningai, galbūt ne – trokšta autoritarinio valdymo. Ir ragina nebijoti „radikaliai ir visiškai“ keisti taisyklių, nes „žvelgimas į praeitį <...> produkuoja praeities nulemtą dabartį“.
„Knyga yra ne apie rinkimus, o apie komunikacinius procesus, kurie yra įdomūs ir vis įdomesni. Juk šiandien dažnai būna neaišku, kas yra siuntėjas, o kas gavėjas. Tiesiog skroliname“, – monografijos pristatyme pabrėžė L.Bielinis, pridūręs, kad įdomiausia – dar ateityje.
K.Kirtiklis sutikti nenorėjo – jo teigimu, L.Bielinio monografija kaip tik labai aktuali šiais rinkimų metais.
Jis teigė, kad dažnai mes tikimės, jog politinė sistema „tiesiog susitvarkys“ – kad nusistovės kelios tradicinės partijos ir viskas bus tvarkoje, kad žmonės išsiblaivys.
„O šita knyga kaip tik ir teigia, kad, žinokite, taip, kaip buvo, jau nebebus. O kaip bus, mes nežinome. Man patinka autoriaus drąsa pasakyti, kad jis nežino, kas ir kaip bus.
Esame pereinamajame laikotarpyje į neaišku kur iš neaišku kur. Tai trikdo, nes dažnai komunikacinių sąveikų formos yra visiškai nesuvokiamos“, – tvirtino K.Kirtiklis.
