Vos prasidėjus karui, Arūnas Kumpis išvyko į Ukrainą ir iškart pateko į patį kovos veiksmų sūkurį – knygoje fiksuoja prisiminimus iš keturių misijų karščiausių taškų. Žvalgybos ir diversijų padalinio sudėtyje jis tiesiogiai dalyvavo bei vykdė užduotis pavojingiausiuose Charkivo, Chersono, Donbaso fronto ruožuose.
Nuo pat Antrojo pasaulinio pabaigos Europa dar nebuvo susidūrusi su tokio intensyvumo karu. Ukrainiečius užgriuvo brutali Rusijos karo mašina su savo naikintuvais, strateginiais bombonešiais, artilerija, balistinėmis raketomis. Visą šį puolimą turėjo atlaikyti paprasti, dažnai menkai pasirengę, nepakankamai ginkluoti Ukrainos gynėjai. Netrukus jiems į pagalbą patraukė šimtai savanorių iš viso pasaulio.
Knygoje išsamiai, diena po dienos ir be jokių pagražinimų aprašomos užduotys, kuriose autoriui teko asmeniškai dalyvauti, taip pat kareiviška buitis, laimėjimai bei netektys. Daug dėmesio skiriama naudojamos ginkluotės ir taktikos aprašymui. Įspūdį sustiprina chronologiška tvarka pateikiamos originalios nuotraukos, žemėlapiai, priešo perimtų pokalbių išklotinės, taip pat nuorodos į vaizdo medžiagą.
Jonas Ohmanas, nevyriausybinės organizacijos „Blue / Yellow“ įkūrėjas, rekomenduoja knygą: „Autentiškai, nuoširdžiai, provokuojančiai apie tikrąjį karą Ukrainoje. Privaloma perskaityti visiems Lietuvos piliečiams.“
Vilniaus knygų mugės metu, vasario 25 d., šeštadienį, 17 val. 5.5 salėje įvyks šios knygos pristatymas. Dalyvaus autorius Arūnas Kumpis, renginį moderuos karybos apžvalgininkas Aleksandras Matonis.
Kviečiame skaityti ištrauką iš knygos.
Slatynės šturmo operacija. Kovo 30 d.
Keliamės 3:30 val. nakties, susiruošiame ir trimis ekipažais pajudame Derhačų kryptimi. Visi suprantame, kad bus sunki diena. Pagal planą turime užimti pozicijas Derhačų–Slatynės–Bezrukų kelių sankirtoje. Tikėtina, kad būtent ten iš vakarų ir rytų pusės gali pasirodyti priešas.
Atvykę į Derhačus susitikome su brigados atstovu, pasitikslinome koordinuojančias instrukcijas, ryšio procedūras, susitikrinome laiką. Tada vykome iki savo pozicijų, užminavome iš vakarų ir rytų vedančius kelius, kuriais, tikėtina, gali priartėti priešas. Prie kiekvieno kelio užmaskavome po du 152 mm kalibro sviedinius su nuotolinio detonavimo mechanizmais, užėmėme numatytas pozicijas: Grozas su Tipu iš vakarų pusės, Rybakas su Buru – iš šiaurės, aš su Tadu – iš rytų. Ryžas, Adosas ir Ryba liko prie automobilių, apie 1,5 km mūsų užnugaryje.
Išvydęs vietą, kurioje turėjome įsitvirtinti su Tadu, supratau, kad išsipildė blogiausi nuogąstavimai. Tai buvo kelių sankirtos pietrytinis kampas. Apie 30 metrų nuo kelio plytėjo beveik visiškai lygus, nedideliais krūmokšniais apaugęs laukas be menkiausios priedangos. „Ką gi, teks žaisti su tomis kortomis, kurias turime“, – pagalvojau.
8:30 val. iš Derhačų link Slatynės pajudėjo brigados karinė technika: vienas tankas ir trys BMP-2 su pėstininkais. Jiems nutolus, Slatynės pusėje pasigirdo sprogimai, BMP patrankų ir kulkosvaidžių garsai. Virš mūsų ratus pradėjo sukti rusų „Orlan-10“. Beveik tą pačią akimirką aplinkui ėmė kristi artilerijos sviediniai, veikiausiai koreguojami to bepiločio. Belaukiant pasirodančio priešo, įtampa pasiekė apogėjų. Artilerijos sviedinių sprogimai vis artėjo prie mūsų. Keli sviediniai pataikė į anapus kelio stovėjusį namą. Šis užsiliepsnojo, pradėjo pokšėti įkaitęs stogo šiferis. Negana to, per radijo stotelę išgirdome užnugaryje prie automobilių likusių vyrų įspėjimą:
– Matome Z, matome Z, į mus šaudo!
Išvydęs vietą, kurioje turėjome įsitvirtinti su Tadu, supratau, kad išsipildė blogiausi nuogąstavimai.
Ir iš tiesų už nugarų pasigirdo kulkosvaidžių kalenimas. Kadangi gulėjome plyname lauke, o priešas galėjo pasirodyti ne tik iš priekio, dešinės ar kairės pusės, bet ir iš užnugario, nebežinojome, į kurią pusę nukreipti ginklus. Kurį laiką klausėmės, iš kur sklinda šūviai, sukinėjomės tai į vieną, tai į kitą pusę. Vėliau paprasčiausiai surėmėme nugaras ir, likdami pozicijoje, laukėme pasirodančių rusų. Įtampa dar labiau padidėjo, kai už keliasdešimties metrų į Derhačus vedančiu keliu pralėkė BMP be atpažinimo ženklų.
Ant šarvuočio sėdėjo pėstininkai. Kitose pozicijose esantys vyrai taip pat nebuvo tikri, savi ten ar priešai. Netrukus tas pats BMP grįžo ir sustojo tiesiai priešais mus. Ant jo sėdintys kareiviai kažką šūkaliojo. Supratau, kad kai tik BMP savo 30 mm patrankėlę nukreips į mus, bus per vėlu ką nors daryti. Ant peties užsimečiau RPG-26 ir pasirengiau šūviui, bet tą pačią akimirką per radijo stotelę išgirdau Buro balsą:
– Nešaudykite, čia savi!
Iškart pajutau palengvėjimą. Vėliau sužinojau, kad ne tik aš, bet ir Tipas buvo pasirengęs šauti iš RPG. Paklaustas, o kas būtų, jei spėtų iššauti, ramiu balsu tarė:
– Būčiau jautęsis nepatogiai, bet geriau jie nei aš.
Tokios situacijos tapo karo kasdienybe. BMP kiek pastovėjo, o paskui nulėkė. Po kiek laiko pasirodė
ir iš Slatynės grįžtantis tankas su šarvuočiais. Gavę komandą trauktis, kartu su Tadu pajudėjome link evakuacijos taško. Pakeliui prisijungė prie automobilių buvę, bet vėliau link mūsų patraukę Ryžas, Adosas ir Ryba. Susitikę su likusia komanda trumpai apsitarėme, paskui sėdome į automobilius ir išvykome į bazę.
Slatynės puolimas buvo sėkmingas: sunaikinti du TIGR ir BTR kartu su priešo kareiviais. Mūsiškiai nuostolių nepatyrė. Tik tądien Derhačų miestelyje, per priešo artilerinį apšaudymą skeveldrai pataikius į galvą, žuvo vienas brigados karys. Istorija su mūsiškių lyg ir pastebėtu Z raide ženklintu BMP taip ir liko neaiški. Tame chaose galėjo bet kas nutikti ir bet kas pasivaidenti.
Džiaugėmės gyvi ir sveiki grįžę iš užduoties, tačiau dienos darbai nebuvo baigti. Sutemus turėsime dar kartą grįžti ir išminuoti paliktus sprogmenis.
Džiaugėmės gyvi ir sveiki grįžę iš užduoties, tačiau dienos darbai nebuvo baigti.
Pailsėję kelias valandas, vidurnaktį tais pačiais trimis ekipažais išvykome išminuoti bei parsivežti sviedinių. Vairavau „Mitsubishi Pajero“. Važiavome neįjungę šviesų, ne visi turėjome naktinio matymo prietaisus, tad vietomis aiškus vaizdas tiesiog pradingdavo. Gelbėjo tai, kad šalia sėdintis, pro langą termovizorių iškišęs Tadas nurodinėjo, kairiau ar dešiniau turiu sukti vairą. Po kiek laiko pradėjo lyti, tad sunkiai sekėsi ką nors įžiūrėti ir pro termovizorių.
Pagaliau pasiekėme Derhačų, Slatynės ir Bezrukų kelių sankirtą. Tiesa, ne be nuotykių, mat prieš pat sankirtą sustojus apsidairyti, Tadas pro termovizorių pakelės griovyje pastebėjo lyg ir gulintį žmogų. Patikrinti nuėjęs Rybakas pasakė, kad ten tik katė, nors Tadas vėliau minėjo esą tikrai matęs žmogų.
Kaip bebūtų, į mus niekas nešaudė, todėl sėkmingai nukenksminę ir pasikrovę sviedinius pajudėjome atgal. Pakeliui dėl prasto matomumo vienas visureigis užvažiavo ant kelio blokavimo dyglio ir pradūrė galinio rato padangą. Atsarginės neturėjome, todėl įvažiavę į Derhačus nuėmėme pradurtą ratą ir į bazę grįžome likusiais dviem automobiliais. Nusprendėme atvažiuoti kitą dieną su sutvarkytu ratu
ir parvairuoti paliktą automobilį.
