Leidyklos didžiuojasi bestselerių vertimais, džiaugiasi pritraukusios žinomus lietuviškus vardus, skelbia apie savo publikuojamų kūrėjų ir išleistų grožinių tekstų apdovanojimus, stebina puikiais knygos meno pavyzdžiais, solidžiomis studijomis ir tyrimais.
Kaip didžiausios Baltijos šalyse ir jau 22-ą kartą vyksiančios Vilniaus knygų mugės temą „Vaizdas kaip tekstas“ Litexpo parodų rūmuose pristatys Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atminties knygų leidėjai? Pasakoja Laimutė Grikinienė, Leidybos skyriaus vadovė, taip pat Ramunė Driaučiūnaitė ir Benas Navakauskas – išskirtinių šių metų istorinei atminčiai skirtų leidinių sudarytojai.
Iškalbinga misija
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro leidiniai pasakoja nors ir žiaurią, tačiau viltį ir drąsą bei tėvynės meilę įkvepiančią laisvės kovų ir netekčių istoriją. Jų paskirtis įamžinti didvyrius bei režimų nukankintų Lietuvos gyventojų atminimą, supažindinti profesionalus ir plačiąją visuomenę su reikšmingais istoriniais tyrimais bei taip saugoti istorinę lietuvių tautos ir valstybės atmintį. Centras publikuoja mokslinį periodinį žurnalą „Genocidas ir rezistencija“, leidžia partizaninio karo dalyvių dienoraščius, tremtinių ir represuotųjų atsiminimus, autentiškų nuotraukų, jaunimo piešinių albumus, kitus svarbius leidinius.
Tai nėra smagios knygos. Vis dėlto, jas galima skaityti atskiromis dalimis visą gyvenimą.
Atminties knygos turi savo specifiką. Jų skaitymas reikalauja susikaupimo ir įsitraukimo. Jis vyksta tyloje ir dažniausiai pristatomas ramiu balso tonu. Tai nėra smagios knygos. Vis dėlto, jas galima skaityti atskiromis dalimis visą gyvenimą. O galima tiesiog turėti, nes dalis jų ir be skaitytojo vien savo turiniu yra paminklai ir jų ateitis – muziejų lentynos ar bibliotekų retų leidinių skyriai. Toks nebylus užsispyrimas dvelkia nuo puslapių, kurių kartais nekyla ranka atsiversti vakarais, kai norisi pramogos, bet priverčia sklaidyti darbo pobūdis, netikėti atradimai ar netektys giminėje, bendruomenėje, mieste. Turint galvoje šiuos mūsų leidinių ypatumus ir atsiranda šiokia tokia priešprieša knygų mugės specifikai, leidybos šventės džiugesiui. Kita vertus, pažinimo džiaugsmą siūlome ir pirmą kartą norinčiam susipažinti su laisvės kovų ir netekčių temomis, ir profesionaliems tyrinėtojams.
„Kadangi pernai minėjome daugelio tragiškų sukakčių, kaip antai Holokausto Lietuvoje pradžios, Birželio sukilimo, didžiųjų trėmimų, 1941 m. birželį sovietų vykdytų masinių žudynių Rainiuose, Panevėžio cukraus fabrike, Pravieniškių kalėjime, Kretingos kalėjime – 80-uosius metus, taip pat pažymėjome Medininkų tragedijos 30-etį, pasieniečio Gintaro Žagunio bei savanorio Artūro Sakalausko žūčių 30-etį, prisiminėme 1991 m. Rugpjūčio pučo ir Lietuvos valstybės diplomatinio pripažinimo 30-etį, tai ir knygų mugėje pagrindinis dėmesys bus šių sukakčių įprasminimo, jų istorinės atminties leidiniams“, – teigia Laimutė Grikinienė.
Liudyti patirtį – mokyti gyvenimo
„Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fondai nėra uždara saugykla, o juose saugomą sukauptą medžiagą būtina viešinti “, – sako muziejininkė Ramunė Driaučiūnaitė, , ne vienerius metus tvarkanti muziejaus rinkinį „Lietuvos gyventojai sovietų kalėjimuose, lageriuose ir tremtyje“. Minint 80-ąsias pirmųjų masinių Lietuvos gyventojų trėmimų metines kilo mintis įprasminti tai, ką 1941-ųjų birželį ištremti ar lageriuose įkalinti žmonės paliko – autentiškus dienoraščius, atsiminimus ar atsiminimų fragmentus.
Bendro darbo su kolegėmis Milda Jarušaitiene, Audrone Gečiauskiene ir Aiste Tarabildiene rezultatas – unikalūs liudijimai išvydo dienos šviesą ir lietuvių ir anglų kalbomis. Dešimt užrašytų liudijimų – tai 10 skirtingo amžiaus, išsilavinimo, gyvenimiškos patirties žmonių, kuriuos sujungė vienas istorinis faktas – 1941-ųjų birželio 14-oji, istorijos. Dienoraščių autoriai 1941 metais buvo ištremti į Komijos ASSR, Novosibirsko, Tomsko sritis, Altajaus kraštą, Jakutijos ASSR, įkalinti Krasnojarsko, Chabarovsko krašto lageriuose.
Dešimt užrašytų liudijimų – tai 10 skirtingo amžiaus, išsilavinimo, gyvenimiškos patirties žmonių, kuriuos sujungė vienas istorinis faktas – 1941-ųjų birželio 14-oji, istorijos.
Kas buvo tie žmonės, prie kurių užrašytų liudijimų fragmentų prisiliesime šiame leidinyje? Tai mokytoja Teodora Akvilina Bliūdžiuvienė, jos dukra moksleivė Akvilė Petronėlė Bliūdžiūtė; moksleivė Dalia Grinkevičiūtė; moksleivė Danutė Adelė Markevičiūtė; agronomas, Žemės ūkio rūmų direktorius Jonas Tallat-Kelpša, jo sūnus Stasys Tallat-Kelpša; moksleivis Algimantas Katilius; namų šeimininkė Kazimiera Narbutienė; Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Steigiamojo Seimo Pirmininkas, Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis; agronomas Juozas Duoblys.
Per asmeninius žmonių išgyvenimus, kurie buvo užrašyti dienoraščiuose, atsiskleidžia sukrečianti 1941 metais ištremtų ar lageriuose įkalintų žmonių kasdienybė: palaipsnis gyvenimo sąlygų prastėjimas, betikslis jėgų eikvojimas dirbant sunkius fizinius darbus, alinantis nuolatinis maisto stygius, fizinių jėgų išsekimas, blaškymasis tarp vilties ir nevilties, vienų perėjimas į pasyvią rezignaciją, kitų – noras kovoti ir nepasiduoti. Kiekvieno dienoraščio turinys kontrastuoja su pristatoma konkretaus dienoraščio autoriaus šeimos istorija, kurią atskleis enciklopedinio tipo šeimos biografija, fotografijos, laiškai, dokumentai iš Nepriklausomos Lietuvos laikotarpio.
Stebuklas, kad dienoraščiai nepasimetė, nebuvo surasti saugumiečių, buvo parsivežti, tokį ilgą laikotarpį išsaugoti ir galiausiai pateko muziejininkams.
„Man stebuklas, kad dienoraščiai nepasimetė, nebuvo surasti saugumiečių, buvo parsivežti, tokį ilgą laikotarpį išsaugoti ir galiausiai pateko muziejininkams“, – emocijų neslepia leidinio sudarytoja. Šiuo metu Teodoros Akvilinos Bliūdžiuvienės, Akvilės Petronėlės Bliūdžiūtės, Danutės Adelės Markevičiūtės, Jono Tallat-Kelpšos, Stasio Tallat-Kelpšos dienoraščiai, Kazimieros Narbutienės atsiminimai saugomi Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fonduose; Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai ir Juozo Duoblio atsiminimų fragmentai – Lietuvos nacionalinio muziejaus fonduose; Algimanto Katiliaus dienoraštis – šeimos archyve; Aleksandro Stulginskio dienoraštis – jo baudžiamojoje byloje Lietuvos ypatingajame archyve.
Ne visų į knygą patekusių tremtinių ir politinių kalinių likimai susiklostė vienodai: vieni grįžo, kiti – ne. Vieni rašė juos būdami vaikai (12- 13 metų), kiti jau brandžios asmenybės. Kokias patirtis byloja jų tekstai? Ką juose galima perskaityti? „Daugiausiai skaitome apie gniuždančią kasdienybę, ligas, badavimą, sunkų fizinį darbą, šiltos aprangos trūkumą. Tai ypač veikia motinas, kurios turi prižiūrėti ir išmaitinti savo mažamečius vaikus“, – pasakoja knygos sudarytoja.
Pasak R. Driaučiūnaitės, vienų tremtinių tekstuose daugiau emocijų, kitų užrašuose aptinkame, bandymą suprasti ir racionaliai paaiškinti, kodėl viskas taip vyksta. „Šiais laikais tarsi turime įpareigojimą netekčių istoriją perduoti kaip neašaringą – pergalės ir pasididžiavimo žinią – tačiau tremtinių tekstuose dominuoja konkreti kančia ir brutalių įvykių kontekstas. Tiesa, dienoraščiuose daug vilties: geresnių laikų tikimasi po karo, tačiau jis tęsiasi ir vienerius, ir antrus, ir trečius metus. Ir tikėjimas rytojumi reikalauja vis daugiau savęs įtikinėjimo“, – pažymi muziejininkė.
Daugiausiai skaitome apie gniuždančią kasdienybę, ligas, badavimą, sunkų fizinį darbą, šiltos aprangos trūkumą. Tai ypač veikia motinas, kurios turi prižiūrėti ir išmaitinti savo mažamečius vaikus.
Pozityvu muziejininkė įvardina liudijimuose ryškias pastangas ir vidinę jėgą tokiomis ekstremaliomis sąlygomis išgyventi kiekvieną dieną ir begalinį norą mokytis. Tuo noru ypač degė, Danutė Adelė Markevičiūtė ir Dalia Grinkevičiūtė. Abi likimo nublokštos prie Laptevų jūros, abi išgyvenančios dėl sergančių mamų, abi turinčios pasirūpinti už save jaunesniais broliais, abi kenčiančios nuolatinį šaltį, alkį, kasdieną susiduriančios su aplinkinių mirtimis, pačios, nepaisant visko trokšta žinių ir mokosi. Abiem joms pavyko – abi tapo medikėmis.
„Koks durnius Sibire gali pirkti smokingą?“ – rašoma agronomo, Prekybos rūmų direktoriaus, Žemės ūkio rūmų direktoriaus Jono Tallat-Kelpšos dienoraštyje, kuriame šis išsilavinęs žmogus daugybę kasdienių jį supančių dalykų vertina su ironija. Jo tekstuose parodomas tam tikras režimo tarnų godumas, noras pasipuikuoti, bet tuo pačiu valdininkus varžo esama padėtis ir aplinka– mato geresnį, kokybišką daiktą, įsigyti maga, o išeiti, pasirodyti su kokybiško audinio paltu, kurį įsigijo iš tremtinio, niekur negali, nepatogu, nelabai legalu. Jono Tallat-Kelpšos ir jo sūnaus Stasio Tallat-Kelpšos dienoraščiuose rasime vietinės spaudos žinučių apie karą, politiką, pamąstymų apie tai, kuo visa tai baigsis ir kaip reikės gyventi toliau.
Jono Tallat-Kelpšos dienoraštyje nuosekliai aprašoma, kaip dirbdamas Voronichos kolūkyje tiek kolūkio pirmininką, tiek agronomą, tiek pačius kolūkio darbininkus moko – aiškina jiems apie šiltnamius, daržus, sėjomainą, pūdymus, galiausiai pats po metų pasidžiaugia turbūt pirmuoju Sibiro žemėje išaugintu saldžiu melionu ir pasvajoja apie braškių auginimą. Tallat-Kelpšų dienoraščiuose užfiksuota ir politinė propaganda, kaip vietos mokytojai reikalauja mokytis rusų kalbos, nes ji karui pasibaigus bus vienintelė kalba pasaulyje, kaip tremtinių gyvenviečių komendantai agituoja kurtis Sibire, nes tėvynė nuniokota ir į ją sugrįžti nėra jokių galimybių.
Ko tos patirtys moko? Kuo jos skiriasi nuo papasakotų istoriniais tyrimais ar grožiniais kūriniais? Tai Pirmiausia, jos vertingos kaip pirminis autentiškas šaltinis, kuris sausas sovietų valdininkų parengtas instrukcijas, kiekvieną tų instrukcijų punktą iliustruoja, parodo, kaip jis buvo įgyvendintas realybėje. Šiuos dienoraščius ir atsiminimus įvairių sričių tyrėjai gali prakalbinti įvairiai – vienaip istorikai, kitaip sociologai, psichologai, menininkai ar rašytojai. „Mano vertinimu, knyga būtų vertinga mokytojams, dirbantiems su paaugliais, nes joje net keletas tokio amžiaus vaikų rašytų tekstų – tie patirčių ir gyvenimo apmąstymo palyginimai gali būti vertingi gyvajai istorijos pamokai,“ – siūlo R. Driaučiūnaitė.
Knygos „Užrašyti žodžiai liudija: 1941 m. tremtinių ir politinių kalinių dienoraščiai ir atsiminimai“ pristatymas vyks Vilniaus knygų mugėje penktadienį 2022 m. vasario 25 d. 5.5. salėje. Pristatyme dalyvaus sudarytojos – Ramunė Driaučiūnaitė ir Milda Jarušaitienė, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Gerda Urbonienė ir 1941 m. tremtinio Algimanto Katiliaus dienoraščių saugotoja, knygų „Aš prašau duonos“, „Tremtinio užrašai“, „Laiškai, parašyti naktį“, „Gimnazistė“ sudarytoja ir autorė Rasa Bačiulienė. Renginį ves istorinių televizijos laidų vedėjas žurnalistas Rimas Bružas. Pradžia 13.00 val.
Gyviesiems liudijimams būtina istoriko patikra
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, nuo 2003 m. vykdydamas tremčių ir kalinimo vietų programą yra sukaupęs per 70 tūkst. rankraštyną, kurio pagrindu leidžiama „Didžiųjų tremčių“ knygų serija. Vilniaus knygų mugėje bus sutiktas antrasis šios serijos veikalas – „Altajus ir Jakutija. 1941 m.”, kurią rengė Benas Navakauskas (sudarytojas), Violeta Jasinskienė, Elvyra Mickevič, Jolanta Sinkevičiūtė, o nuotraukas atrinko ir aprašė istorikė Birutė Panumienė. Serijos tikslas – įamžinti visas Lietuvos gyventojų trėmimo vietas, parengti mirusiųjų atitinkamose vietovėse sąrašus bei supažindinti su sovietų vykdytų deportacijų ypatumais, tremties sąlygomis skirtingose vietovėse. Surinkti duomenys naudojami ekspedicijų į tremties vietas planavimui, istorinės atminties tyrimams. Apie leidinį pasakoja Benas Navakauskas, Atminimo programų skyriaus vyriausiasis istorikas.
Knyga didelio formato ir ganėtinai stora. Pasak sudarytojo Beno Navakausko, leidinio rengimo trukmė priklauso nuo regiono, apie kurį rašoma. Altajaus ir Jakutijos regionus spėta apžvelgti ir išleisti per daugiau nei trejus metus, nepaisant pandeminių trikdžių. Istorikas pripažįsta, kad tremties šaltiniai yra riboti: mažai prieinami tų vietinių sovietinių struktūrų, kurios kontroliavo Lietuvos gyventojų buvimo sąlygas tremtyje, dokumentai. Tuo tarpu vertinant gyvuosius liudijimus istorikas turi būti atidus, nes atmintis subjektyvi – vienus reiškinius ji paryškina, kitus nugramzdina. Be to, jeigu prisiminimai rašomi vėlesniu momentu, tai jie turi tikslą ir tas tikslas nori nenori koreguoja žinutę. Tačiau liudijimus sulyginus su prieinamais istoriniais dokumentais ir tyrimais įmanu nustatyti netekčių mastą bei, žinoma, jie reikšmingi visam kontekstui.
Tremtinių vaikai atsiduria Sibiro vaikų namuose, dalis – kitų tremtinių globoje, randasi improvizuoti našlaičių namai tremtinių gyvenvietėse.
Benas Navakauskas atkreipia dėmesį į sukrečiančius 1941 m. tremčių reiškinius – našlaičių gelbėjimo operacijas ir pabėgimus. „Realybė tokia, kad 1941–1943 m. paženklinti tragiškai didelių netekčių. Yra nustatytos ištisos gyvenvietės, kur kritinę tremtinių masę sudaro beglobiai vaikai, tokiais likę dėl tėvų mirčių, jų arešto ir atskyrimo. Tremtinių vaikai atsiduria Sibiro vaikų namuose, dalis – kitų tremtinių globoje, randasi improvizuoti našlaičių namai tremtinių gyvenvietėse. Pažymėtina, kad po karo atsiradus korespondencijos su Lietuva galimybei, stichiškai prasideda našlaičių gelbėjimo ekspedicijos.
Šių ekspedicijų iniciatoriai – paprasti gyventojai, instituciniu lygmeniu veikimo nėra. Taigi tie žmonės sugebėdavo gauti legalius ar pusiau legalius leidimus parsivežti našlaičiais likusius Sibire atsidūrusius lietuvaičius. Kartais tremtiniai našlaičiai būdavo pristatomi kaip nuo fronto pabėgę vaikai. Tokios ekspedicijos dažnos 1946–1948 m. Kelionės buvo rizikingos, ilgai trukdavo: traukiniuose nemažas nusikalstamumas, institucijos pokarinės teritorijos gilumoje ne visada suprasdavo tuos leidimus, kurie buvo išsirūpinti Lietuvoje. Buvo būtini išankstiniai našlaičių sąrašai, bet neretai nuvykus – kone pusės vaikų gelbėtojas ir nebesurasdavo. Pavyzdžiui, taip nutikus Jakutijoje, neradus vaikų pagal sąrašą, buvo paimti kiti ir net ne našlaičiai – tėvai savanoriškai atsisveikino su vaikais, nes Lietuvoje išgyventi jiems buvo didesnė tikimybė.
Knygoje pateikiama gelbėtojo Kazimiero Kiznio fotografija po vienos nesėkmės: surinkęs užtektinai lėšų keletą kartų šis žmogus suvažinėjo sėkmingai, tačiau 1948 m. jam bandant pargabenti maliarija užsikrėtusią mergaitę, ją atėmė ir grąžino atgal į tremtį, patį K. Kiznį suėmė, nuteisė trejų metų lageriu. Nuotraukoje jis – po lagerio: išsekęs, šiurpiai atrodantis. Yra išlikę ir sėkmingos jo misijos nuotrauka – galima tiesiog viename puslapyje išvysti, ką režimas darė su žmonėmis. Vis dėlto, ne viskas buvo nesėkmė. Prie gerai pasibaigusių gelbėjimo misijų galima priskirti atvejus, kuomet į Lietuvą pargabenti jau pilnamečiai našlaičiai, suklastojus jų dokumentus.
Pabėgimai – kitas fenomenas, pasak Beno Navakausko, ypač būdingas 1941 m. tremtiniams.
Pabėgimai – kitas fenomenas, pasak Beno Navakausko, ypač būdingas 1941 m. tremtiniams. Aišku, pasitaikydavo, kad buvo bėgama iš tremties ir vėliau, bet tik pirmųjų trėmimų bangoje pabėgimai buvo tokie masiniai, kad ištuštėdavo ištisos gyvenvietės. Bėgimai daugiausia vyko pokario laikotarpiu – 1946– 948 m. iš 12 tūkst. ištremtųjų, turimais duomenimis, pabėgusių buvo 2,5 tūkst. Aišku, kad taip grįžti į tėvynę buvo komplikuota. Reikėjo konspiraciškai parduoti turimą šiokį tokį turtą, mokėti kyšius, jog būtų gauti traukinio bilietai – kaip žinia, keliauti geležinkeliu reikėjo paso, o pasai iš tremtinių buvo atimti. Be to, buvo organizuojamos visasąjunginės pabėgusiųjų paieškos. Grįžus gyventi reikėjo pasislėpus: pas gimines, pažįstamus. Retas kuris galėjo sau leisti padirbtus dokumentus.
Kalbant apie pirmąsias tremtis negalima pamiršti, kad joms buvo būdingas šeimų atskyrimas. Nemažai nepriklausomos Lietuvos valdininkijos daliai buvo iškeltos bylos politiniais motyvais, tad jie buvo areštuojami ir vežami į lagerius. Šie kalinių vežimai sutapo su pirmąja trėmimų banga, o tremiami buvo pagal kitus kriterijus – pirmiausia, tai toks likimas buvo numatytas suimtųjų dėl politinių priežasčių šeimoms, vėliau pagal tam tikrus socialinius požymius, profesijas. Benas Navakauskas sako, jog būtina užakcentuoti beteisiškumo skirtumą tarp tremtinių ir politinių kalinių. Tremtiniai turėjo minimalią judėjimo laisvę 3 km spinduliu, galiausiai – turėdami vietinio komendanto leidimą galėjo nuvykti į ligoninę ir pan.. Politiniai kaliniai gyveno ir dirbo prižiūrimi sargybinių, kurie turėjo teisę kilus įtarimui panaudoti šaunamąjį ginklą. Jie buvo apriboti lagerio tvora ir darbo zona. Jų maisto davinys buvo ribotas, o neatlikus darbo normų ir neretai sumažinamas. Be to, buvo skiriamos karcerio bausmės, taip pat bausmės sustiprinto režimo barake.
Nepamirština, kad politiniai kaliniai kalėjo kartu su kriminaliniais. Pastarieji, atiminėdavo tą dalį siuntų, kuri pasiekdavo lietuvius lageriuose.
Nepamirština, kad politiniai kaliniai kalėjo kartu su kriminaliniais. Pastarieji, atiminėdavo tą dalį siuntų, kuri pasiekdavo lietuvius lageriuose. Tremtinių beteisiškumas reikšdavosi kita forma – pavyzdžiui, jie buvo verčiami vietinių komendantų pasirašyti dokumentus, kad sutinka su 20 metų tremtimi ar net tremtimi iki gyvos galvos. Dauguma atsisakė pasirašyti. Aišku, buvo sekami, kiršinami. Tiek tremtiniams, tiek politiniams kaliniams reikėjo didelės stiprybės tokiomis sąlygomis išsaugoti savybes, kurios mus daro žmonėmis, tarpusavio pasitikėjimą, žmogiškas vertybes.
Galima išskirti ir lietuvių santykių su vietiniais aspektą, aprašomą leidinyje „Didžiosios tremtys“. Pažymėtina, kad represinės struktūros apruošdavo vietinius žmones, teigdavo, jog pavojingus nusikaltėlius pas juos atveža. Lietuvos gyventojai, savo ruožtu pasižymėjo aukšta darbo kultūra, ilgainiui pelnydavo vietinų pasitikėjimą. Pavyzdžiui, Jakutijos šiaurėje iš taip pat nuo sovietų režimo nukentėjusių vietinių žmonių lietuviai mokėsi jaukintis laukinę gamtą, navigacijos atokiuose ir atšiauriuose regionuose, šunų, elnių kinkinių valdymo.
Grįžtant prie šaltinių patikimumo, svarbu paminėti, kad Sovietų Sąjunga buvo žiauriai biurokratiška valstybė. Dėl perkėlimų – jie buvo suplanuoti pagal instrukcijas, viskas buvo surašyta, ir kaip kratos turi vykti, ir kaip žmonės neturi būti gąsdinami, kaip jiems turi būti teikiama medicininė pagalba, tačiau vykdytojų niekas nekontroliavo. Tremtinių liudijimai, jų dienoraščiai parodo, kokia vyravo savivalė, kaip buvo falsifikuojami poėmių protokolai, kaip lietuviai buvo apvagiami savo namuose, kaip jie neturėjo jokio įrodymo apie paliktą savo nuosavybę. Svarbus šaltinis yra išlikusios trėmimo bylos, kuriuo rengiant knygą apie Altajų ir Jakutiją taip pat naudotasi.
Knygos „Didžiosios tremtys. Altajus ir Jakutija. 1941m.“ pristatymas vyks Vilniaus knygų mugėje ketvirtadienį 2022 m. vasario 24 d. 5.3. salėje. Pristatyme dalyvaus knygos sudarytojas Benas Navakauskas, leidinio nuotraukas ir jų aprašus ruošusi Birutė Panumienė -– abu Atminimo programų skyriaus istorikai. Taip pat dalyvaus Laptevų jūros tremtinių brolijos vadovas Jonas Markauskas ir sovietinių represijų tyrinėtoja, represuotų asmenų vardyno leidimo iniciatorė ir rengėja Birutė Burauskaitė. Renginį ves istorinių televizijos laidų vedėjas žurnalistas Virginijus Savukynas. Pradžia 13.00 val.
Atminties knygų stende bus dalinami autografai
Vilniaus knygų mugėje penktadienį vasario 25 d. 15.00 val. Stende 5.D 30 bus galimybė pabendrauti su knygos apie pirmąją lietuvę pasaulio teisuolę Oną Šimaitę autoriumi Rimantu Stankevičiumi ir iš pirmų lūpų sužinoti, kuo vertinga ir unikali ši knyga. Į klausimus apie savo sudarytą knygą „Merkio rinktinės stabo dienoraščiai 1945 – 1946 m.” bus pasiruošęs atsakyti jos sudarytojas Algis Kašėta. Pasak sudarytojo, darbas su partizanų štabo (Vanago) dienoraščiu buvo emociškai veiksmingas prisilietimas prie skaudžios temos, kurioje žavi dramatiškas idealizmas, dvasinė jėga bei sąmoningumas, nustelbiantis kančias ir net mirties baimę. Skaitytojas gali pasitikrinti savo vertybių bagažą ir rasti atsakymus į esminius egzistencijos klausimus – ar žmogus privalo turėti moralinių įsipareigojimų savo valstybei ir prisiimti dalį atsakomybės už tautos likimą. Algis Kašėta autografus dalins penktadienį vasario 25 d. 17.00 stende 5.D 30.
Lietuvos gyventojų genocido bei rezistencijos tyrimo centro stende Vilniaus bus pristatyta ir lietuviškai išleista ne tik istorikams, bet ir teisininkams, diplomatams bei politologams aktuali knyga apie neteisėtą Baltijos šalių aneksiją ir valstybės tęstinumą
Tartu universiteto mokslininko Lauri Mälksoo knyga „Neteisėta aneksija ir valstybės tęstinumas: Baltijos šalių prijungimas prie SSRS Prieštaravimų tarp tarptautinės teisės normų ir galių tyrimas“ – tarpcentro leidžiamų knygų yra pirmas toks solidus mokslinis veikalas, kuriame persipina tarptautinė teisė, istorija ir politika, ieškant atsakymo į abu klausimus: ar tarptautinė teisė yra veiksminga ir ar ji yra teisinga sprendžiant geopolitines problemas. Autorius nagrinėja, kiek Baltijos valstybių atsikūrimo pripažinimas buvo nulemtas teisės, o kiek – politikos.
Nuolatiniams atminties knygų skaitytojams taip pat pravartu susipažinti, kokios yra tarptautinės teisės ribos, kuomet ji susiduria su tokiais veiksniais, kaip totalitarinė valdžia, tiksliau įvardijant – brutali jėga ir galia. Knygos aktualumas akivaizdus siekiant valdyti pertvarkas ir šalių konfliktus taikiu būdu. Leidėjų įsitikinimu, teritorijose, kur žlunga politinės tiesos ir koncepcijos, Baltijos šalių pavyzdys dėl tarptautinės teisės normų taikymo yra būdas organizuotai ir demokratiškai reguliuoti pokyčius. Knyga išskirtinė ir tuo, kad svarbūs faktai yra išsamiai aprašyti, o teisės normų taikymas sumaniai grindžiamas precedentais ir teisės principais.
