Priminsime, kad Nerija Putinaitė neįtiko krašto apsaugos ministrui Juozui Olekui. Patriotų premijos, kurios komisija išrinko filosofės N.Putinaitės knygą „Nugenėta pušis“ viena nugalėtojų, teikimo J.Olekas nepasirašė, nes jam nepriimtinas pasirodė autorės požiūris į rašytoją J.Marcinkevičių.
Ką turėtume ištrinti, o ką turėtume palikti iš sovietmečio rašytojų laikotarpio? Koks turėtų būti paminklų šiems rašytojams likimas? Pavyzdžiui, Petro Cvirkos ir Juliaus Janonio skulptūros – ar jas reikėtų nugriauti? O kaip dėl planuojamų J.Marcinkevičiaus paminklų Vilniuje ir Prienuose? Galų gale, turime S.Nėries gatvę ir mokyklą sostinėje – ar turėtume palikti šiuos pavadinimus? Šie klausimai buvo keliami diskusijoje.
„Po 25-erių metų neturime vieningo vaizdo, kaip prisiminti tą laikotarpį. Siūlytume paminklą Vytautui Landsbergiui – būtų pasipiktinimas, Algirdui Brazauskui – dar didesnis pasipiktinimas. Yra triumfalistinė nuostata, kad lietuviai buvo drąsūs, nenusileido rusams, praktiškai – didvyrių tauta. Kita nuomonė, kad vis dėlto būta daug daugiau susitaikymo, daug mažiau drąsos, daug daugiau įsisavinta sovietinio mentaliteto. Aš esu toje stovykloje, kad reikia pradėti prisiminti mūsų nuodėmes“, – temą plėtoti pradėjo filosofas Kęstutis Girnius.
Diskusijos dalyvis teigė, kad taip pat yra ir su J.Marcinkevičiaus atveju – iš dalies jis laikomas šventuoju, kitu atveju – jis silpnas, daugiau atidavė, nei reikėtų, jis labai patogi asmenybė.
Tuo metu Dariaus Kuolio nuomone, J.Marcinkevičiaus tekstų yra įvairių: „Yra nuopolio tekstų ir yra tokių, dėl kurių būtų brandžiam rašytojui nesmagu, bet yra ir tekstų, kurie telkė visuomenę“.
Painiavai išpinti – trys svarbūs klausimai
N.Putinaitė teigė, kad kalbėjimuose apie sovietmečio rašytojus, o daugiausia iš jų apie J.Marcinkevičių, įsivelia daugybė painiavos. „Aš sau asmeniškai tą painiavą išpinu taip: yra bent trys plotmės, vertinant rašytoją. Pirmiausia – tai asmeninė erdvė – koks buvo žmogus, gailėjosi jis ar ne? Tas režimas žmones traiško, bet jie pasirinkę vis tiek keliauja tuo keliu, na, tokie aplamdyti, bet prisitaikę. Tada man tokių žmonių gaila“, – sakė N.Putinaitė.
Antroji plotmė – kūrybinė. Tiek S.Nėries, tiek J.Marcinkevičiaus atveju, atrandame visko. „Yra bent pora J.Marcinkevičiaus eilėraščių, kurių, kaip sakė mano draugas, būtų negėda pasiūlyti Bobui Dylanui. Yra kūrybinių, yra propagandinių eilėraščių“, – dėstė filosofė.
Trečioji plotmė yra istorinė - kaip mes rašytojus vertiname kaip istorines asmenybes: „Ar jie svarbūs mums šiuo aspektu – didvyriai jie ar prisitaikėliai? Kai aš atskiriu šias plotmes, labai man viskas aišku pasidaro. S.Nėris, tarkime, parašė tris gerus eilėraščius, gerai, galbūt daugiau, asmeninėje plotmėje ji galbūt gailėjosi, bet kaip istorinė asmenybė ji nėra mums didvyrė, todėl neturėtume jai statyti paminklų ar vadinti mokyklą jos vardu. Cvirkos irgi neturėtų būti paminklo, turi būti istoriškai svarbioms asmenybėms statomi paminklai. Aš asmeniškai galiu ir Justiną Marcinkevičių užjausti, daug ką galiu užjausti, bet kaip istorinės asmenybės jie nėra svarbūs“, – aiškino N.Putinaitė.
Matote prieš save dinozaurą – aš sovietmečio rašytojas, laimei, tai buvo Sąjūdžio išvakarėse, – į auditoriją kreipėsi rašytojas Vytautas Martinkus.
Ragino būti pakantesniems
„Matote prieš save dinozaurą – aš sovietmečio rašytojas, laimei, tai buvo Sąjūdžio išvakarėse“, – į auditoriją kreipėsi rašytojas Vytautas Martinkus.
Jis pasakojo, kad jam teko prieš mirtį kalbėtis su plunksnos kolega Juozu Baltušiu: „Viešai jums galiu pasakyti, kad jis prieš mirtį nebuvo toks jau Lietuvos didelis priešas. Jis man sako „aš gi myliu Lietuvą“, bet nesuprato nepriklausomybės tokios staigios ir sunkiai įmanomos. Suprasti yra svarbiausia ir suprasti nėra paprasta. Aš neprašau, pavyzdžiui, kad mane atjaustų, aš pridaręs irgi visokių klaidų. Ir Marcinkevičius ėjo, klupo...“, – kalbėjo rašytojas.
Jis taip pat pridūrė nemanantis, kad reikėtų skubėti griauti tam tikrus paminklus – esą jeigu ištvėrėme 25-erius metus, tai galima ir toliau būti pakantūs paminklams, atstovaujantiems kūrybą.
Bendradarbiavo su KGB ar ne – štai kur klausimas
Toliau diskusija pakrypo apie tai, ar yra faktų, rodančių J.Marcinkevičiaus bendradarbiavimą su KGB. Čia pirmasis prabilo K.Girnius, esą girdėjęs žmonių, sakančių, kad rašytojui buvo duotas užsakymas: „Aš padarau prielaidą, kad taip galėjo būti. Atsiminkime, kad J.Marcinkevičius buvo kandidatas į Lietuvos komunistų partijos narius. Buvo glaudūs ryšiai. Nežinau, ar galima kokį popierėlį būtų rasti, kad įrodyti tokį dalyką. Galėjo būti įvairių situacijų, bet aš manau, kad tokio bendradarbiavimo tikrai būta, nebūtinas popierėlis, kad tai įrodyti“.
Jis patikslino nebandantis tvirtinti, kad rašytojas galėjo būti koks nors šnipas, tačiau negalintis abejoti, kad būta ryšių.
„Tai, kad gavo medžiagą iš KGB, nereiškia, kad bendradarbiavo. Galbūt tai buvo daugiau politinis užsakymas“, – įsiterpė N.Putinaitė. Tuo metu, anot literatūros kritiko Rimanto Kmitos, J.Marcinkevičius buvo gana švelnaus būdo: „Nebuvo toks, kad mėgtų drąsiai prieštarauti, provokuoti“.
Rašytojas V.Martinkus teigė, kad tiesioginių įrodymų tiesioginių įrodymų nėra, jog J.Marcinkevičius buvo artimas jėgoms, apie kurias kalbėta diskusijoje. „Aš buvau susitikęs su juo po vienos laidos, nemačiau jo niekada anksčiau tokio susikrimtusio. Jis man pasakė taip: „Nejaugi tu tiki visu tuo?“ Aš leidau jam suprast, kad netikiu. Ir iš tikrųjų aš nepatikėjau tuo, jeigu bus atrasti kažkokie dokumentai, be abejo, tai keistų situaciją“, – kalbėjo rašytojas.
Kas yra ir nėra kaltinimai
Diskusiją baigė N.Putinaitė, prisipažindama, kad pati savęs visuomet klausia, kokią įtaką visuomenei darė rašytojai, kiek jie prisidėjo prie visuomenės pasaulėžiūros, kad ją keistų ir ją sovietizuotų.
„Visuomenė buvo labai ištroškusi tautinių simbolių ir kūrėjai pasistengė pateikti tokią tautiškumo formą, kuri su režimu visiškai derėjo. Mes turime apie viską kalbėti, aiškinti, bet tai nėra kaltinimai. Mane labai stebina, kad mėginimas analizuoti yra kvalifikuojamas kaip kaltinimai, man atrodo, kad tai nėra jokie kaltinimai“, – ragino blaiviai diskutuoti N.Putinaitė.
Ji tvirtino, kad jos mintis, jog P.Cvirkos paminklas stovėti neturėtų, nėra susijęs su kalinimu: „Mes mėginame atskleisti pasirinkimus, kuriuos darė žmonės labai sudėtingomis sąlygomis“, – nukirto ji.
