Kas yra geras vertimas? Ar dirbtinis inteletas kelia iššūkius literatūros vertimams? Kiek Lietuvoje yra profesionalių, o kiek mėgėjiškų vertimų? Apie tai – šis pokalbis su N.Maskaliūniene, kuri sako, kad vienas iš veiksnių, kodėl prieš kelis metus Vilniaus universitete buvo įkurta meninio vertimo magistro programa, buvo tai, jog leidyklos, Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga (LLVS) vis pabrėždavo patyrusių vertėjų trūkumą, sakydavo, kad „niekas nerengia meninio teksto vertėjų“.
– Kokia šiuo metu yra vertimų situacija Lietuvoje? Apie grožinės literatūros vertimus kalbama daug, tačiau kaip jūs matote tą besikeičiančią situaciją per daugybę metų? Kas džiugina, o kas yra didžiausios ydos?
– Šiuo metu verstinės literatūros pasiūla Lietuvoje didelė kaip niekada anksčiau. Per kelerius metus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo įgavusi pagreitį knygų leidyba pasiekė iki tol neįsivaizduotą lygį. Jei autorius populiarus, didžiosios Lietuvos leidyklos užsako dar tik rašomų kūrinių vertimo autorių teises... Knygų mugėje leidyklų stendai taip pat vienas už kitą įdomesni, turtingesni, atrodo, knygų, ypač verstinės literatūros, yra šimtai, bet kokiam skoniui. Kai dairaisi po tokią salę, po dešimtmečių užsienio literatūros vertimų bado vaizdas tikrai džiugina.
O kai knygų verčiama tiek daug, ir vertėjų yra labai daug. Deja, tarp jų – daug atsitiktinių žmonių, tiesiog įsivaizduojančių, kad mokėdami kokią nors užsienio kalbą jie jau gali ir knygas versti. Todėl knygų vertimo kokybė džiugina ne visada. Visiems jau žinoma ir LLVS už prastus vertimus skiriama antipremija. Tai, kad šios premijos kandidatų netrūksta ir net daugėja, labai liūdina.
Leidyklos ypač skundžiasi vertėjų lietuvių kalbos žiniomis, tuo, kad vertėjai tikisi, jog jų išverstą tekstą pataisys redaktoriai, o apie redaktorių trūkumą taip pat kalbama ne vienus metus. Akivaizdu, kad vertėjams reikia mokytis ir užsienio, ir gimtosios lietuvių kalbos. Juk verčiant reikia gebėti perteikti kūrinio nuotaiką, stilių, gebėti į jį įsijausti savo kalba. Kita vertus, koją pakiša ir nepakankamas originalo kalbos mokėjimas, dažna nekokybiško vertimo priežastis – klaidingas sudėtingesnio teksto supratimas.
Anksčiau būdavo teigiama, kad geriausiai verčia tie, kurie patys ką nors rašo, kuria, taigi patys yra rašytojai ar poetai. Bet gyvenimas parodė, kad taip yra tikrai ne visada.
Anksčiau būdavo teigiama, kad geriausiai verčia tie, kurie patys ką nors rašo, kuria, taigi patys yra rašytojai ar poetai. Bet gyvenimas parodė, kad taip yra tikrai ne visada. Vertėjai patys turėtų mokytis. O iš ko mokytis? Ypač kai dažnai nuskamba frazė, kad galime kalbėti (rašyti) taip, kaip norime. Suprask: čia mūsų gimtoji kalba, nereikia jokių normų. Dar ir kitų šalių pavyzdžiais pasiremiama. Bet tai netiesa. Nežinau šalies, kurioje nebūtų rašto kalbos normų, registro, stiliaus reikalavimų. Tik kalbos priežiūra dažniau užsiima ne valstybės institucijos, o leidyklos. Praktiškai visos turi savo stiliaus, redagavimo vadovus ir griežtai reikalauja laikytis taisyklių.
Savo ruožtu vertėjai skundžiasi dideliu darbo krūviu (ypač jei verčiamas sudėtingo turinio kūrinys, tenka daug laiko skirti informacijos paieškai), o leidyklos suinteresuotos knygą išleisti kuo greičiau, tad vertimui skiriama mažai laiko. Neužtikrinamas užsakymų tęstinumas, už knygos vertimą mokamas neadekvatus įdėtam darbui honoraras.
Vertimo studijų katedroje ką tik baigėme Lietuvos mokslo tarybos finansuotą projektą „Vertimas ir cenzūra sovietinės ideologijos sąlygomis“. Rinkdami medžiagą projekto metu rengtai knygai (ji turėtų pasirodyti metų pabaigoje), įvairiais pjūviais domėjomės vertimo praktika sovietmečiu.
Atsiskleidė ir tam tikri paradoksai lyginant su šia diena: tuo laikotarpiu verstinių knygų, ypač iš Vakarų Europos kalbų, buvo labai mažai, o jų vertimo kokybė dažniausiai labai aukšta. Itin aukštas buvo ir vertėjo profesijos prestižas, lydimas dabar sunkiai įsivaizduojamo atlygio. Vertėjai neturėjo nei priemonių, nei galimybių surasti informaciją (interneto juk nebuvo!), bet, turėdami daug laiko, vis tiek sugebėdavo parengti kokybiškus vertimus, o lietuvių kalbos redaktoriai ne tik redagavo kalbą, lygindavo vertimus su originalu, bet, svarbiausia, mokė jaunuosius, dirbo su jais. Tą redagavimo mokyklą su dėkingumu ir nostalgija prisimena ne vienas vyresniosios kartos vertėjas. Iš čia ir ilgametės leidyklos „Vaga“ verstinės literatūros skyriaus vedėjos Eugenijos Stravinskienės, išvertusios į lietuvių kalbą daugybę švedų literatūros kūrinių, atodūsis: „Dangau, kaip dabar reikia Urbo!.. (1) (Šio iškilaus vertėjo ir redaktoriaus, vertėjų mokytojo vardu pavadinta premija LLVS skiriama už geriausią vertimo debiutą. Tarp laureatų – jau ir trys Vilniaus universiteto Vertimo studijų programos absolventai: Ieva Mažeikaitė (verčia iš italų kalbos), Erika Sabaliauskaitė ir Tomas Taškauskas (abu verčia iš prancūzų kalbos). Esu tikra, kad jų bus ir daugiau.)
– Kaip jūs manote, kokie dabar yra didžiausi iššūkiai vertimų srityje? Pasaulyje pastaruoju metu daug kalbama apie dirbtinio intelekto keliamus iššūkius. Kiek tai, jūsų nuomone, keis vertimus?
– Apie automatinį, arba mašininį, vertimą ir jo keliamus iššūkius vertėjo profesijai kalbama jau daugiau kaip dešimtmetį. Šios kalbos dar labiau suaktyvėjo pastaraisiais metais, kai visiems tapo prieinamos vadinamosios dirbtinio intelekto programos. Bet tie patys iššūkiai būdingi ir kitoms profesijoms, net ir žurnalistams ar architektams. Ilgą laiką buvo sakoma, kad vertėjų nereikės, nes tekstus vers vertimo programos. Bet tradicinė vertėjo darbo samprata jau seniai pasikeitusi, šios profesijos ribos labai išsiplėtė, kaip ir pati sąvoka. Dabar vertėjai vadinami ir kalbos profesionalais, ir kultūrų tarpininkais, ir lokalizuotojais – toks įvairus jų darbo pobūdis. Vertėjo kaip komunikacijos specialisto, kaip užsienio kalba parašytų tekstų lokalizavimo specialisto, pagaliau – specialisto, galinčio dirbti su dirbtinio intelekto ar mašininio vertimo programomis, poreikis tik didės.
Programa gali pasakyti, kaip išversti kokį žodį ar žodžių junginį, bet kuris variantas iš tiesų geriausiai tinka konkrečiame kontekste, gali nuspręsti tik žmogus.
Programa gali pasakyti, kaip išversti kokį žodį ar žodžių junginį, bet kuris variantas iš tiesų geriausiai tinka konkrečiame kontekste, gali nuspręsti tik žmogus. Kaip pavyzdį galiu paminėti socialinius tinklus. Dabar juose integruotas mašininis vertimas ir, pavyzdžiui, transliuojamos „Žinios“, o angliškai rašoma „Knowledge“, nes vertyklė nesupranta, koks tai kontekstas. Žmogus niekada taip neišverstų. Kita vertus, negalime sakyti, kad dirbtinio intelekto technologijos vertėjams nepraverčia. Jos gali padėti išsiaiškinti tam tikrus kalbos niuansus, pasiūlyti geresnį posakį ar pažymėti klaidą. Geriausia būtų jas tiesiog „prisijaukinti“.
Kalbant apie grožinės literatūros vertimą, visada būdavo daroma išlyga, kad literatūros vertėjų tai joks dirbtinis intelektas nepakeis. Visgi jau yra ne vienas bandymas taip versti ir grožinės literatūros knygas, pavyzdžiui, Švedijoje. Jei kam nors rūpi tik sužinoti knygos turinį, gal to ir pakaks. Bet jei grožinę literatūrą suprantame kaip meno kūrinį, labai tikiuosi, kad ir toliau kūrėjo kūrinius vers vertėjai kūrėjai.
– Kas, jūsų nuomone, yra svarbiausia geram grožinės literatūros vertimui?
– Kartais skaitau knygą, o galvoje vyksta atvirkštinis procesas – tarsi girdžiu sakinį anglų kalba, koks greičiausiai buvo originale. Tada negerai, negali mėgautis skaitoma knyga. Be to, šitai greičiausiai rodo, kad vertimas pažodinis (tai viena iš literatūros vertimo ydų, beje, būtent taip verčia įvairios vertyklės). Arba perskaitau pastraipą ir skaitau dar kartą, nes kažkas nesiriša, neaišku (atrandu bėdą: nesilaikoma komunikacinės sakinio struktūros, netinkami loginiai kirčiai, tad ir sakinys nesuprantamas, nors parašytas lietuviškai). Jei trumpai, man geras vertimas – toks, kurį skaitydama teksto autorių jaučiu iš perteiktų vaizdų, nuotaikos, jei užkabina jo mintys. Vertėjo tarsi nėra, bet jis yra, nes be jo talento ir vaizduotės tokio poveikio nepasieksi...
Ne kartą esu studentams davusi išversti gabalėlį iš J.D.Salingerio knygos „Rugiuose prie bedugnės“ (iš anglų kalbos išvertė Povilas Gasiulis), kuriame yra toks paprastas pasakymas: angl. My Dad has money. Jie visi taip ir verčia: „Mano tėtis / tėvas turi pinigų...“ Atrodo, ką čia beišgalvosi. O štai vertėjas rašo atsižvelgdamas į romano stilistiką, ir jam išeina „Mano tėtušis prie pinigo...“ Va jums ir aukštasis pilotažas, pasakau. Kai sugalvosite ką nors panašaus, jau galėsite versti ne tik Salingerį.
Va jums ir aukštasis pilotažas, pasakau. Kai sugalvosite ką nors panašaus, jau galėsite versti ne tik Salingerį.
– Kiek Lietuvoje yra profesionalaus vertimo, kiek mėgėjiško?
– Sudėtingas klausimas. Manau, kad niekas tokio tyrimo neatliko. Ir apibrėžtys labai neaiškios. Kas yra profesionalus vertimas? Jei laikysime, kad tai – patyrusio, jau ne vieną knygą išvertusio vertėjo atliktas vertimas, tai, turint galvoje visą didžiulę šiandien leidžiamų knygų aprėptį, profesionalių vertėjų išverstų kūrinių greičiausiai bus mažesnioji dalis. Jei profesionaliais vertimais laikysime tuos, kuriuos užsako leidyklos, o mėgėjiškais – tik tuos, kuriuos žmonės verčia savo malonumui, draugams, artimiesiems paskaityti, tada profesionalaus vertimo bus labai daug.
Tarptautiniame vertimo paslaugų standarte profesionalaus vertėjo sąvoka siejama ne tik su praktika, bet ir su specialiu išsilavinimu. Mano nuomone, būna geriausia, kai patirtis, praktika eina kartu su išsilavinimu, nes visada tikiu, kad jei jau jaunuolis pasirinko Vertimo studijų programą, jaučia turįs gebėjimų tą daryti. Ar juos išugdys iki profesionalumo lygio, priklauso nuo daug aplinkybių.
– Papasakokite, kas yra meninio vertimo studijos, kokį išsilavinimą jos duoda būsimiems vertėjams?
– Mano ilgametis kolega Lionginas Pažūsis yra pasakęs, kad niekas negimsta vertėju – kaip ir daugelyje kitų žmogaus veiklos sričių, kompetencija įgyjama mokantis. Aš visiškai sutinku. Meninio vertimo magistro programą pasiūlėme tik prieš porą metų. Šiemet išleisime pirmuosius absolventus ir labai džiaugiamės jų pasiekimais. Net keli iš jų, atlikę vertimo praktiką, gavo pasiūlymus versti knygą.
O rengti programą paskatino keli veiksniai. Pirmiausia leidyklos, LLVS vis pabrėždavo tokių vertėjų trūkumą, padejuodavo, kad „niekas nerengia meninio teksto vertėjų“. Skatino mūsų pačių absolventai, kurių išverstos knygos Vertimo studijų katedroje rikiuojasi jau dviejose lentynose. Jie pasidžiaugdavo studijomis ir pridurdavo, kad reikėtų labiau specializuotos programos. Na, ir patys norime skirti daugiau dėmesio meniniam vertimui, literatūros teorijai, tokiems dalykams, į kuriuos pradedantis vertėjas gal net dėmesio neatkreiptų. Dėstomi tokie kursai kaip vertimo strategijos, vertimo teorijos, intertekstualumas, naratyvo teorija, daug dėmesio skiriama praktiniam vertimui ir vertimų analizei, redagavimui, o tarp pasirenkamųjų dalykų – ir vertimo technologijos, vertimo žodžiu kursas, įvairių laikotarpių literatūros kursai.
– Sakoma, kad vertėjui labai svarbios ne tik teorinės žinios, bet ir bendras išsilavinimas, gyvenimiškoji patirtis, perskaitytos knygos. Tačiau kokie specifiniai dalykai yra reikalingi vertėjams?
– Viskas, ką išvardijote, iš tikrųjų sudaro tą vertėjo bagažą, kurį jis kaupia visą gyvenimą. Teorinės žinios naudingos, nes smagu žinoti. Ne tik parašyti, bet ir gebėti nagrinėti kūrinį, įvertinti vertimą. Gyvenimiškoji patirtis padeda greičiau, o kartais ir giliau suvokti patį originalą. Bet jauni žmonės tos gyvenimiškos patirties turi nedaug. Iš jų aš labiausiai tikiuosi smalsumo, domėjimosi viskuo, su kuo tik susiduria.
Lietuvoje rinka nėra didelė, nedaug galimybių specializuotis, tad vertėjas, nori ar nenori, tampa visų tekstų meistru, o kai ką nors verčia konkrečiai, įsigilina į tą sritį ir bent trumpam tampa jos ekspertu. Vėliau viskas priklauso nuo to, ką dažniau nori versti. Jei tai knygos, gerai turėti literatūrinę gyslelę. Jei asmuo nelinkęs į kūrybą, gal jam patiktų versti įvairius dokumentus, interneto svetaines – tada daugiau reikės tikslumo, pastabumo ir, žinoma, gebėjimo naudotis kompiuterinėmis vertimo technologijomis. Kadangi neįmanoma visko sudėti į vieną programą, pagal vertėjo specializaciją programas diferencijuojame.
– Kiek iš studentų, pabaigiančių studijas, pasirenka vertėjų darbą?
– Tikslios statistikos neturiu, bet iš absolventų apklausų žinau, kad didžioji jų dalis rinkoje dirba laisvai samdomais vertėjais. Tai reiškia, kad vertimas nebūtinai yra jų pagrindinė veikla. Šiemet nusprendėme būsimus studentus kviesti šūkiu „Vertimo vandenys platūs“, nes iš tiesų vertimo studijų programas baigę studentai nebūtinai turi dirbti tik teisinių dokumentų ar grožinės literatūros vertėjais, kaip dažniausiai įsivaizduojama.
Pavyzdžiui, šiuo metu nemažai absolventų įsidarbina vertimo projektų vadovais, jie mielai priimami įvairiuose startuoliuose, kuriems ypač reikia mūsų ugdomų vertimo ir technologijų kompetencijų. Esame dėkingi leidykloms (pvz., „Kitos knygos“, „Baltos lankos“, „Briedis“, „Tyto alba“), priėmusioms studentus praktikai. Visi norintieji stažuojasi Europos Parlamento ar Europos Komisijos vertimo tarnybose. Vertimo programas baigę studentai geba puikiai analizuoti tekstą, atsižvelgti į kultūrinius aspektus, perteikti savo ir kitų mintis raštu ir žodžiu keliomis kalbomis. Tai – tokie įgūdžiai, kurie pravers daugelyje veiklos barų.
(1) Eugenija Stravinskienė. Mano metai. Prisiminimai. 2008. Leidykla „Garnelis“, 119.
