Pats H.Murakami prisipažino, kad kuomet 2006 metų rudenį pradėjo rašyti šią trilogiją, jis išmąstė, jog tai bus knyga apie vyrą ir moterį, ieškančius vienas kito. Rašytojas nusprendė, kad „šią paprastą istoriją pavers kaip įmanoma ilgesne ir komplikuotesne“.
Ir iš tiesų, šį talentą H.Murkami turi – sugebėti paversti paprastus dalykus mistiškais, o kiekvieną įprastinę istoriją išversti į visai kitą pusę, ieškant harmonijos tarp išorinių veiksmų ir savo vidinio „aš“. Kažkuris kritikas palygino rašytojo kūrybą su dzenbudistine meditacija – suvokiant išorinio ir vidinio pasaulio vienovę pasiekiamas tuštumos jausmas.
Šie žodžiai puikiai tinka ir apibūdinant naująją H.Murakami trilogiją „1Q84“, kurios pirmas dvi dalis Lietuvoje išleido leidykla „Baltos lankos“ (beje, reikia pasidžiaugti, kad lietuvių kalba H.Murakami knygos leidžiamos itin operatyviai, ir, pavyzdžiui, ši trilogija dar neišversta daugybėje didžiųjų pasaulio valstybių).
 |
| Dienraščio „15 minučių“ nuotr. /H. Murakami |
Jos siužetas, jeigu paimtume pagrindines veikėjų linijas, išoriškai galėtų būti ganėtinai paprastas – kaip ir buvo sumanęs rašytojas, – ir jau pasitaikęs kitose jo knygose (kad ir „Kafka pakrantėje“) – dvi paraleliai besivystančios istorijos, kurios žingsnis po žingsnio ima susilieti į vieną.
Iš gyvenimo pernelyg daug nenorintis mokytojas Tengo laisvalaikiu rašo knygas, kurių kol kas niekas nespausdina. Iš esmės jį būtų galima pavadinti gana tipišku H.Murakami knygų herojumi. Vienišius, mėgstantis muziką, kartą per savaitę susitinkantis su meiluže, gyvenantis savo paties susikurtame pasaulyje, iš kurio nenori ištrūkti ir į kurį nieko neįleidžia.
Paraleliai vystosi kitos pagrindinės herojės istorija – Aomamė. Dvikovos instruktorė, taip pat išmokusi neprisileisti kitų žmonių per arti savęs, turinti, sakykime, ne visai įprastą užsiėmimą – laisvalaikiu ji žudo vyrus, kurie smurtauja prieš moteris (beje, H.Murakami viename iš interviu sakė, kad smurto prieš moteris tema pastaruoju metu jį itin jaudina).
Tačiau šioje vietoje siužeto paprastumas ir baigiasi. Baigiasi jis sulig tuo, kai Tengo sutinka perrašyti jaunos rašytojos Fukaeri romaną apie oro lėliukes. Ima aiškėti, kad tai ne šiaip romanas, jis atveria duris, keičiančias herojų gyvenimus ir tai, kas vyksta aplinkui.
Sulig kiekvienu puslapiu knygoje vis daugėja mistikos, įprastinis pasaulis, kuriame gyveno herojai, slysta iš po kojų, kol jie galiausiai įžengia į kitą, paralelinį gyvenimą. Pasaulį, kurį Aomamė pavadina „1Q84“ – akivaizdi nuoroda į George’o Orwello romaną „1984“. Tačiau jeigu G.Orwelo 1984-uosiuose egzistavo nuolatos stebintis Didysis Brolis, H.Murakami knygoje atsiranda Mažieji žmonės, kurie nesuvokiamu būdu ima kontroliuoti herojų gyvenimą.
Siužetinių linijų romanui besivystant vis daugėja. Šis romanas – tai ir tikrosios meilės paieškos, vyro ir moters jausmas, kad jie priklauso vienas kitam, nors vienintelis jų bendras pojūtis – tai, kaip jie laikėsi už rankų dar būdami vaikai; tai ir klajonės po religinės sektos pasaulį; socialinių problemų demaskavimas per Aomamės „darbą“ naikinant smurtaujančius vyrus; santykių su tėvais perteikimas, gėdos, atleidimo jausmų ir slaptų erotinių fantazijų pjūvis.
H.Murakami parodo, kaip gali susilieti svajonės, sapnai, realybė, kaip praeitis ir ateitis gali būti keičiami čia ir dabar, ir nuolatos užduodamas klausimas – kokiame pasaulyje gyvename ir kas slypi už to tikrojo „aš“? Tai – gili kelionė į tamsiąją žmogaus sąmonės pusę, iš kurios išbristi nėra lengva. Takoskyra tarp to, kas yra šviesu ir tamsu, tampa nebeaiški, ir netgi iškyla klausimas, ar išvis įmanoma atskirti tai, kas yra gera ir bloga. Galbūt tai tik mūsų sukurtos sąvokos, o tame, kitame pasaulyje gera ir bloga susijungia į vieną visumą.
Skaitant šį kūrinį neapleidžia jausmas, kad H.Murakami tarsi norėjo parašyti bene ambicingiausią savo darbą. Šiose dvejose jau išleistose knygose susilieja iki šiol rašytojo knygose buvę motyvai, pasakojimo būdai – nuo labiau „paprasto“, realistiško „Norvegų girios“ pasaulio iki jo labiau siurrealistinių kūrinių, kur fantazija laimi prieš realybės jausmą. „1Q84“ – ir utopinis G.Orwello pasaulis, ir detektyvas, ir fantastikos gerbėjus turintis pradžiuginti kūrinys. H.Murakami tarsi nori vienoje trilogijoje sutalpinti pagrindinius dalykus, apie kuriuos rašė visą savo gyvenimą.
Ar H.Murakami tai pavyko? Žinant, kokį kultinį statusą šis rašytojas įgijęs Lietuvoje, kiekvienas skaitytojas turės savo atsakymą. Jau ir dabar pasaulio literatūros forumuose verda diskusijos – vieni vadina šias knygas nusivylimu, kiti kelia H.Murakami į padanges, sakydami, kad jis pranoko net pats save.
Asmeniškai aš su H.Murakami literatūra susipažinau perskaitęs jo knygą „Avies medžioklė“, ir nuo to laiko išties buvo periodų, kuomet atrodė, jog šis japonų autorius ima kiek kartotis. Tačiau ši knyga vėl grąžina pirmąjį susidomėjimą H.Murakami, kurį jaučiau po „Avies medžioklės“. Bent jau mano įsitikinimu, autorius sukūrė knygą, kurioje stiprūs tiek herojų personažai, tiek istorija, tiek pasakojimo būdas, verčiantys atidėti savaitgalį visus užsiėmimus į šalį, kol knygos nebus baigtos.
Lietuvoje greitai turėtų pasirodyti ir trečioji trilogijos dalis. Tačiau H.Murakami nebūtų H.Murakami, jeigu ir čia nepaliktų šiek tiek paslapties. Mat nors oficialiai ir skelbiama, kad tai yra paskutinė trilogijos knyga, tačiau jau dabar Japonijoje sklando gandai, kad trilogija gali būti pratęsta. Net ir pats H.Murakami viename interviu prisipažino, kad pats dar neapsisprendė, ar nori pratęsti šią knygą. Bet kuriuo atveju, bent jau pirmosios dvi dalys verčia norėti, kad ši istorija testųsi kuo ilgiau.
