H.Murakami romanus „Išgirsk vėjo dainą“ ir „1973-iųjų kiniškas biliardas“ išleido leidykla „Baltos lankos“, o iš japonų kalbos vertė Gabija Čepulionytė.
„Išgirsk vėjo dainą“ ir „1973-iųjų kiniškas biliardas“ – tai knygų trilogios apie jas vienijantį personažą Pelę dalis. Knygos anglų kalba pirmą kartą pasirodė tik 2015 metais, nors Japonijoje išleistos dar 1979-1980 metais.
Abejose knygose skaitytojui neatskleidžiamas pagrindinio personažo vardas. „Išgirsk vėjo dainą“ kalba apie biologijos studentą, kuris vasarą po studijų Tokijuje grįžta atostogauti į gimtinę ir su savo draugu, kurio pravardė yra Pelė, laiką leidžia Džei bare. Čia jis susipažįsta su mergina, teturinčia devynis pirštus. Jų pažinties aplinkybės – gana keistos. Kaip ir vėliau klostęsi įvykiai.
„Išgirsk vėjo dainą“ – tai debiutinis H.Murakami kūrinys, kurį pats autorius vadina artimesniu novelei nei romanui. Kad gali parašyti knygą, H.Murakami sako suvokęs 1978 metais, sėdėdamas beisbolo varžybose. Tuo metu jis jau buvo vedęs, turintis daug skolų jaunasis verslininkas – nenorėdamas dirbti biure jis su žmona pasiskolino pinigų ir įkūrė džiazo barą. Dirbdamas iki išnaktų būsimasis rašytojas turėjo vos kelias valandas laisvo laiko, kurį, po lemtingo nušvitimo rungtynių metu, jis paskyrė savo rašytojo identiteto paieškoms ir rašymui.
Tuo tarpu „1973-iųjų kiniškas biliardas“ tęsia anksčiau minėtų personažų gyvenimo liniją – skaitytojui vis dar neįvardijamas personažas po studijų apsigyvena Tokijuje, kur įkuria vertimų biurą. Klaidžiodamas tarp darbo ir namų jis apsigyvena su staiga į jo gyvenimą įsibrovusiomis dvynėmis. Gyvenimas, regis, teka įprasta vaga, kol veikėją užklumpa kiniško biliardo manija – jis nusprendžia surasti tokį trijų svirčių biliardo aparatą, kuris kadaise jo jaunystės dienomis stovėjo Džei bare – prasideda paieškų kelionė. Romane tuo pat metu rutuliojamas antras veiksmas – Pelės istorija, kurioje regime nesėkmingos meilės paieškas.
kitų haruki Murakami knygų recenzijos
- „Vyrai be moterų“ (2015 m.)
- „Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo klajonių metai“ (2015 m.)
- „Visi Dievo vaikai šoka“ (2013 m.)
- „Ką aš kalbu, kai aš kalbu apie bėgimą“ (2012 m.)
- „1Q84“ – pirma ir antra dalis (2010-2011 m.)
Romanų „Išgirsk vėjo dainą“ ir „1973-iųjų kiniškas biliardas“ veiksmas teka lengva vaga. Juos skaitant galima įžvelgti tas šiuolaikinio H.Murakami užuomazgas – net kai knygos veiksmas, regis, nejuda iš mirties taško, skaitytojas tą sunkiai pastebi ir laukia, kada tarsi lava išsiverš vienas ar du epizodai, kurie apsuks visą pasakojimą aukštyn kojomis. Tačiau būtent šiuose dviejuose romanuose tos kulminacijos skaitytojas gali ir neatrasti.
Knygose gvildenamos temos – labai artimos šių laikų H.Murakami. Tai vienišų, apatiškų personažų susidūrimas su realybe, o vėliau – su mistiškais įvykiais. Romanuose taip pat apstu rašytojo dabar taip mėgiamo detalumo epizodų – pavyzdžiui, kaip gaminamas maistas, verdama kava ir t.t. Šios kasdienės buities detalės yra neatsiejamos nuo Japonijos autoriaus kūrybos. Kaip ir muzika, kurios šiose knygose apstu. Nenuostabu – pats H.Murakami greta skaitymo savo laisvalaikio neįsivaizduoja be muzikos. Tad jau pirmuosiuose romanuose H.Murakami personažai klausosi džiazo arba klasikinės muzikos.
Prie šių dviejų knygų pratarmės skaitytojas ras ir autoriaus žodį, kuriame jis pasakoja, kaip pradėjo savo rašytojo karjerą. Būtent ši autobiografinė dalis leidžia geriau suprasti ir pirmąsias H.Murakamio knygas, kuriose galime rasti nemažai paties rašytojo patirties, ir idėjas, kurias jis nori perteikti. Kartu šiuos romanus reikia vertinti ir kaip žvilgsnį į to meto Japonijos gyvenimą ir nusistovėjusias visuomenės normas, apie kurias kalba ir pats autorius.
Romanai patiks tiems, kas save vadina tikrais H.Murakami fanais. Visgi pažintis su ankstyvąja šio garsaus Japonijos rašytojo kūryba gali būti ir kiek trikdanti ir ne tokia, kokios galėjote tikėtis – perskaitę šiuos romanus, tikėtina, kad H.Murakami prisiminsite ne tokį, kokį regėjote, pavyzdžiui, trilogijoje „1Q84“, „Norvegų girioje“ ar „Avies medžioklėje“. Šis autorius po šių romanų jūsų atmintyje gali išlikti kaip tas, kuris parašė tas knygas, kurioms, apibūdinimui žodžių galite ir pritrūkti.
Nors leidinys „The Guardian“, apibūdindamas šiuos du romanus, rašė, kad jie yra „ne bandymas tapti tikruoju H.Murkamai, o jau visiškai susiformavęs H.Murakami“, pripažinti tenka, kad su šia pozicija nesutikčiau. Mat H.Murakami idėjų užuomazgų mes galime atrasti, tačiau šios dvi knygos pačiam autoriui tebuvo bandymų aikštelė ir tai akivaizdžiai matosi – tikrasis Japonijos bestselerių autorius bus sutinkamas tik ateityje.
Tai pasakius, verta kelti klausimą – ar verta skaityti šiuos pirmuosius H.Murakami romanus?
Verta. Vien dėl to, kad pažintumėte šį autorių nuo pat pradžių, kai jis buvo niekam nežinomas kūrėjas, o šiuo metu kasmet savo pavardę regi tarp pretendentų į Nobelio literatūros premiją. Šis žvilgsnis į romanus atrodo labai įdomus, nes į juos žvelgiant geriausiai galima įžvelgti, kokį progresą savo karjeroje parodė H.Murakami.
Jei reikėtų trumpai apibūdinti šias dvi knygas, sakyčiau, kad perfrazuojant vienos iš jų pavadinimą reikėtų pasakyti taip: išgirsk Murakami. Nes, regis, pirmųjų šio autoriaus romanų pasirodymas lietuvių kalbą mums ir suteikia tokią galimybę – išgirsti šį autorių, dar kai jis nebuvo siejamas su nei vienu pasaulinio lygio bestseleriu.
Smagaus skaitymo.
