George R.R.Martin „Karalių kova. Ciklo „Ledo ir ugnies giesmė“ antroji dalis“ (Leidykla „Alma littera“, iš anglų kalbos vertė Leonas Judelevičius)
George'as R.R.Martinas fantastinės literatūros mėgėjams jau seniai tapo tokio lygio ikona, kokia galbūt galėtume laikyti nebent J.R.R. Tolkieną. Net ir maginės fantastikos knygų nepripažįstantys skaitytojai šio autoriaus vardą vis tiek greičiausiai žino – dėka itin populiaraus HBO serialo, sukurto pagal šią „Ledo ir ugnies giesmės“ epopėją.
G.R.R.Martinas ne vieno yra kaltinamas grafomanija – kurgi ne, solidžios apimties knygos šiame epe išleistos jau penkios, ir suplanuotos dar bent dvi. Tiesa, rašytojas vis panervuoja skaitytojus pasakodamas, kaip jam sunkiai sekasi kurti šeštąją dalį ir kuo jis užsiima vietoje knygos rašymo. O skaitytojai nedviprasmiškai ragina autorių, kuris toli gražu nebe pirmos jaunystės, rašyti greičiau, bijodami, kad serija taip ir nebus pabaigta, jeigu autorius mirs. Makabriška situacija, tačiau gal ne tokia ir keista, turint galvoje paties autoriaus kūrinius. Na, o grįžtant prie tariamos grafomanijos visgi reikia pastebėti, kad jei jos čia ir yra, tai labai nedaug – autorius meistriškai valdo plunksną, ir netenka versti puslapių, paleidžiant ne itin svarbius aprašymus.
Taigi, „Alma littera“ išleido antrąją „Ledo ir ugnies giesmės“ dalį, o kitų metų pradžioje turėtų pasirodyti ir trečioji. Tiesa, leidyklos vertėjų pasirinkimas iškart sukėlė kai kurių skaitytojų pyktelėjimą – pirmąją dalį vertė Rasa Tapinienė, o antrąją – Leonas Judelevičius, ir nežinia, ar būtent dėl to, tačiau vardų tęstinumas cikle dėl to nukentėjo. Tikrai, vientisumas tokioje serijoje būtų pageidautinas.
Apie tai, kuo ypatinga ši fantastinė epopėja, 15min.lt jau rašė. Tai – inteligentiškas, labai sumaniai, išmoningai, nesivadovaujant įprastomis šiam žanrui klišėmis parašytas kūrinys. Jame žavi ir tai, kad nėra pagrindinio herojaus, o epopėjoje sukurtas fantastinis pasaulis turi ir visus sudėtinius mūsų pasaulio dėmenis. Tad jis kartu ir labai realistiškas, viduramžių Europos istoriją tyrinėjusiems žmonėms kai ką primenantis, o sykiu ir su magijos priemaišomis. Na, ir tamsi atmosfera, gausybė intrigų, herojų persivertimas iš geriečių į blogiečius – tai tikrai aukščiausios klasės fantastinė literatūra.
Daugelis šios epopėjos mėgėjų sako, kad įspūdingiausios yra pirmosios trys knygos, o antroji – pati geriausia. Išties, šioje knygoje galima pastebėti, kad herojai tampa įdomesni, sudėtingesni. Nenustebkite, jeigu personažai, kuriuos mėgote pirmojoje dalyje, antrojoje taps nemėgstamiausiais. Autorius tarsi žaidžia su skaitytoju – kai šis įsivaizduoja, kad jau pažino personažą, šis staiga pasikeičia, atsiskleidžia kitoje šviesoje. Toks jau yra šios epopėjos pasaulis, kur nėra vien teigiamų ar vien neigiamų pusių.
Autorius tarsi žaidžia su skaitytoju – kai šis įsivaizduoja, kad jau pažino personažą, šis staiga pasikeičia, atsiskleidžia kitoje šviesoje
Šioje knygoje, lyginant su pirmąja, taip pat yra daugiau politinių intrigų, ji kur kas niūresnė, tamsesnė už pirmąją. Nesitikėkite čia rasti kažkokios šviesos, o autorius, regis, netgi pasimėgaudamas žlugdo savo herojus bei įterpia brutalių scenų.
Skaitant knygą akivaizdu, kad autorius labai vykusiai sugalvojo, kaip epopėjoje vystyti veiksmą, kurti įtampą ir personažus. Netgi sunku įsivaizduoti, kokia kita maginės fantastikos knyga pajėgi varžytis su šia serija. Ir džiugi žinia tiems, kas dar tik pradeda skaityti „Ledo ir ugnies giesmę“ - didžiausia kančia perskaičius vieną dalį žinoti, kad kitos teks laukti bent pusmetį, o štai dabar turime jau dvi knygas lietuviškai. Taigi, galiu tik pakartoti, kad rekomenduojama ši epopėja net ir tiems, kas tokios literatūros į rankas paprastai neima.
J.K.Rowling „Netikėta vakansija“ (Leidykla „Alma littera“, iš anglų kalbos vertė Viktorija Labuckienė)
„Hario Poterio“ kūrėja J.K. Rowling pastaruoju metu tiria sau visai neįprastas teritorijas. Knygų vaikams ir paaugliams autorė išleido du romanus, kurie tiek temomis, tiek atmosfera yra tiek nepanašūs į „Hario Poterio“ fantazijų pasaulį, kad net būtų galima įtarti, jog tai visai kita autorė.
Pirmiausia pasirodė jos knyga „Netikėta vakansija“, o neseniai, prisidengusi Roberto Galbraitho slapyvardžiu, ji išleido kriminalinį romaną „Gegutės šauksmas“. Kiek paskaitinėjus „Gegutės šauksmą“ susidarė įspūdis, kad tai išties neprastai parašyta, įtraukianti knyga, ir, reikia tikėtis, ji bus išleista ir Lietuvoje.
Na, o kol kas galime perskaityti jos „Netikėtą vakansiją“, kurią skaitytojai, žinoma, šlavė iš knygynų, o štai kritikai sutiko labai prieštaringai. Savaime suprantama, kad autorei norėjosi išsilaisvinti iš „Hario Poterio“, pajausti tą galėjimo rašyti kažką kito jausmą. Kaip sakė J.K.Rowling, „yra tam tikrų dalykų, kurių tiesiog nedarai fantastinėje literatūroje. Sekso šalia vienaragių nedarai. Tai – geležinė taisyklė. Tai būtų neskoninga“.
Tad ar neprisvilo šis blynas? Na, pirmiausia, žinoma, reikia įvertinti tą faktą, kad objektyviai kalbėti apie šią knygą sunkoka – kad ir kokį šios rašytojos kūrinį beskaitytume, vis tiek mintyse suksis „Haris Poteris“. Na, o autorė į tą knygų suaugusiems pasaulį žengė su trenksmu, regis, mėgindama radikaliu būdu įrodyti, kad ji gali rašyti ne tik fantastines mielas istorijas. Tad čia yra prievartos scenų, sekso, narkotikų, savižudybių. Kartais netgi apima jausmas, ar autorė nepersistengė?
Į kelis sakinius sudėjus knygos siužetą – nedideliame Anglijos miestelyje miršta tarybos narys. Netrukus po šio įvykio miestelio gyventojai pradeda intrigas, sąmokslus dėl to, kas turėtų užimti atsilaisvinusią vietą. Intrigos paliečia ne tik politiką, pykčiai persikelia ir į šeimas, ima nirti viena po kitos ilgai saugotos tamsios paslaptys. Atrodytų, kad kiekvienas iš čia gyvenančių žmonių turi viduje kažką bjauraus. Siužetas kai kam galėtų priminti kad ir televizijos serialą „Tvin Pyksas“, kur po Loros Palmer mirties paaiškėja, kad idiliškas miestelis slepia daug juodų paslapčių.
Pradėsime nuo privalumų. Autorė sugeba sukurti įtikinamą nedidelio miestelio, kuriame visų personažų gyvenimai yra vienu ar kitu būdu persipynę, atmosferą. Aštri jos socialinė kritika, o tamsus, niūrus pasaulis perteiktas taip, kad ilgai dar perskaitę knygą tą jausmą prisiminsite.
Didžiausia klaida būtų, jeigu skaitytojai šią knygą imtų vien dėl to, kad tai „Hario Poterio“ autorės kūrinys
Tačiau skaitant iškyla ir kabliukų, kurie neleidžia šios knygos įtraukti į drąsiai rekomenduotinų sąrašą. Pirma, ne visi personažai įtikinami, o ne vienas kritikas gana teisingai pastebėjo, kad J.K.Rowling visgi geriausiai sekasi kurti jaunesnių herojų paveikslus. Be to, knyga atrodo smarkiai ištempta, toks įspūdis, kad prie jos autorei dar reikėjo kurį laiką padirbėti.
Didžiausia klaida būtų, jeigu skaitytojai šią knygą imtų vien dėl to, kad tai „Hario Poterio“ autorės kūrinys. Šie kūriniai tarpusavyje nutolę per šviesmečius. Geriau jau skaitykite „Netikėtą vakansiją“ kaip visiškai naujo, nežinomo autoriaus knygą. Tačiau ir pats suprantu, kad tokio patarimo paklausyti šiuo atveju bus labai sudėtinga.
Nelson Johnson „Mafijos gimimas. Sausasis įstatymas (Leidykla „Obuolys“, iš anglų kalbos vertė Virginija Šileikienė)
Dar viena knyga, kuri nemažai daliai žmonių žinoma dėl to, kad pagal ją pastatytas labai populiarus serialas. Apie sausojo įstatymo metais Atlantik Sityje gimusią mafiją ir politinę korupciją susuktas serialas „Boardwalk Empire“ nesunkiai pakliūna į šiai temai skirtų geriausių kino juostų sąrašą.
Skaitant šią knygą susidaro įspūdis, kad serialo kūrėjai galbūt netgi pranoko knygos autorių. Tiksliau, turimą medžiagą sugebėjo smarkiai praplėsti ir sukurti dinamiškesnį pasakojimą. Žinoma, ir tikslai buvo skirtingi – jeigu serialo kūrėjams buvo svarbu pateikti pramogą teikiantį, labiau įtemptą siužetą, šios knygos autoriaus tikslas buvo faktinė pasakojimo laiko rekonstrukcija, bandymai užčiuopti šio miesto virsmą, tai, kodėl jis tapo būtent tokiu, ir kur jis gali judėti toliau.
Jei miesto svečiai būtų norėję skaityti Bibliją, būtume davę jiems Bibliją. Tačiau niekas jos neprašė. Visi norėjo alkoholio, prostitučių ir azartinių lošimų. Mes davėme jiems tai, ko jie prašė
Be to, tegul neapsirinka tie, kurie galvoja, kad knygoje, kaip ir filme, viskas apsiriboja tik trečiuoju praėjusio amžiaus dešimtmečiu. Čia autorius pasakoja gana plačią spalvingą Atlantik Sičio istoriją – nuo pramonės baronų aukso amžiaus, sausojo įstatymo, miesto nuosmukio, atgimimo legalizavus azartinius lošimus. Tuo tarpu filmui buvo pasirinktas tik trečiasis dešimtmetis. Kaip sakė Terence'as Winteris, serialo „Broadwalk Empire“ vykdomasis prodiuseris, kuomet jo paprašė knygos adaptacijos televizijai, jis nutarė, kad būtent tas laikotarpis tinka labiausiai, nes jis smarkiausiai kurstė kūrybinę vaizduotę: „Atlantik Sitis tuo metu buvo prabangos, magijos ir, visų svarbiausia, galimybių miestas. Triukšmingas, nepadorus, spalvingas, kupinas vilčių, jis buvo Amerikos mikrokosmosas“.
Miesto dvasios apibūdinimui knygos autorius jau pačioje pradžioje pateikia M.Frederickso citatą: „Jei miesto svečiai būtų norėję skaityti Bibliją, būtume davę jiems Bibliją. Tačiau niekas jos neprašė. Visi norėjo alkoholio, prostitučių ir azartinių lošimų. Mes davėme jiems tai, ko jie prašė“.
Anot autoriaus, nuo pat pradžių Atlantik Sičio ekonomika orientavosi į verslą, teikiantį greitą pelną. Gana greitai miestas ėmė garsėti kaip vieta, idealiai tinkanti nelegaliam verslui. Svarbiausia buvo patenkinti nuolatinių miesto svečių poreikius, o ar tai legalu, ar nelegalu, buvo nesvarbu. Miestas klestėjo, nes davė savo svečiams tai, ko jie norėjo, – galimybių smagiai pašėlti už prieinamą kainą. Didžiąją XX amžiaus dalį miestą kontroliavo išvien veikiantys politikai ir mafija. Politika ir mafija čia žengė koja kojon, suformavę tokio masto šešėlinį verslą, apie kokį kitų JAV miestų korumpuoti politikai ir mafijų bosai dažnai tegalėjo tik pasvajoti.
Autorius žingsnis po žingsnio rodo, kaip miestas tapo būtent tokiu, atskleidžia jo pakilimus ir nuosmukius, galiausiai priveda prie šių laikų, kai miestas tebėra orientuotas į pramogas ir poilsį, tačiau tuo pačiu konstatuoja, kad svaiginantys laikai, kai tai buvo aukso kasyklos, jau praėjo. Miestas, anot autoriaus, ištisą šimtmetį buvo socialinis eksperimentas, ir šis eksperimentas dar nesibaigė.
Akivaizdu, kad autorius turi daugybę žinių, puikų kontekstinį matymą, tačiau retkarčiais atrodo, kad blaškosi tarp dviejų tikslų – atskleisti miesto istoriją ir mafijos šiame mieste gimimo istoriją. Suprantu, kad abi šios gijos neišvengiamai čia susiję, tačiau visgi didesnis koncentravimasis į vieną jų būtų visai sveikintinas.
Kaip ir minėjau, nesitikėkite čia tokio įtempto veiksmo kaip seriale, sukurtame pagal šią knygą, tačiau jeigu domitės nusikalstamo pasaulio istorija (ypač Jungtinių Valstijų), net neabejoju, kad knyga atsidurs jūsų lentynoje.
