Alvin Karpis, Robert Livesey „Ant uolos. Dvidešimt penkeri metai Alkatrazo kalėjime“. Leidykla „Alma littera“.
Lietuvių kilmės gangsterio Alvino Karpio memuarai įdomūs dėl dviejų priežasčių.
Visų pirma, tai vienas garsiausių visų laikų JAV gangsterių (tikiu, kad galbūt ir ne visiems girdėta ši pavardė, tačiau faktas lieka faktu – FTB per visą istoriją tik keturiems nusikaltėliams pritaikė žymą „Visuomenės priešas Nr. 1“ – tai buvo Džonas Dilindžeris, Gražuoliukas Floidas, Kūdikėlis Nelsonas ir Alvinas Karpis). Žinoma, nieko džiugaus, kai lietuviai įtraukiami į pasaulinę nusikalstamo pasaulio istoriją (Alvinas Karpis – lietuvių emigrantų sūnus, jo tikrasis vardas – Albinas Karpavičius), tačiau visgi besidomintiems mafijinėmis istorijomis tautiečio nusikalstami žygiai Jungtinėse Valstijose turėtų būti visai įdomūs. Tiesa, reikia pastebėti, kad tie, kurie norėtų detaliau susipažinti su tuo, ką darė Alvinas Karpis ir kuo nusipelnė to „Visuomenės priešo Nr.1“ titulo, reikėtų skaityti kitą knygą apie jį „The Alvin Karpis Story“, kuri kol kas lietuviškai nepasirodė. Būtent joje pasakojama Alvino Karpio – žudiko, bankų plėšiko, vagies ir pagrobėjo – istorija. Knygoje „Ant uolos“ ši istorija pasakojama tik prabėgomis.
Knyga neblogai perteikia tarpukario nusikalstamo JAV pasaulio atmosferą
Knygoje koncentruojamasi ties Alvino Karpio gyvenimu, praleistu jam kalint Alkatrazo kalėjime. Ir tai yra antroji priežastis, kodėl ši knyga gali sudominti žmones, gaudančius informaciją apie nusikalstamą pasaulį. Mat Alkatrazas – vienas garsiausių visų laikų kalėjimų. Izoliuotoje saloje nuo 1934 iki 1963 metų buvo laikomi pavojingiausi šalies kaliniai. Čia galiojo ypatingai griežtos taisyklės, kai kuriuos užkietėjusius nusikaltėlius išvesdavusios iš proto, jis garsėjo ir kaip kalėjimas, iš kurio niekam nepavyko pasprukti (bent jau oficialiai – kitais duomenimis, kai kam visgi pavyko iš čia pasprukti). Apie šį kalėjimą sukurta filmų, prirašyta knygų, ir šie memuarai – dar vienas bandymas parodyti, kas gi iš tiesų čia vyko. Kai kas mano, kad ši knyga – vienas geriausių pasakojimų apie Alkatrazą.
Šioje knygoje aprašoma kalėjimo kasdienybė, santykiai tarp kalinių, mėginimai organizuoti pabėgimus, kovos, kurios dažnai buvo vienintelė galimybė išlikti, prižiūrėtojų vykdyti kalinių sutramdymo metodai. Čia susitinkame su garsiaisiais gangsteriais, tokiais kaip Alas Kaponė (anot Alvino Karpio, šis nuo pat patekimo į Alkatrazą kentėjo nuo sifilio, kuris galiausiai pasiekė smegenis. Gangsteriui vienintelė išeitis, siekiant sutramdyti ligą, buvo skiepijimasis, tačiau Alas Kaponė atsisakė). Pats Alvinas Karpis, kaip ir galima tikėtis istorijoje, papasakotoje jo paties lūpomis, rodomas kaip inteligentiškas, sumanus nusikaltėlis, greitai perpratęs kalėjimo taisykles ir mokėjęs jomis naudotis. Žinoma, norint įvertinti, koks jis buvo iš tiesų, reikėtų bent kiek neutralesnio vertinimo.
Knyga neblogai perteikia tarpukario nusikalstamo JAV pasaulio atmosferą, o jeigu norite sužinoti apie gyvenimą Alkatrazo kalėjime, geresnį šaltinį vargu ar surasite.
Nicolai Lilin „Sibirietiškas aukėljimas“. Leidykla „Obuolys“
Apie šią knygą bent jau mūsų šalyje daugelis geriausiai žino dėl to, kad jos ekranizacija su garsiuoju aktoriumi Johnu Malkovichiumi buvo nufilmuota Lietuvoje.
Na, o pati knyga jau kurį laiką gyvai aptarinėjama tikrais faktais paremtų kriminalinių istorijų mėgėjų forumuose. Pagrindinis ir, matyt, esminis klausimas vertinant šį kūrinį yra – ar iš tiesų šios knygos pagrindas yra neišgalvotos istorijos, ar autorius iš tikrųjų patyrė visa tai, kas aprašoma „Sibirietiškame auklėjime“. Nuomonės smarkiai išsiskiria. Vieni teigia, kad knyga yra visiška fikcija, ir priduria, jog galbūt dėl to ji ir buvo išleista Italijoje, o ne Rusijoje, nors būtent apie Sibiro nusikaltėlių papročius čia rašoma. Kiti linkę sutikti, kad Nicolai Lilin aprašė tai, kas vyko iš tiesų.
Apie šią knygą bent jau mūsų šalyje daugelis geriausiai žino dėl to, kad jos ekranizacija su garsiuoju aktoriumi Johnu Malkovichiumi buvo nufilmuota Lietuvoje
Šiame kūrinyje Nicolai Lilin aprašo Padniestrės regione gyvenančių iš Sibiro ištremtų nusikaltėlių gyvenimą. Autorius teigia, kad šioje aplinkoje jis gimė ir augo, tad puikiai pažįsta šios ypatingomis taisyklėmis besivadovaujančios nusikaltėlių bendruomenės gyvenimą.
Knygą galima būtų išskirti į tris dalis – pirmojoje autorius aprašo savo augimą šioje nusikalstamoje subkultūroje, kurioje skaitytojams ir pateikiama daugiausiai informacijos apie šių „garbingais nusikaltėliais“ save laikančių žmonių gyvenimo taisykles. Antroje – autorius aprašo savo metus kalėjime, čia sužinome apie Rusijos kalėjimų taisykles, kastų tarpusavio santykius ir žiaurią realybę – prievartavimus, žudymus, luošinimus. Autorius be skrupulų aprašo žiaurius epizodus, tad privengiantiems smurto scenų geriau kai kuriuos skyrius net praleisti. Trečioje dalyje autorius kartu su kitais jaunaisiais Sibiro nusikaltėlių bendruomenės atstovais atlieka užduotį – ieško banditų, išprievartavusių vieną merginą – už tokį nusikaltimą baudžiama mirtimi. Šioje dalyje daugiau sužinome ne tik apie Sibiro nusikaltėlius, bet ir apie kitas (gruzinų, armėnų, Juodosios sėklos) nusikalstamas grupuotes, kurių principai kardinaliai skiriasi nuo sibiriečių.
Bent jau man įdomiausia buvo dalis, kurioje aprašomi Sibiro nusikaltėlių bendruomenės papročiai, galbūt iš dalies primenantys Sicilijos mafijos taisykles, tačiau dar griežtesni, dar labiau ritualizuoti. Požiūris į ginklus, pareigūnus (šie laikomi beveik ne žmonėmis, su jais „garbingas nusikaltėlis“ net negali kalbėti), religiją, pinigus („garbingiems nusikaltėliams“ pinigai nėra siekiamybė, o turtų demonstravimas laikomas neprideramu dalyku), aprangą, elgesį su kitomis nusikalstamomis grupuotėmis, tatuiruotes (šioms skiriama itin daug dėmesio, mat autorius galiausiai pasirinko šį amatą), smurto panaudojimo atvejus ir bausmes – visa tai autorius aprašo detaliai, šios bendruomenės gyvenimo paveikslas pateikiamas gyvai ir įtikinamai. Autoriaus pasakojimo stiliaus labai menišku negalėtum pavadinti, greičiau jau aprašomasis-žurnalistinis, tačiau tokiai temai kažin ar galėtum kitką ir rinktis.
Skaitant knygą ne vienoje vietoje kliuvo sibirietiško gyvenimo romantizavimas (kokiais garbingais principais besivadovautų, visgi tai – žudikai, vagys, plėšikai, kontrabandininkai) ir iškėlimas šios bendruomenės virš kitų nusikaltėlių grupuočių, tarsi mėginant ją pateisinti.
Ir visgi pabaigoje reikia grįžti prie to paties pradžioje iškelto klausimo – kiek čia tikrovės. Nes jeigu viskas, kas aprašoma čia, tiesa, turime iš tiesų puikų dokumentą apie mažai kam girdėtą, tyrinėtą nusikalstamo pasaulio bendruomenę. Jeigu tai išgalvota – ką gi, autorius tuomet iš tiesų turi neblogą sugebėjimą įtikinti.
Dailius Dargis „Vilniaus bomberio išpažintis“. „Leidyklos grupė“
Po dviejų Lietuvos nusikalstamą pasaulio istoriją nagrinėjusių knygų („Tikroji Daktarų istorija“ bei „Kruvinasis mafijos maršrutas“) Dailius Dargis nusprendė naują knygą skirti dar vienai Lietuvos nusikalstamo pasaulio įžymybei Valerijui Januškevičiui. Galbūt šis nusikaltėlis nėra visuomenei toks žinomas kaip, tarkime, Henrikas Daktaras, tačiau 1995 metais jo įvykdytas nusikaltimas tapo vienu iš labiausiai nuskambėjusių šalies kriminalinėje istorijoje – jis pačiame Vilniaus centre vidury dienos susprogdino prieštaringai vertintą bankininką Rimantą Grainį.
Tačiau tai tebuvo vienas iš daugybės V.Januškevičiaus įvykdytų nusikaltimų, kurio jis, tiesą sakant, pernelyg ir nesureikšmino – jo biografijoje buvo ir kur kas sudėtingesnių ar turėjusių didesnės įtakos. Tuo stebėtis netenka, žinant skaičius: šis nusikaltėlis iki gyvos galvos už 13 įvykdytų žmogžudysčių nuteistas net 7 kartus. Kaip teigė prokurorai, tik gerokai vėliau buvo išaiškinti „Tulpinių“ ir kitų gaujų padaryti daugybiniai nužudymai, o iki tol nuo Nepriklausomybės pradžios bylų, kurioje vienas ar keli asmenys, būtų kaltinami tiek nužudymų, nebuvo.
Ilgą laiką V.Januškevičius atsisakydavo pasakoti apie savo įvykdytus nusikaltimus. Tačiau galiausiai nusprendė prabilti – knygą apie jį rašęs D.Dargis pokalbiuose Lukiškių kalėjime praleido keliasdešimt valandų.
Žinoma, kiekvienas nusikaltėlis, pasiryžęs papasakoti apie kriminalinę praeitį, turi savų motyvų. Dažniausiai – parodyti save kitokioje šviesoje, nei esame įpratę matyti, atskleisti žmogiškesnį savo veidą (V.Januškevičius teigia turėjęs minčių ir pats parašyti apie save knygą). Knygoje tai akivaizdu – nors ir prisipažįsta, kad įvykdyti nusikaltimai buvo žiaurūs, V.Januškevičius nepraleidžia progos rasti pateisinimų, paaiškinti, kodėl jis pasirinko būtent tokį gyvenimo kelią, nors tai ir neatrodo įtikinama – juk ne kiekvienas tais laikais, norėjęs sudurti galą su galu, tapdavo samdomu žudiku. Žinoma, jau ir pati nusikalstamo V.Januškevičiaus kelio pradžia buvo keistoka – jis teigia, kad nužudė ir apiplėšė taksistu dirbusį KGB majorą, nes bijojo grįžti be netektos stipendijos namo. Kartais V.Janukškevičiaus atviravimai netgi glumina – tarkime, jo pasakojimai apie intymų gyvenimą arba jo nebuvimą su žmona.
Taigi, knygoje lipdomas keliaplanis V.Januškevičiaus paveikslas – iš vienos pusės inteligentiškas, ramus, technika besidomintis žmogus, iš kitos pusės – žiaurus nusikaltėlis – žudęs, sprogdinęs, grobęs.
Pasakojant apie V.Januškevičiaus vykdytus nusikaltimus neblogai charakterizuojamas visas XX amžiaus pabaigos kriminalinis Lietuvos pasaulis ir pagrindiniai jo veikėjai
Tačiau iš tiesų ne paties V.Januškevičiaus psichologinis portretas man buvo įdomiausias šioje knygoje. Pasakojant apie V.Januškevičiaus vykdytus nusikaltimus neblogai charakterizuojamas visas XX amžiaus pabaigos kriminalinis Lietuvos pasaulis ir pagrindiniai jo veikėjai. Parodoma, kaip žudoma buvo ir dėl kelių šimtų dolerių, kūnus užkasti buvo vežama į mišką Valakampiuose, kaip Gariūnų valiutos keitėjai vaikščiodavo su apsaugininkais, nes jų gyvybė nuolatos buvo pavojuje (V.Januškevičius buvo pagrindinis nusikaltėlis, organizavęs jų užpuolimus), kaip nusikaltėliai rinkdavo informaciją apie bent kiek labiau pasiturinčius žmones ir grobdavo jų artimuosius, kaip buvo suformuota tokia banditinė aplinka, prieš kurią policija buvo ne itin pajėgi kovoti. Čia sušmėžuoja Boriso Dekanidzės pavardė, santykius aiškinasi Kauno banditai ir „Vilniaus brigada“, nusikalstamų grupuočių atstovai iš užsienio, o V.Januškevičius buvo pasiryžęs dirbti jiems visiems, – kas tik mokėdavo pinigus (jis stengėsi nesišlieti prie jokios tuo metu egzistavusios gaujos, dirbo pavieniui ar su keliais aplink save suburtais bendrais). Jis laikomas savotišku nusikalstamo pasaulio novatoriumi, pirmas ėmęs naudoti sprogmenis (nors pats prisipažįsta: „Visi tie sprogdinimai buvo iš biednumo, o ne iš noro pasirodyti ar pagąsdinti, parodyti savo jėgą“), tuo įbauginęs ne tik potencialias aukas, bet ir banditus, kurie patys ėmė nebežinoti, po kieno automobiliu bus padėta kita bomba. Ironiška, tačiau meilė technologijoms galiausiai pakišo koją ir pačiam V.Januškevičiui – jo pėdsakus policijai pavyko aptikti padedant mobiliajam telefonui.
Knygoje remiamasi V.Januškevičiaus pasakojimais, policijos duomenimis ir interviu su pareigūnais, pokalbiais su kitais nusikaltėliais, tad pateikiamas vaizdas gana detalus, o įsivaizduoti aprašomus dalykus padeda ir nemažas pluoštas kartu spausdinamų nuotraukų (iš jų labiausiai įsimena Pauliaus Lileikio darytas kadras po M.Grainio nužudymo – išties pritariu autoriui, kad tai viena geriausių su Lietuvos kriminaline istorija susijusių nuotraukų).
Tiesa, paskutinė knygos dalis, kurioje aprašoma tai, kas vyko jau po V.Januškevičiaus sulaikymo, pasirodė pernelyg ištęsta, o ir V.Januškevičiaus samprotavimai apie nusikalstamumą ir jo priežastis bent jau man buvo kur kas mažiau įdomūs nei pati Vilniaus nusikalstamo pasaulio istorija, tad verčiau jau būčiau daugiau paskaitęs būtent apie tai.
Tačiau bendrai vertinant tai – įdomi knyga besidomintiems Lietuvos nusikalstamo pasaulio istorija. Kuri taip pat nemažai papasakoja ir apie tai, kaip augo mūsų valstybė – tas brendimas buvo pakankamai sudėtingas, jeigu buvo leista suklestėti tokiam kriminaliniam pogrindžiui, kuris aprašomas knygoje.
