Visuotinės istorijos veikalų neišlepintam lietuvių skaitytojui siūlomas glaustas, išraiškingu stiliumi parašytas ir svarbiausia – subalansuotas pasaulio civilizacijų vadovas, arba pasaulio civilizacijos istorija. Tai ir sudaro šios knygos esminę vertę. Kritikai, žinoma, tartų: bet juk knyga parašyta prieš pusę amžiaus; ar galime ja pasitikėti, kai pasaulis taip toli pažengė į priekį? Nepasiginčysi, pastarosios pusės amžiaus civilizacijų raidos aptarimo šioje knygoje nėra. Bet knygų amžius nereiškia jose esančių žinių netinkamumo. Juk Fernand’as Braudelis ir kalba apie civilizacijų gramatiką – t. y. pagrindus, kurie, kaip ir viskas šiame pasaulyje, keičiasi, bet labai iš lėto ir toli gražu ne iš esmės. Autorius kalba apie civilizacijų gilumines struktūras ir praplečia istorijos mokslo supratimą pasitelkdamas gretutinius humanitarinius mokslus.
Autorius kalba apie civilizacijų gilumines struktūras ir praplečia istorijos mokslo supratimą pasitelkdamas gretutinius humanitarinius mokslus.
F.Braudelio gramatika siūlo civilizacijos, kaip ilgalaikio reiškinio, kuris tiesiogiai nulemia žmonių likimus, supratimo būdą, parodantį jos kelią, raidos kryptį; aprūpina skaitytoją abėcėle – svarbiausiais civilizacijų raiškos elementais, kuriuos žinodami galime pažinti platesnę visumą; duoda į rankas kompasą ir žemėlapį, rodantį civilizacijų ribų pastovumą ir lėtą vidinės sandaros raidą. Ne mažiau svarbus ir iš civilizacijos gelmių sklindantis „mažo žmogaus“ balsas – literatūrinių tekstų pavyzdžiai. Jie primena mums, kad kiekvienoje civilizacijoje yra to, ko negalime aprašyti moksliškai, ką įmanoma tik išjausti, jei būsime tam pasirengę. Kalbėdamas apie XIX ar net XVIII amžiaus istoriją F.Braudelis beveik visada priduria – „tai įvyko tik vakar“. Pusė amžiaus jo istorijos sampratoje nereiškia beveik nieko.
Šios knygos neturėtume atskirti nuo autoriaus asmens ir nuo jo darbų visumos. Čia pats laikas lietuvių skaitytojui (ypač humanitarinius ir socialinius mokslus kremtančiam jaunimui) suteikti šiek tiek kontekstinių žinių.
F.Braudelio kaip istoriko reputacija
F.Braudelis patenka į garsiausių XX amžiaus tiek Prancūzijos, tiek visos Europos istorikų dešimtuką. Jo gyvenimo pabaigoje ne kartą skambėjo frazė: „Jei istorikams būtų teikiama Nobelio premija, jos visų pirmiausia nusipelnytų F.Braudelis.“
Netiesa, kad istorijos tyrinėjimas buvo F.Braudelio gyvenimo būdas. Istorijos mokslas buvo jo gyvenimas. Mokslininko psichologinį portretą perprasti bandę tyrinėtojai tvirtina, jog jo tyrimo laukų pasirinkimas, metodai ir rezultatų pristatymo (rašymo) būdas, be abejonės, buvo suformuoti ne tik puikaus Sorbonoje įgyto išsilavinimo, bet ir asmeninės jo istorijos, kurios du faktai užima ypatingą vietą: vaikystė, prabėgusi Liumevil an Ornua (Luméville en Ornois) kaime Lotaringijoje, ir penkerius metus trukęs gyvenimas nelaisvėje, karo belaisvių stovykloje Vokietijoje – ten jis atsidūrė Prancūzijai taip nelemtai pralaimėjus karą naciams. Pirmoji patirtis tikriausiai išugdė gebėjimą kantriai stebėti lėtus rutininius procesus; antroji – supratimą, jog istorinė aplinka pavienį žmogų formuoja kur kas labiau, nei žmogus kuria istoriją. Ši mintis, labai dažnai kritikuota kitų istorikų, F.Braudelį skatino domėtis nematomomis galiomis, kurios žmogų, jo asmeninę valią paverčia istorijos žaislais. Aplinkybių kalinys, belaisvis Fernand’as sielos ramybę, užuovėją nuo negailestingų istorijos audrų rado istorijos tyrinėjimuose. Išties, F.Braudelio kaip istoriko didysis debiutas įvyko Antrojo pasaulinio karo metais belaisvių stovykloje pradėjus rašyti monumentalų veikalą „Viduržemio jūra ir Viduržemio jūros pasaulis Pilypo II laikais“. 1947 metais jis buvo apgintas kaip disertacija, o 1949 metais išleistas kaip knyga.
Vargu ar F.Braudelis tikėjo visišku žmogaus bejėgiškumu prieš istorijos jėgą, kaip jam prikiša kritikai. Bet neabejotina, kad buvo linkęs tyrinėti ne tiek žmogaus veiksmus, kiek lėtai besikeičiančių gamtos, visuomenės ir ekonomikos jėgų poveikį žmogui. „Viduržemio jūra…“ – geriausias to įrodymas. Ši knyga autoriui labai greitai leido gauti profesoriaus vietą Sorbonoje, dėstytojo vietą Prancūzijos kolegijoje (Collège de France) ir atvėrė duris į Prancūzijos istorikų avangardu tapusio Annales žurnalo bendradarbių gretas. Dar prieš karą jis atsitiktinai susibičiuliavo su vienu iš žurnalo pradininkų Lucienu Febvre’u. Šis jį visapusiškai rėmė ir galiausiai po mirties paliko Annales redaktoriaus ir Aukštųjų tyrinėjimų praktinės mokyklos (École pratique des hautes études) VI sekcijos vadovo vietą.
Nuo pat leidybos pradžios žurnalas Annales buvo bendraminčių grupės kūrinys. Visus juos siejo idėja – atsikratyti senojo istorijos tyrimo ir rašymo apie ją būdo, papildyti istorizmą „kaimyninių“ mokslų metodais, pereiti prie totalinės (visapusiškos) istorijos. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas kultūros ir mentalitetų istorijai (šios tyrimų krypties pradininkai buvo vadinamosios pirmosios Annales kartos žvaigždės Marcas Blochas ir Lucienas Febvre’as). Būtent šios Annales srovės istorikų darbai yra žinomi ir mūsų skaitytojui.
F.Braudelio įsitvirtinimas žurnalo redakcijoje ir nuo 1956 metų iki 7 ojo dešimtmečio pabaigos besitęsusi vienvaldystė kai kuriuos dalykus pakeitė. Kaip tik tuo metu jis rašė „Civilizacijų gramatiką“ ir, L. Febvre’o įkvėptas, nuosekliai dirbo prie akademinės sintezės „Materialinė civilizacija, ekonomika ir kapitalizmas XV–XVIII amžiais“. Mokslo žinių sintezės ir nauji tyrimai, vadovavimas istorijos mokslo įstaigoms, tyrimams reikalingų fondų pritraukimas ir, žinoma, darbas Annales redakcijoje suteikė F.Braudeliui ne tik žinomumą, bet ir poveikio galią. Kaip tik tada jis parėmė šalia augusią ir į jį kaip į kelrodį žiūrėjusią istorikų kartą: Pierre’as Chanut ilgai tyrinėjo archyvus, kurių didžiulis dokumentų masyvas leido perprasti Ispanijos mainus su Naujuoju Pasauliu; Emmanuelis Le Roy Ladurie panaudojo klimato, ekonomikos ir demografijos procesų tyrimus siekdamas suprasti Pietų Prancūzijos valstiečių gyvenimą ir t. t. Į Annales puslapius plūstelėjo F.Braudeliui artimos materialinės istorijos temos. Žurnalo redakcijoje, kurioje tebegyvavo pirmosios Annales kartos užsidegimas tirti kultūrą, ir ypač viduramžių žmogaus mentalitetą, pamažu pradėjo kauptis pasipriešinimo „metrui“ nuotaikos. 1968 metais studentų maištas, kurio vieni pirmųjų dalyvių buvo Aukštųjų tyrinėjimų praktinės mokyklos klausytojai, tapo puikia aplinka santykiams išsiaiškinti. 1969 metais nesutarimai su jaunąja (trečiąja) Annales karta pastūmėjo F. Braudelį išeiti iš redakcijos, o kiek vėliau – ir iš Aukštųjų tyrinėjimų praktinės mokyklos VI sekcijos vadovo posto.
Paskutinius penkiolika gyvenimo metų mokslininkas paskyrė tokiai istorijai, kurios svarba buvo įsitikinęs, – istorijai, susipynusiai su geografija, ekonomika ir demografija. Jo gyvas noras „humanitarizuoti“ ekonomikos istoriją ir šventas tikėjimas, kad istorijos mokslas privalo suvienyti socialinius ir humanitarinius mokslus (kiekybinių metodų pritaikymas), davė apčiuopiamų rezultatų. Vis dėlto jie sulaukė nevienareikšmio vertinimo: vieni tyrinėtojai, tokie kaip Giovanni Arrighi, ant F.Braudelio šiuolaikinio Vakarų kapitalizmo kilmės teorijos pamatų statė savąsias teorijas; kiti, pavyzdžiui, Immanuelis Wallersteinas, žėrė kritiką; treti, tarkim, Charlesas Tilly, į juos žiūrėjo su nepasitikėjimu. Tiesa, visi jie prabilo tik po F.Braudelio mirties.
Ilgos trukmės laikas
F.Braudelio intelektinio paveldo pagrindas – ilgos trukmės laiko (kartais verčiama ir kaip ilgalaikė perspektyva, o šioje knygoje dažniausiai – ilgalaike istorija) teorija. Istorikas ją atskleidė knygoje „Viduržemio jūra...“. Iš pavadinimo aišku, kad ilgos trukmės laiko istorija visų pirmiausia – ilgo laikotarpio, trunkančio amžių ar amžius, istorija. Bet tai dar ne viskas. Norėdami ją suprasti pirmiausia turime įvertinti šios sąvokos priešybę – trumpos trukmės laiką. Už šios sąvokos slypi tai, ką senojo istorijos mokslo atstovai rinkdavosi kaip savo tyrimų objektą, – išskirtinį įvykį, dažniausiai politinį, sietiną su tam tikru dideliu istorijos tėkmės vingiu. F.Braudelis manė, kad tokia istorija nėra visavertė, ji gali sudominti tik nedidelį specialistų ratą ir vargu ar ko išmoko. Istorikui visada turi būti svarbus dialogas tarp praeities, kokia tolima ji bebūtų, ir šiandienos. Šia prasme ilgos trukmės laiko užmetama kilpa tarp mus dominančios praeities atkarpos ir mūsų, tų, kurie ieško tako į praeitį stovėdami ant nepaliaujamai tirpstančio šios akimirkos ledyno viršūnės. Tai dialogas tarp šiandienos ir vakar. Taigi F.Braudelio aktualumas akivaizdus ir nebereikalauja įrodymų.
Knygoje „Viduržemio jūra...“ autorius pademonstravo, kad istorijos mokslui laikas nėra vientisas. Žmogus veikia gamtoje ir yra nuolat jos veikiamas, todėl istorijoje gamta turi savo laiką, kuriame kaita vyksta labai lėtai: pamažu keičiasi pamiškės linija, upės vaga, kalnų viršūnių kontūras ir pan. Žmogus – visuomeninė būtybė, todėl žmonių bendrija (bendruomenė, visuomenės sluoksnis, valstybė ir pan.) yra ne visų žmonių gyvenimų suma, o kažkas savarankiška, tai, kas turi savo gyvenimą, kurio kaita lėtesnė nei įvykių vejamo atskiro žmogaus gyvenimo kaita.
Tad F.Braudeliui visavertė istorija yra ta, kuri sugeba susinchroninti gamtos, visuomenės ir žmogaus (individo) laikus. Tokiai istorijai parašyti reikalingi stambūs objektai: regionai, šalys, civilizacijos. Ją rašančiam istorikui nebeužtenka įprastų įrankių – šaltinių paieškos, gebėjimų juos pažinti, atrinkti ir apibendrinti. Jam reikalingos žinios apie krašto klimatą, žemės derlingumą, naudingąsias iškasenas, gyventojų tankumą, mitybą, turimas technologijas, žmonių tarpusavio santykius, kalbas ir šnektas... Štai kodėl F.Braudelis manė, kad ilgos trukmės laiko panaudojimas istorijos moksle sukurs aikštelę, kurioje istorikai darbuosis petys petin su geografais, sociologais, filologais, ekonomistais. Štai kodėl F.Braudelis turėjo pagrindą manyti siūlantis naujojo istorijos mokslo projektą, kuriame nusigręžiama nuo įvykių istorijos (šimtai beprasmių datų, atmintinai iškaltų mokantis mokyklos suole) ir pereinama prie procesų (kaip kartojo mokslininkas – struktūrų ir konjunktūrų tyrinėjimo). Gyventojų skaičiaus dinamika, svarbiausių mitybos produktų kainų svyravimai, skurdas ir mainų su užsienio šalimis netolygumai – visa tai ir dar daug kas gali būti išreikšta kreivėmis koordinačių sistemoje. Istorikas pajėgus jas nubraižyti ir net iš dalies paaiškinti, tačiau istorijai „kaimyninių“ (F.Braudelio sąvoka, apibūdinanti humanitarinius ir socialinius mokslus) disciplinų specialistai jose gali rasti tai, kas istorikui yra paslaptis. Štai taip istorija gali prisidėti prie kitų mokslų plėtros.
Sureikšmindami ilgos trukmės laiko teoriją nepamirškime, jog ji ne tik F.Braudelio vardą iškėlė aukštai istorijos moksle, bet kartu nulėmė jo atsiskyrimą nuo Annales žurnalo. Mokiniai pranoksta savo mokytojus, ir dėl to ne visada mokytojai jaučiasi pamaloninti. Išties, Annales istorikams, didžiąja dalimi siekusiems tyrinėti kultūrą, F.Braudelio reikalavimai ieškoti struktūrų ir konjunktūrų (šiuo požiūriu jam didžiulę įtaką darė bičiulis struktūralizmo teorijos kūrėjas antropologas Claude’as Lévi Straussas) atrodė ne tik atgrasiai, bet ir beprasmiškai. Pripažinkime, F.Braudelio teorija negalėjo tapti universaliu, visai žmonijos istorijai taikomu tyrimo metodu. Tai susiję ne tik su kultūros tyrinėjimais, bet ir su plačiais istoriniais laikotarpiais, nepalikusiais gausių serijinių rašytinių šaltinių, kuriuos būtų galėjęs apdoroti istorikas. Regis, F.Braudelio teorija užčiuopė ne tiek universalų istorijos tyrimo metodą, kiek suformavo tam tikrus tyrimo reikalavimus istorikams, tyrinėjantiems viduramžių pabaigą, ankstyvuosius naujuosius bei naujausius laikus. Beje, tai leidžia manyti, kad J. Le Goffo „ilgųjų viduramžių“ teorija, prie klasikinio viduramžių laikotarpio (VI XV amžiai) bandžiusi prišlieti ankstyvuosius naujuosius laikus (XVI–XVIII amžiai), turbūt yra trečiosios Annales kartos kerštas F.Braudeliui, nors vargu ar iki galo pasvertas.
Bent jau F.Braudelio tyrimų patirtis perspėja: ankstyvųjų naujųjų laikų istorijos tyrimų metodai yra turtingesni, o tyrėjo klausimynas nepalyginamai platesnis. Šia prasme F.Braudelis iškyla kaip didis ankstyvųjų naujųjų laikų pasaulio (globalios) istorijos tyrinėtojas. Jo patirtis ir idėjos įkvėpė ir tebeįkvepia naująsias istorikų, ir ne tik jų, kartas, tebenaudojančias ilgos trukmės laiko koncepciją, F.Braudelio civilizacijos sampratą, sureikšminančią socialinių struktūrų tyrimo svarbą. Žinoma, ir be jo būtų atsiradusios naũjos puikių mokslininkų kartos, bet neabejotina, kad Samuelio Huntingtono, Nicholas Purcellio, Barry Cunliffe’o, Filipe’o Fernández Armesto ir daugelio kitų knygos nebūtų buvusios tokios, kokios yra.
Pasaulis, civilizacija ir istorija pagal F.Braudelį
Pereinant prie „Civilizacijų gramatikos“, pirmiausia norėtųsi priminti vieną svarbią išlygą. Šio darbo nereikėtų lyginti su klasikinių civilizacijų tyrinėtojų Oskaro Spenglerio, Arnoldo Toynbee ar net Carrolio Quigley darbais. Visi jie, kaip ir daugelis kitų, buvo parašyti autorių, kurie nė vienos iš tyrinėtų civilizacijų nebuvo nagrinėję kaip istorikai, t. y. jie naudojosi istorijos mokslo pasiekimais, bet ne tyrimų metodologija. Kaip jau išsiaiškinome, F.Braudelis ją papildė savo teorinėmis nuostatomis. Prie to pridurkime praktikuojančio istoriko patirtį. Ją kaupiant F.Braudeliui teko ne tik susipažinti su vyresnių kolegų darbais, bet ir nuolat keliauti tyrinėti toli esančių archyvų, atrinkinėti pirminius šaltinius, mikrofilmuoti juos ne mažesniu nei tūkstančio kadrų per dieną greičiu, paskui eilutė po eilutės peržiūrėti ir dešifruoti kilometrus fotojuostos, sisteminti duomenis ir galiausiai – pasistengti savo akimis pamatyti aprašomus kraštus.
Ilgos trukmės laikas buvo sukurtas civilizacijoms pažinti. F.Braudelis šią mintį išreiškė „Civilizacijų gramatikos“ įvade: „...civilizacija yra pati ilgiausia iš visų ilgų istorijų“. Civilizacija kiekvienu kartu yra plačioje erdvėje įsitvirtinusios kultūros reiškinys, kurio brandai būtini amžiai. Taigi turėti reikalą su civilizacija visad reiškia susidurti su istorine geografija (geoistorija), istorine ekonomika ir aukštais kultūriniais pasiekimais (raštu, literatūra, mokslu, technologijomis), kasdieniu rutininiu gyvenimu, kuris per ilgą laiką įgauna savitą stilių, kaip sako F.Braudelis, – struktūrą, ir, be abejonės, su savitu mąstymu, t. y. filologija ir psichologija kartu paėmus. Visos šios raiškos iš šiandienos per vakar mus veda į žilą praeitį, kurioje žmogaus laikas susilieja su gamtos laiku. F.Braudelio manymu, norint pažinti civilizacijas svarbu matyti vienu metu veikiančią trijų laikų (gamtos, visuomenės ir individo) sintezę, prasidedančią praeityje ir besitęsiančią iki dabarties.
„Civilizacijų gramatika“, kaip parašyta įvadiniame straipsnyje, buvo sumąstyta kaip vidurinės mokyklos baigiamosios klasės vadovėlis.
„Civilizacijų gramatika“, kaip parašyta įvadiniame straipsnyje, buvo sumąstyta kaip vidurinės mokyklos baigiamosios klasės vadovėlis. Čia F.Braudelis stengėsi supaprastinti savo mintis apie būdus pažinti civilizacijas, padaryti juos į aukštąjį išsilavinimą orientuoto, bet savo ateities veiklos kelio dar nežinančio jauno žmogaus mąstymo struktūra. Ko gero, jis svajojo apie jaunus būsimuosius fizikus, matematikus, chemikus, biologus, gydytojus ir inžinierius, jau nekalbant apie valstybės tarnautojus ir politikus, kurie baigę mokyklą gyvai tebesidomi šiuolaikiniu pasauliu. Idealiu atveju F.Braudelis tikėjosi, kad išsilavinęs žmogus, ryte atsivertęs laikraštį, be papildomo gilinimosi supras pasaulio įvairovę – politinius sutarimus ir nesutarimus, plaukiančius iš senų nuoskaudų ir jų įveikos, ekonomikos raidos ciklus ir dėl jų kylančius sunkumus visuomenei.
Deja, Prancūzijos švietimo klerkai nusprendė atmesti F.Braudelio siūlymą. Negalima sakyti, kad tas atmetimas buvo nulemtas vien asmeniškumų (apie tai užsimena O.Murray). Objektyviai kalbant, F.Braudelio pateiktas tekstas iš tiesų buvo sudėtingas. Bet jis toks dėl paties objekto sudėtingos prigimties ir, galbūt, dėl autoriaus noro viename darbe plačiai pristatyti civilizacijos struktūrą, o ne dėl talento stokos. Neabejoju, jei pateiktume jį mūsų vadovėlių ekspertams, ir jie atmestų. Bet pripažinkime ir F.Braudelio argumentus: mūsų mokyklų absolventai irgi ne ypač gerai gaudosi nei istorijoje, nei šiuolaikinio pasaulio realijose. Ir žurnalistai jiems ne kažin kiek tepadeda. Ko galime tikėtis iš tų, iš kurių išsilavinimo beveik visiškai pašalinta istorija?! Jie iki šiol nesuvokia, kad be praeities išmanymo neįmanoma susigaudyti dabartyje ir pagrįstai kalbėti apie ateitį. Gaila, bet šiandienos Lietuvoje, ir ne tik joje, tiesiogiai su istorijos mokslu nesusijusiems žmonėms praeities pažinimui palikta tik hobio vieta. F.Braudelio svajonė tebelieka neįgyvendinta, bet šios knygos vertimo pasirodymas atgaivina viltį, kad ji sudomins Lietuvos skaitytojus ir sužadins diskusiją apie mūsų jaunimo švietimą.
Kalbą apie F.Braudelio civilizacijas aš pradėčiau nuo šiandienos pasaulio – jo įvairialypiškumo ir net tam tikro prieštaringumo, kurį mes, gyvendami civilizacijų susidūrimo linijoje, gana aiškiai jaučiame. Visa tai gimė ne šiandien ir ne vakar. Visa tai egzistuoja jau labai seniai. Keistai nuskambės, bet rašydamas apie tai prisimenu dvi gyvas frazes. 1569 metais vykstant karštiems ginčams dėl unijos Liubline, netekęs kantrybės vienas lenkų derybininkas lietuviams tėškė: „…tai kur bėgsite, pas despotą, pas carą?“ Kitaip sakant, neslėpdamas sarkazmo jis užsiminė apie tuometinei Lietuvai neįsivaizduojamą scenarijų savarankiškai prisijungti prie Maskvos valstybės, svetimos Rytų krikščionybės civilizacijos. Kita frazė man pažįstama iš partizanų dainos, kurioje skamba kreipimasis į bolševikus: „Tegul savo saulę nešą jie į Azijos gelmes.“ Prasmė aiški – mes ir jie stovime abipus ribos. Tą ribą galima pastumti jėga, bet ji, nesvarbu po kiek metų, vėl sugrįš į savo vietą.
Kiek galima suprasti iš užuominų Maurice’o Aymard’o pratarmėje, šios knygos užsakovai siekė išryškinti šešias civilizacijas: Vakarų, Sovietinę, Islamo, Tolimųjų Rytų, Pietryčių Azijos ir Juodosios Afrikos. Iš tikrųjų F.Braudelio pasirinkta schema žymiai sudėtingesnė. Knyga suskirstyta į tris dalis. Pirmojoje išdėstyta F.Braudelio išplėtota civilizacijos sąvoka ir jos santykis su istorija, aptariama civilizacijos sandaros schema, pažymimas jos sudėtingumas (geografija, visuomenės sąranga, ekonomika ir materialinis gyvenimas, kolektyvinė savimonė). Kitos dvi knygos dalys atskirtos principu jie–mes: antra dalis – civilizacijos už Europos ribų, trečioji – europietiškosios civilizacijos. Kaip F.Braudelis išskiria civilizacijas už Europos ribų: Islamo (matant neatitikimus tarp sunitų ir šiitų; arabų ir nearabų (ypač iraniečių) skirtumus), Juodosios Afrikos, Tolimųjų Rytų (Kinija, Indija, Pietryčių Azija (Indonezija, Indokinija, Filipinai, Korėja) ir Japonija). Tad mes matome mažiausiai tris civilizacijas su prisišliejusiomis keliomis stambiomis kultūromis (civilizacijų teorijoje kultūra reiškia sąlygišką neišsivystymą, lyginant su civilizacija), kurios pajėgios tam tikru metu pačios tapti savarankiškomis civilizacijomis arba išnykti įsiliedamos į kitas civilizacijas. Žinoma, žvelgiant į šią F.Braudelio schemą galima užduoti klausimą: kiek vis dėlto yra civilizacijų. Vienareikšmio atsakymo nerasime. Kaip tik čia ir atsiskleidžia tam tikras civilizacijų teorijos prieigos silpnumas, nes ne visada atskiras ir sąlygiškai dideles kultūras galime priskirti prie vienos ar kitos civilizacijos.
Būtent čia mums turėtų padėti šiandienos pasaulio padėties vertinimas, kuris toli į šalį nustumia XX amžiaus pabaigoje Francio Fukuyamos paskelbtą optimistinę liberaliosios demokratijos pergalės ir pasaulio suvienijimo į vientisą politinę ekonominę sistemą perspektyvą. Pasaulio neišvengiamos vienybės idėja klostėsi nuo XVI amžiaus, iš pradžių europiečiams primetus kontrolę vandenynams, o paskui išplėtus kolonizaciją visomis kryptimis. Europiečių ekonominiai interesai sukūrė globalųjį pasaulį. Jo pradines ekonomines struktūras – išsirutuliojusias iš senųjų civilizacijų ir per XV–XVIII amžius formavusias pasaulius ekonomikas (économie monde) – F.Braudelis nuodugniai tyrinėjo „Materialinės civilizacijos“ trečiame tome. Jame atskleista, kaip per Indonezijos rinkas Tolimųjų Rytų civilizacijos buvo pajungtos Vakarų naudai. Tie ryšiai buvo tokie glaudūs, kad F.Braudelis atvirai prisipažino nežinąs, ar čia europiečiai susidūrė su keliais pasauliais ekonomikomis, ar su vienu. F.Fukuyamos optimizmas rėmėsi šia ankstyva globalizacija, bet pãčios civilizacijos tarė savo žodį – „ne“. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui išsilaisvino Indija, iki pasaulinės ekonominės galios išaugo Kinija; iš Afrikos beveik visiškai pasitraukė Prancūzija. F.Braudelis aprašė šių naujų politinių ekonominių galių kilimą, nežinodamas, kuria kryptimi civilizacijos plėtosis toliau. O jos pajudėjo seniai pramintu keliu: islamo pasaulis ir po revoliucingojo Arabų pavasario toliau draskomas nesantaikos tarp sunitų ir šiitų; Japonija ir Pietų Korėja drąsiai tebežengia demokratijos ir ekonominio liberalumo keliu, neprarasdamos prisirišimo prie protėvių kultūros; Juodoji Afrika ir toliau klimpsta neįveikdama politinių ir ekonominių sunkumų. Todėl F.Braudelio civilizacijų žemėlapis tebėra aktualus.
Trečia knygos dalis apima tris europietiškąsias civilizacijas: Europą, Ameriką ir Maskvą, virtusią Rusija, o ši vėliau virto Sovietų Sąjunga (dabar dar galėtume pridėti: Sovietų Sąjunga, atvirtusi į Rusiją). Ir šiuo atveju toks civilizacijų išskyrimas F.Braudeliui pasirodė netikslus, todėl Amerika skilo į dvi (Šiaurės ir Lotynų), o civilizacijos nepadengta Australija su kitomis britų kolonijomis sulaukė specialaus aptarimo skyriuje „Anglakalbis pasaulis“. Vertindami visus šiuos civilizacinius junginius iš šiandienos pozicijų turime pripažinti, kad ne kažin kas pasikeitė. F.Braudelis labai daug vilčių dėjo į Europos Sąjungą, joje matydamas Europos ateitį. Šiandieną jis ja nebūtų nusivylęs. Britų „Brexit“, kaip judėjimas atgal į Britų Sandraugą ar anglakalbį pasaulį, vargu ar būtų jį nustebinęs: nuo sąjungos įkūrimo britai nuolat abejojo savo noru jai priklausyti. Britų išėjimą jis, ko gero, paaiškintų tais pačiais motyvais kaip ir Navigacijos aktų atsiradimą – nacionaliniu egoizmu.
Sudėtingiau apibūdinti „Civilizacijų gramatikos“ skyrių „Kita Europa: Maskovija, Rusija, SSSR“. Perskaičius jį F.Braudelį neperdedant galima apkaltinti užuojautos okupuotoms Vidurio ir Rytų Europos tautoms stoka. Žinoma, tą galima paaiškinti kairiųjų politinių jėgų populiarumu tuometinėje, kaip ir dabartinėje, Prancūzijoje, Sovietų Sąjungos vaidmens kovoje su naciais iškėlimu ir pan. Bet šie paaiškinimai niekaip neatsvers daugiau nei šimto milijonų Rytų Europos gyventojų patirties, kuri gyva iki šiol. F.Braudelis nemato reikalo įvertinti tarpukario Rytų Europos šalių pasiekimų, nepastebi Baltijos šalių okupacijos, kuri keitė Sovietų Sąjungos sienų konfigūraciją, neparodo dėmesio šių šalių visuomenių civilizacinei orientacijai, rezistencijai, trėmimams... Argi po to žongliruodamas sovietų vykdytos priverstinės industrializacijos pasiekimais – komunistų partijos pateiktais skaičiais (vien tai kelia ironiją) – jis gali kalbėti apie „kitą Europą“?! Jam ji liko nepažįstama.
Ar F.Braudelis būtų nustebęs Baltijos šalis matydamas Europos Sąjungoje? Bijau, kad taip. Jo tekste akivaizdžiai atsispindi Rusijos, taip pat ir imperinės, istoriografijos įtaka. Tokių pakraščių kaip mūsų regionas istorijai civilizacijų susidūrimuose daug erdvės nepaliekama. Save galime paguosti bent tuo, kad knygoje Lietuva buvo paminėta net du kartus.
Palikimas
F.Braudelio civilizacijų suvokimas giliai paveikė prancūzų istoriografiją, be abejonės, visų pirmiausia kalbant apie Annales žurnalą. Neatsitiktinai žurnalas 1946–1993 metais turėjo pavadinimo prierašą „Ekonomika, visuomenė, civilizacija“ (Annales. Économies, sociétés, civilisations). Vėliau, jau po F.Braudelio mirties, žodžiai „civilizacija“ ir „ekonomika“ „nukrito“. XX amžiaus 7-ajame dešimtmetyje Paryžiaus leidykla „Arthaud“ pradėjo leisti knygų seriją, pavadintą „Didžiosios civilizacijos“ (Grandes civilisations). Renesanso, Klasikinio (mes pratę sakyti – Baroko) ir Apšvietos laikotarpių Europos civilizacijų istorijas parašė F.Braudelio mokiniai: Jeanas Delumeau ir Pierre’as Chaunu. Viduramžių Europos civilizacijos autorius buvo J.Le Goffas, tuo metu dar smarkiai paveiktas F.Braudelio idėjų. Šios knygos perleidžiamos iki šiol, verčiamos į kitas kalbas, deja, kol kas ne į lietuvių. Bet kuriuo atveju tai yra ne tik šių knygų autorių, bet ir F.Braudelio idėjų pergalė.
Beveik du dešimtmečius dėstau F.Braudelio studijomis paremtą kursą „Materialinės civilizacijos XV–XVIII amžiais“ Vilniaus universiteto istorikams, todėl vertindamas jo darbų svarbą neabejotinai esu šališkas. Vis dėlto skaitytoją privalau perspėti: skaityti F.Braudelį – ne tik malonumas, bet ir kruopštus darbas su pačiu savimi. „Civilizacijų gramatika“ – puiki knyga tiems, kas domisi globaliu pasauliu. Pasauliu, kuriame gyvename, nepaisant to, ką apie jį manome.
