– Pirmiausia apie patį kūrinio pobūdį. Kai skaičiau jį man atrodė, kad skaitau ir grožinės literatūros kūrinį, ir kartu labai prieinama kalba parašytą mokslinį veikalą. Ar mano įspūdis teisingas?
– Dar kartą vartant jau išleistą knygą, man irgi taip atrodo. Tai tarsi romanas romane, o tiksliau etnografinis ar antropologinis tyrimas, įvilktas į netradicinio romano rūbą. Pagrindinis romano veikėjas Raimundas pats sako, kad jo rašomi meilės memuarai – tai lyg etnografinis tyrimas. Jis kruopščiai dokumentuoja, apmąsto ir analizuoja kiekvieną savo seksualinį susidūrimą. Žinoma, ši rašymo strategija rizikinga, nes skaitytojas gali būti ir šokiruotas, ir šiek tiek pasimetęs. Šio tipo romanas – ne silpnų nervų žmonėms. Tačiau likusiems skaitytojams – tai pasakojimas apie savitą seksualinę biografiją turintį vyrą ciniškoje ir depresyvioje visuomenėje.
– Romane apmąstomos daugeliui aktualios problemos, tarp kurių, mano nuomone, viena iš svarbiausių – romantinė meilė ir tai, kaip ji konstruojama ir pateikiama Lietuvos viešojoje sferoje.
– Romantinės meilės idealas daugumai iš mūsų labai svarbus, nes pats įsimylėjimas yra nuostabi būsena, atverianti skirtingiausius jausmus, kurių mes nepatiriame, kol neįsimylime. Kai kurie iš mūsų yra tiesiog priklausomi nuo šios būsenos. Manau, ir knygos herojus yra įsipainiojęs į gana toksiškos meilės tinklus: jis žino, kad tai meilė be atsako, bet vis tiek nesiliauja vylęsis, kad prarastasis meilės objektas sugrįš pas jį. Yra psichologų, kurie laiko įsimylėjimą funkcionalia beprotybe, jos vedami mes kuriame partnerystes ir šeimas, geriame ir žudomės, skrajojame padebesiais ir verkiame. Tačiau pati romantinė meilė tiek Lietuvos popkultūroje, tiek vadinamojoje „rimtoje“ literatūroje vaizduojama gana siaurai: apie ją dažniausiai kalbama iš moters perspektyvos tarsi moteris vienintelė galėtų išreikšti galingus meilės potyrius. Atvirkščiai, mano romanas – tai nelaimingo įsimylėjimo istorija, kurią pasakoja vyras. Pagrindinis knygos veikėjas tiesiog kompulsyvų įsimylėjimą sprendžia gana savitai – leisdamasis į nenutrūkstamą seksualinių nuotykių ir seksualinių susidūrimų su nepažįstamaisiais sūkurį.
– Vienoje iš jau išspausdintų knygos apžvalgų rašoma, kad tai liūdnas romanas. Ar tai tiesa?
– Girdėjau visokių nuomonių. Galima būtų sakyti, kad romanas liūdnas, o jo herojus tikrai nėra optimistas, apie tai jis atvirai pasisako romano pradžioje. Jį erzina visokios pozityvumo valandėlės, paviršutiniška koučingo kultūra, įsigalėjusi Lietuvoje, ir savipagalbos knygos (pvz., apie tai, kaip laimingai įsimylėti arba kaip susirasti padorų vyrą), iš kurių mes tikimės stebuklų. Kita vertus, romano herojui liūdesį kelia ne tik nelaiminga meilė, bet ir seksas, kuris užuot tapęs būdu užmegzti su kitais socialinį ryšį, neretai tėra tik nusivylimo, pralaimėjimo, melancholijos nešėjas. Tikėdamasis malonumo, užsimiršimo ir išsilaisvinimo iš beviltiškos kasdienybės lytinio akto metu, knygos herojus ne visada to pasiekia. Apmąstydamas seksą ir meilę, jis suvokia, kad šie dalykai yra susiję ne tik su laimės ir džiaugsmo jausmais, bet ir priespauda bei nelygybe tarp skirtingų klasių, amžiaus, kūniškos išvaizdos vyrų. O juokingi romane yra patys seksualinių susidūrimų aprašymai: atviri, ironiški ir visiškai nesentimentalūs.
Nemažos dalies piliečių gyvenimai yra paverčiami antraeiliais vien dėl to, kad valstybė nepripažįsta intymių santykių ir intymaus elgesio formų, t.y. jos kol kas neįteisintos teisiškai
– Knygoje tikrai daug sekso: juo ne tik užsiimama, bet jis ir detaliai analizuojamas. Romano herojus apmąsto sekso, seksualumo ir valstybės, kurioje jis gyvena, santykį. Kaip jūs pats apibūdintumėte šį santykį?
– Savaime suprantamas dalykas, kad valstybė kišasi į intymius žmonių santykius, pvz., reguliuoja prievartą artimoje aplinkoje arba nustatinėja, kurios šeimos yra tikros, o kurios ne. Tačiau didžiausia problema yra tai, kad Lietuvos valstybė nori primesti mums gana siaurą vedybinio intymumo ryšį kaip vienintelį priimtiną. Kai dauguma Vakarų valstybių jau gyvena povedybinio intymumo eroje, mums norima įteigti, kad skirtingos intymumo formos, pvz. heteroseksuali ar homoseksuali partnerystė yra „ištvirkimas“ ir „nedorybė“.
Nemažos dalies piliečių gyvenimai yra paverčiami antraeiliais vien dėl to, kad valstybė nepripažįsta intymių santykių ir intymaus elgesio formų, t.y. jos kol kas neįteisintos teisiškai. Tai ir kohabitacija arba gyvenimas kartu nesusituokus, ir namų ūkio partnerystė, ir kitos intymių santykių formos. Tai reiškia ir tai, kad šios bendro gyvenimo formos yra nepateisinamos socialiai. Visi šie dalykai labai aiškiai atsispindi ir mano knygoje: kai kuriuose skyriuose romano herojus su įniršiu ir pykčiu aprašo savo išgyvenimus susidūrus su šiomis neteisybėmis.
– Visa, apie ką kalbėjote, aiškiai rodo, kad seksas ir seksualumas yra gana politiniai dalykai. Kaip galima būtų tai paaiškinti?
– Kaip teigia žymus britų seksualumo tyrėjas Jeffrey Weeksas, diskusijos apie seksą ir intymumą yra tapusios ginčais apie esmines vertybes, tokias, kaip vyrų ir moterų santykiai, santuokos ateitis, šeima, lyčių įvairovė, reprodukcinės teisės, seksualinė sveikata ir pan. Šie ginčai netgi tampa politinių konfliktų epicentru. Net ir Lietuvoje konservatyvios politinės jėgos vis aršiau nori mums primesti atgyvenusią šeimos sampratą kaip vienintelę įmanomą, visiškai uždrausti lyties keitimo operacijas ar abortus. Mąstant apie ekonominę gerovę ir gyvenimo kokybę, kuri neprieinama nemažam skaičiui Lietuvos piliečių, visos šios politinės ietys, susikryžiuojančios dėl sekso ir seksualumo, gali atrodyti antraeilės, bet jos baugina, nes rodo tiesiog įžūlų politikų ir politinių institucijų kišimąsi į mūsų intymius gyvenimus ir mūsų kūnus.
– Grįžkime prie romano. Jame labai atvirai pasakojama apie vyrų, užsiimančių seksu su vyrais, pasaulį. Jame šmėžuoja ir personažų, kuriuos matome viešajame gyvenime.
– Šiek tiek juokaujant galima sakyti, kad pasakoju tautos istoriją naudodamasis jos narių seksualinėmis biografijomis. Savo meilės memuaruose knygos herojus rašo ir apie heteroseksualius bei biseksualius vyrus, kurie palikę savo žmonas ir partneres, užsiima atsitiktiniu seksu su vyrais. Tai ištisas seksualinis pogrindis su savo ritualais, susitikimų vietomis, emocijomis, gestais, žodynu. Romane atskleidžiama, kiek daug nuobodulio ir nusivylimo glūdi vedybomis grįstuose santykiuose. Knygos veikėjai stengiasi įveikti toksiškus santykius rizikuodami, ieškodami atsitiktinių intymių santykių, atsiduodami nerealizuotoms fantazijoms. Tai darydami šie vyrai apgaudinėja savo žmonas ir partneres. Tačiau jiems neištikimybė tėra tik jų nepasitenkinimo, nelaimingumo ir nuodingų bendro gyvenimo atliekų šiukšliadėžė. Kartu romanu norėjosi parodyti nemonogaminio sekso paplitimą Lietuvoje. Pagrindinis romano veikėjas, kaip visai neblogas etnografas, šį paplitimą puikiai dokumentuoja ir aprašo.
– Vadinasi, galima būtų sakyti, kad knygos herojus atskleidžia mūsų seksualinės kultūros ar kultūrų dviveidiškumą, kurį ir simbolizuoja nesibaigianti atsitiktinių seksualinių susitikimų virtinė?
– Visiškai sutinku: seksualinis hipokritiškumas pas mus labai paplitęs. Romanu ir siekiau kalbėti apie šį seksualinį dviveidiškumą ir melą. Knygoje yra scenų, kuriose knygos herojus užsiiminėja seksu su kunigais, kai kuriuose skyriuose aprašoma menka, bet egzistuojanti sekso už pinigus rinka Vilniuje.
Šiame romane pirštu prikišamai parodoma, kaip kinta seksualinio elgesio normos, veikiamos draudimų, neapykantos, pykčio, seksualinių reikšmių ir sąvokų, įsigėrusių į mūsų kasdienį gyvenimą.
Romane nuolat klausiama, kaip kiekvienas iš mūsų susitvarkome su netikėtais geismais ir staiga užplūstančiomis emocijomis, kodėl aistringas įsimylėjimas mums suteikia tiek daug energijos, o meilės pabaiga – asmeninės nesėkmės prieskonį. Visa tai svarbu apmąstyti ir meninėje kūryboje.
– Nesuklysiu pasakęs, kad jūsų knyga gali keisti tai, kas suvokiama kaip erotiška ar seksualu, ir prisidėti prie platesnės diskusijos apie seksualinio elgesio normas mūsų visuomenėje.
– To savo knyga ir siekiau. Tai, kas vieniems suteikia didžiulį malonumą, kitiems gali būti etiškai ir estetiškai nepriimtina. Kitais žodžiais, vienų asmenų nuodai kitiems yra didžiulis džiaugsmas. Vėl šiek tiek juokaudamas galėčiau teigti, kad knygos herojus aukojasi dėl sekso, o ne dėl tautos. Jam tautą sudaro vadinamieji seksualiniai piliečiai, kurių seksualinės biografijos turi tapti neatskiriama tautinės istorijos dalimi. Šiame romane pirštu prikišamai parodoma, kaip kinta seksualinio elgesio normos, veikiamos draudimų, neapykantos, pykčio, seksualinių reikšmių ir sąvokų, įsigėrusių į mūsų kasdienį gyvenimą.
– Tikriausiai jau ne kartą jūsų klausė, kodėl rašėte šią knygą ir kam ji skirta. Aš irgi paklausiu to paties.
– Kai manęs klausia, kodėl ją rašiau, nežinau, ką atsakyti. Norėjosi drąsios knygos apie beveik lietuvių literatūroje nediskutuotus dalykus. Ar siekiau knyga šokiruoti seksualinius puritonus ir skaistuoles? Veikiausiai turėčiau atsakyti, kad ne. Man visiškai neįdomūs dviveidžiai, kurie aiškina mums apie susilaikymą ir dorą, bet nuvažiavę į Briuselį ar Paryžių tiesiu taikymu nuskuba į sadomazochistų klubus ar gėjų saunas. Dar blogiau, kai apsimetėlės skaistuolės imasi valdyti valstybę, drausti viską, kas tik įmanoma, ir sadistiškai mėgautis Lietuvos piliečių vargu ir skausmu. Tiesą sakant, šioje knygoje paprasčiausiai norėjau permąstyti seksualinį intymumą ir papasakoti istoriją, kuri pas mus dar nebuvo papasakota.
– Ačiū už pokalbį.
