Šiame interviu beveik nekalbama apie lygiavertiškai svarbią latvių kultūros asmenybę – Elzą Rozenbergą (Aspaziją). Ji buvo ne tik J.Rainio žmona, tačiau ir viena iš feminizmo idėjų pradininkių Latvijoje.
Ekskursijos Rainio ir Aspazijos memorialiniame muziejuje metu buvo pasakojama, kad ši moteris savo gyvenimą paaukojo J.Rainiui, buvo talentinga poetė, politinė aktyvistė.
Dėl informacijos gausos šiame interviu su J.Zalyčiu koncentruojamės ties J.Rainio indėliu į latvių literatūrą, ryšius su Lietuva bei daug kitų įdomių faktų.
Suprasti akimirksniu
- 1884–1888 m. studijavo teisę Sankt Peterburgo universitete;
- 1889–1891 m. dirbo Vilniaus apygardos teismo sekretoriumi;
- 1891–1895 m. redagavo visuomeninį politinį organizacijos Naujoji srovė laikraštį „Dienas Lapa“ Rygoje, jame skelbė socialdemokratines idėjas;
- 1897 m. dirbo advokatu Panevėžyje, dalyvavo socialdemokratų partijos veikloje;
- 1897 m. už politinę agitaciją suimtas, ištremtas į Pskovą, 1899 m. – į Viatkos guberniją;
- 1903 m. grįžo į Latviją, buvo aktyvus 1905 m. revoliucijos įvykių dalyvis, mitingų organizatorius; Žandarų persekiojamas 1905 m. lapkritį emigravo į Šveicariją;
- 1920 m. grįžęs į Latviją buvo išrinktas Steigiamojo Susirinkimo atstovu. Nuo 1920 m. Latvijos socialdemokratų darbininkų partijos centro komiteto narys, I ir III Seimuose vadovavo socialdemokratų frakcijai;
- 1920 m. Dailės teatro steigėjas ir direktorius; 1921–1925 m. Latvijos nacionalinio teatro direktorius.
- 1926–1928 m. švietimo ministras.
J.Rainis ir Lietuva – domėjosi K.Donelaičiu
Kalbantis su J.Zalyčiu paaiškėjo, kad latvių literatūros klasikas su Lietuva turėjo glaudžių kultūrinių ryšių, kurių visų šiame straipsnyje sutalpinti nepavyko.
Kalbėdamas apie J.Rainio ir Lietuvos ryšius J.Zalytis išryškino, jog klasikas gerai mokėjo lietuviškai.
„Taip atsitiko todėl, jog J.Rainis gimė ant Lietuvos ir Latvijos slenksčio – tai dar ne Latgalija (buvusi Vitebsko gubernija), bet ant paties Dauguvos kranto buvusi Sėla. O savo vaikystę bei jaunystę jis praleido Latgalijoje, kurioje jo tėvas nuomojo dvarus. Kaip pats J.Rainis rašo, šioje vietovėje buvo kalbama įvairiomis kalbomis – lenkų, lietuvių, čia gyveno iš Rusijos išsiųsti sentikiai <…>“, – sakė tyrėjas.
Po Sankt Peterburgo universiteto teisės fakulteto baigimo 1888 metais J.Rainio ryšiai su Lietuva tęsėsi ir toliau. Pasak pašnekovo, J.Rainis įsidarbino Vilniaus apygardos teisėjo sekretoriumi. „Kaip tik 2015 metais, kai šventėme 150-ąsias J.Rainio ir Aspazijos metines, toje vietoje (Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakultete, – aut. past.) atidengta atminimo lenta“, – teigė J.Zalytis.
Pašnekovas taip pat pasakojo apie laiką, kai J.Rainis įsidarbino teisininku Panevėžyje. Čia jį pirmąjį kartą areštavo 26-ioms „lengvo režimo“ dienoms: „Panašu, kad dabar tame pačiame pastate, kuriame įsteigtas moterų kalėjimas, yra dar viena J.Rainiui skirta atminimo lenta.“
Anot J.Zalyčio, svarbiausias faktas, siejantis J.Rainį ir Lietuvą, yra tai, jog studijuodamas universitete rašytojas rinko medžiagą apie K.Donelaitį. Ten jis pradėjo versti „Metus“, tačiau viso teksto vertimo J.Rainis nepabaigė.
„Įdomu, kad ieškodamas daugiau medžiagos apie K.Donelaitį, J.Rainis siuntė laišką savo sesers Doros draugei iš Lietuvos – Jadvygai. Ji jam atrašė, tačiau suprato, kad K.Donelaitis – tai kažkoks folklorinis herojus, todėl J.Rainis laiške seseriai ėmė aiškinti, kas toks yra K.Donelaitis“, – dalinosi mokslininkas.
Jis sakė, jog J.Rainio vertimas į latvių kalbą buvo vienas pirmųjų „Metų“ vertimų Europoje [pirmą kartą 1818 m. į vokiečių kalbą „Metai“ buvo išversti Martyno Liudviko Rėzos, į latvių kalbą fragmentus pirmasis išvertė Arlas Fridrihas Vatsonas 1821 m., – aut. past.]. „Tačiau visas K.Donelaičio „Metų“ vertimas Latvijoje išėjo tik XX a., septintajame dešimtmetyje“, – sakė J.Zalytis.
Galiausiai tyrėjas pasakojo, kad J.Rainio bibliotekoje randama paties K.Donelaičio kūrybos bei knygų apie jį.
J.Zalytis papasakojo ir apie J.Rainio ryšius su Maironiu, kuris parašė 1926 m. „Trumpą visuotinės literatūros istoriją“. „Ten yra atskiras skyrius J.Rainiui ir Aspazijai. Tačiau ten pateikiama informacija – neteisinga.“ Paklausus, kur aptinkama netikslumų, J.Zalytis atsako, jog veikale „Aspazija pateikiama kaip didelė socialistė“, nors tokia nebuvo. „Tai, kas būdinga J.Rainiui, jis pritaikė Aspazijai. Tačiau knygelė labai trumpa, joje viskas turėjo sutilpti“, – pridūrė.
Kokią įtaką J.Rainis padarė latvių literatūrai?
Geriausias „Fausto“ vertimas
Paklausus, kodėl J.Rainį kartais vadina latvių J.W.von Goethe, J.Zalytis pasakoja apie „Fausto“ vertimą. Šį darbą J.Rainis atliko sėdėdamas ne viename kalėjime. Tyrėjo pasakojimu, pirmuosius vertimus J.Rainis atliko arešto Panevėžyje metu, kai Aspazija jam perduodavo išplėštus kūrinio lapus. J.Rainis juos išversdavo, o ji – redaguodavo.
„Kai išėjo „Fausto“ vertimas, J.Rainis tebuvo eilinis žurnalistas Janis Pliekšanas, o Aspazija – žinoma poetė. Tad pirmajame knygos leidime vertėjai buvo Aspazija ir J.Rainis, vėliau tai pakito į J.Rainį ir Aspaziją, o šiandien kalbama apie genialųjį J.Rainio vertimą“, – pažymi J.Zalytis.
Deja, „Fausto“ vertimo originalo išsaugoti nepavyko, todėl nuspręsti, kokia dalį atliko Aspazija, o kokią Rainis – sudėtinga. Pasak J.Zalyčio, remiantis laiškais ir kitais šaltiniais, be Aspazijos redakcijos nė vienas fragmentas neatsidūrė laikraščiuose. Taip pat žinoma, jog atskiros poemos dalys tikrai išverstos Aspazijos.
J.Zalytis sakė, kad būtent J.W.von Goethe ir Levas Tolstojus buvo autoriai, su kuriais J.Rainis nuolatos save lygindavo. „L.Tolstojus tam tikrą dalyką padarė 25-erių, todėl ir J.Rainis stengėsi neatsilikti“, – apibendrino jis.
Išsaugojo daug archyvinės medžiagos
Atsakydamas į klausimą, kaip J.Rainis modernizavo latvių literatūrą, J.Zalytis pažymi, kad vieno atsakymo nėra: „Apie jo gyvenimą išliko labai daug medžiagos – dokumentai, skirtingi popieriai, biblioteka.“ Tyrėjas iki šiol stebisi, kaip J.Rainis sugebėjo susitvarkyti su tokiu archyvu, nes J.Rainiui ir Aspazijai teko dažnai keisti gyvenamąsias vietas.
„Pavyzdžiui, kai J.Rainis jau sėdėjo kalėjime Panevėžyje, jis rašė Aspazijai, kad ši tik nesunaikintų judviejų laiškų. Nors dėl kai kurių laiškų, neskirtų žmonai, jis stipriai jaudinosi. Vėliau ten iš tiesų rado tokių dalykų… kuriuose buvo galima rasti įrodymų, [kas buvo daroma su juo arešto metu], – pasakojo jis. – Iš tiesų J.Rainis kalėjimuose buvo ant savižudybės slenksčio. Tačiau jam truputį padėjo tai, jog Aspazija sumokėjo vienam kalėjimo gydytojui. Šis galų gale pateikė pareiškimą, kuriame teigiama, kad buvimas kalėjime J.Rainiui – gyvybiškai pavojingas.“
J.Rainis turėjo turtingą biblioteką, kurioje buvo knygų ne tik apie literatūrą, bet ir apie futurologiją. Tyrėjo pasakojimu, J.Rainis siekė išsaugoti savo biografiją „lyg medžiagą ateities žmogui“ ir rašė „ateities programą“.
„Ką jis ten rašo? Ogi kad jis privalo išgyventi šimtą metų, tapti Europos Sąjungos prezidentu. Vėliau jis rašo, kad turi išgyventi 300 metų. Tačiau šios informacijos negalima priimti tiesiogiai, nes J.Rainiui šie lozungai buvo reikalingi sau patvirtinti <…>“, – dalijosi J.Zalytis.
Anot tyrėjo, J.Rainis „rašyti pradėjo vėlai“. Pašnekovas turi omeny didelį laiko tarpą, skiriantį pirmąją kūrybą dar gimnazijoje ir 1903 metais, jau po tremties, išleistą debiutinę poezijos knygą „Tolimieji mėlynojo vakaro atgarsiai“.
Pakeitė poeziją ir sukūrė naujų žodžių
„Galima teigti, kad su J.Rainiu poezijoje atsirado socialinis klausimas. Iki tol XIX a. pab.–XX a. pr. poezijoje buvo tik „mėlynos akytės“ ir jokios rimtos literatūros dar nebuvo. Beje, latvių literatūrai tuo metu didelę įtaką buvo padaręs vokiškas sentimentalizmas. Nereikia pamiršti, kad tiek Aspazija, tiek J.Rainis pirmuosius savo kūrinius parašė vokiečių kalba, kurią iš pradžių mokėjo geriau nei latvių“, – sakė jis.
Tai, kokias kalbas tam tikru gyvenimo laikotarpiu buvo linkę vartoti literatūros klasikai, matyti ir iš laiškų vienas kitam. Kaip ir savo kūryboje, ankstyvuosiuose laiškuose jie susirašinėjo vokiškai, tačiau Aspazijai jau persikėlus į Ciurichą, o J.Rainiui gyvenant Lugane – pokalbiai vyko latviškai: „Kai verti vokiškajai laiškų tradicijai būdingus meilius žodžius į latvių, juos galima priimti su šypsena. Todėl jie vartojo žodžius, kurių iki tol niekas nevartojo. Kartais jie susirašinėdavo ženklais, kuriuos tik patys ir supranta <…>.“
Kandidatavo į prezidentus
J.Rainis turėjo ambiciją tapti prezidentu, tačiau ši jo svajonė neišsipildė. J.Zalyčio žodžiais, latvių intelektualas veikiau buvo politikos filosofas. 15min jis pasakojo, kad tuometė Latvijos konstitucija buvo paremta šveicariškais įstatymais, kuriuos J.Rainis studijavo ir vertė.
„Tačiau oratoriumi, kalbančiu iš tribūnos, jis tikrai nebuvo, – sakė tyrėjas. – Jis nesugebėjo diskutuoti bei ginčytis su visais. Beje, greitai įsižeisdavo.“
Vis dėlto, J.Rainis buvo puikus švietimo ministras, sakė J.Zalytis.
„Pirmiausia jis nuo ankstyvų laikų pažinojo stambiausius Latvijos švietimo veikėjus. Kadangi kultūros ministro anuomet nebuvo, švietimo ministras Latvijoje užsiimdavo ir šia sritimi. Taip pat jis buvo gerai žinomas ir gerbiamas užsienyje. Pavyzdžiui, jis buvo sukūręs artimus santykius su to meto Belgijos švietimo ministru bei pelnė garbės Legiono ordiną – Leopoldo ordiną“, – pasakojo tyrėjas.
