Italų mokslininkas didžiąją dalį karjeros paskyrė laiko mįslei įminti. Prancūzijoje, Marselio universitete dirbantis italų fizikas tarp mokslininkų žinomas dėl savo novatoriškų tyrinėjimų kvantinės gravitacijos srityje. O plačioji visuomenė pažįsta C. Rovelli kaip autorių, rašantį vaizdingus, tarpais net poetiškus, tekstus mokslinėmis temomis.
Mokslininkas pripažįsta, kad nelengva parašyti mokslo populiarinimo knygą – tai reikalauja daug pastangų ir atsidavimo. Tačiau C. Rovelli tapo sėkmingu rašytoju, nes sudėtingas mintis sugeba pateikti dailiai parašytu prozos tekstu. C. Rovelli supažindina skaitytoją su idėjomis, kurios verčia ne juokais palaužyti galvą, praturtina savo tekstą anekdotais, istorija, filosofija ir kultūra. Apie bandymus įminti laiko paslaptį – pokalbis su knygos „Laiko tvarka“ autoriumi C. Rovelli.
– Kas yra laikas?
– Tai, ką vadiname laiku, atrodo labai elementaru ir paprasta, tačiau iš tiesų kalbame apie daug painesnį reiškinį, aprėpiantį skirtingus lygmenis. Laiką primityviai galima suvokti kaip tam tikrą įvykių seką. Nerdami giliau pamatome, kaip stipriai laiko suvokimas priklauso nuo mūsų atminties bei ateities nuojautų. Taip pat nederėtų pamiršti emocinio lygmens, kuris verčia mus jausti laiko tėkmę. Suprasti laiką reiškia išnarplioti šį painų raizginį, išsiaiškinti, iš ko laikas sudarytas ir kaip jis veikia.
Nesakau, kad įprastas laiko suvokimas – kažkokia iliuzija. Tiesiog toks suvokimas labai ribotas, prilygstantis įsitikinimui, kad Žemė plokščia.
Nesakau, kad įprastas laiko suvokimas – kažkokia iliuzija. Tiesiog toks suvokimas labai ribotas, prilygstantis įsitikinimui, kad Žemė plokščia. Taip, kol judame mažais atstumais, tikrai gali atrodyti, kad ji plokščia. Kai statomės namą, mums visai nebūtina kvaršinti sau galvos Žemės paviršiaus linkiais. Tačiau, apskritai paėmus, nekyla abejonių, kad Žemė apvali. Tą patį galime pritaikyti ir laikui. Mūsų intuityvus laiko suvokimas nėra klaidingas, bet tik tol, kol nepažvelgiame toliau į kosmosą, kol nepradedame kalbėti apie dideliu greičiu judančius objektus.
– Ar galime atsekti laiko pradžią?
– Negaliu pasakyti. Kurį laiką buvo įprasta manyti, kad laikas prasidėjo prieš maždaug 13,8 milijardų metų, kartu su Didžiuoju sprogimu. Tačiau daugelis šių dienų mokslininkų tuo abejoja ir mano, kad visata galėjo egzistuoti dar prieš Didįjį sprogimą. Gali būti visaip.
– Koks sunkiausias, vis dar neatsakytas klausimas apie laiką kamuoja fizikus?
– Iš atvirų klausimų sunkiausias turbūt būtų: kodėl ateitis taip skiriasi nuo praeities? Atsakymo į šį klausimą nerasime žvelgdami į fizikos dėsnius – pagrindiniai fizikos dėsniai neatskiria praeities nuo ateities. Taigi, man regis, atsakymas dar ilgai liks paslaptyje.
– Ar tikite, kad fizikai kada nors įmins laiko paslaptį?
– Taip, žiūriu į tai optimistiškai. Kodėl gi ne? Fizika jau dabar yra išsprendusi daugybę galvosūkių, kurie kadaise atrodė neišsprendžiami. Tačiau taip pat manau, kad jei laiko mįslė kada nors ir bus įminta, tai nebus vien fizikų nuopelnas. Neuromokslininkai turi įnešti savo indėlį. Daugeliu atžvilgių mūsų intuityvų laiko suvokimą lemia specifinė žmogaus smegenų sandara, taigi aiškinti laiką remiantis vien fizika, mano galva, būtų klaidinga.
– Laikas – labai slidi sąvoka. Su kokiais iššūkiais susidūrėte rašydamas knygą šia tema?
– Neleidau sau pamiršti, kad rašau skirtingoms auditorijoms. Norėjau parašyti knygą, suprantamą kiekvienam ir kartu prasmingą, įdomią mokslininkams bei filosofams, nagrinėjantiems šiuos klausimus. Pagrindinis iššūkis buvo vienu metu kalbėtis su abiem auditorijom.
– Kaip apibūdintumėte savo rašymo stilių?
– Daugiau braukau nei rašau. Nenustoju braukęs. Noriu kalbėti, kaip įmanoma glausčiau, atsirinkti tik tai, kas būtina, kad perteikčiau pagrindinę mintį. Visomis išgalėmis siekiu aiškumo: pirmiausia galvoju, ar aišku man pačiam, o po to – ar bus aišku mano skaitytojams. Mane gelbsti metaforos. Mes nuolat mąstome metaforomis. Skaitydami tokius mokslininkus kaip R. Feinmanas ar A. Einšteinas pastebėsite, kad rašydami jie labai aiškiai, vizualiai įsivaizdavo tai, apie ką rašė. Toks ir yra mano tikslas.
– Ar sąmoningai stengėtės atskirti moksliškai patvirtintus duomenis nuo spekuliacijų?
– Net labai. Į „Laiko tvarką“ įtraukiau ir moksliškai patvirtintų duomenų, ir naujų idėjų. Žinojau, kad galiu būti apkaltintas pasikartojimu, tačiau rašydamas vis vien nenustojau kartoti: „tai moksliškai įrodyta“, „dėl to vis dar diskutuojama“ arba „tai tik mano siūloma idėja“.
Praeityje ne kartą kritikavau mokslo populiarinimo knygas dėl aplaidumo šiuo klausimu, todėl pats stengiuosi nepadaryti tos pačios klaidos. Manau, kad nagrinėjant temą, kuriai trūksta aiškumo, svarbu aptarti viską: paaiškinti tai, kas aišku, ir parodyti, kokiais būdais žadame pašalinti likusius neaiškumus.
– Ar fiziko darbas pakeitė jūsų požiūrį į laiką kasdieniniame gyvenime?
– Bėgant metams mano požiūris neabejotinai pakito. Bet nesu tikras, ar taip nutiko dėl mano tyrinėjimų, ar dėl to, kad senstu. Dabar esu daug labiau atsipalaidavęs. Tapau daug ramesnis, mažiau skubu. Pradėjau labiau vertinti gyvenimą. Bet tikriausiai tokius pokyčius matau todėl, kad anksčiau man buvo 20, o dabar 60. Gyvenimas iš dabartinės perspektyvos atrodo visai kitaip.
Pagal www.physicsworld.com ir www.theguardian.com parengė Augustė Burbaitė.
