Knygos pristatymas neapsiribojo vien autoriaus žodžiais, bet ir vyko diskusija apie lietuviškąją popkultūrą, kurios metu buvo galima išgirsti skirtingų nuomonių apie tai.
Kultūros tyrinėtojas, poetas bei VDU prof. A.Tereškinas savo pristatomoje knygoje gilinasi į terapines skausmo raiškos strategijas lietuviškose televizijos pokalbių laidose.
Nors knygoje ir analizuojamos Lietuvos sociologinės problemos, tačiau stengiamasi rašyti aiškiai, suprantamai, kartais autobiografiškai, kartais fikciškai, bet tuo pačiu analitiškai. Tai neįprasta lietuvių sociologijoje, nors panašūs tyrimo ir rašymo būdai plačiai naudojami vakarų socialiniuose ir humanitariniuose moksluose. Knyga unikali tuo, kad čia trinamos ribos tarp popkultūros ir tyrėjo kasdienio gyvenimo, popkultūros objektų ir juos vartojančių asmenų emocijų.
Pasak diskusijos dalyvės A.Maslauskaitės: rašymo stilius, kai mokslas ir populiarioji kultūra susijungia, suteikia daug privalumų. Taip galima kalbėti su daugiau auditorijos: ir su žmonėmis iš gatvės, ir su sociologais. Sociologė pabrėžė, kad tai gali būti šiek tiek rizikinga žvelgiant į autoriaus autobiografiškumą – juk atskleistos ir pikantiškos detalės. Tačiau čia ir iškyla žavesys – ar tai autobiografiška, ar daugiau žvelgiama lyrinio subjekto akimis.
Anot pačio autoriaus A.Tereškino didžioji knygos dalis autobiografiška, tačiau yra ir lyrinio herojaus. Amerikietiškame kontekste tokios knygos nėra rizikingos, nors Lietuvoje tai naujiena. Tokiu stiliumi jis norėjo parodyti nuomonę, kad sociologinis kalbėjimas gali būti kitoks, prieinamas ne vien sociologams.
Kultūros tyrinėtojas, poetas bei VDU prof. A.Tereškinas savo pristatomoje knygoje gilinasi į terapines skausmo raiškos strategijas lietuviškose televizijos pokalbių laidose, įžymybių kultą popkultūroje, vyriškumo konstravimą muilo operose, kūnais dainuojančių muzikinių merginų grupių seksualumą, gero gyvenimo fantazijas žinomos atlikėjos Džordanos Butkutės kūryboje bei miestą kaip nepatogų, bet malonumą keliantį popkultūros tekstą.
Mes gyvename visuomenėje, kur smurtas, patyčios yra normalus faktas, gyvenimo kasdienybė.
Į klausimą, kodėl mūsų lietuviškoji popkultūra taip neigiamai vertinama, knygos autorius pažvelgia kaip į lengvai paaiškanamą reiškinį: „Mūsų popkultūros rinka labai maža – nėra rinkos, kad įvairesni dalykai taptų populiarūs. Mes gyvename visuomenėje, kur smurtas, patyčios yra normalus faktas, gyvenimo kasdienybė. O populiarioji kultūra kartu ir formuoja, ir kuria tai. Dažnai žvaigždės savo chamizmą parduoda kaip deramą produktą.“
Pabaigai autorius pamini, kad toks atviras savo knygoje buvo dar ir dėl to, kad mes gyvename klaikiai seksofobinėje kultūroje, kurioje nėra lytinio švietimo, apie tai bijoma kalbėti bei to gėdijamasi. Tada „Olialia pupytės“ tampa grožio, seksualinio požiūrio objektu.
