W. Shakespeare‘as mums, žurnalo kūrybinei komandai, atveria bent kelis reikšminius klodus. Vienas didžiausių visų laikų dramaturgų įkūnija tai, kuo svarbios knygos, kuo svarbi kūryba. Daugiau kaip 400 metų prabėgo nuo jo mirties, tačiau W. Shakespeare‘o eilės taip pat giliai įsiskverbia į sielą kaip ir tais laikais. Jis – laikui nepavaldus kūrėjas, lygiai kaip nesunaikinamos ir knygos, kad ir kiek kartų jos buvo laidotos.
Taip, mūsų santykis su jomis keičiasi, keičiasi išraiškos būdai ir technologijos, ir būtent tai norime atspindėti savo viršeliais. Eksperimentuodami, ieškodami naujų žvilgsnių, o kartais atsigręždami ir į praeitį. Kartu išlaikydami kūrybiškumo dvasią.
Tad pirmajam numeriui pasirinkome pieštinį W. Shakespeare‘ą su šių laikų atributais –klaviatūra ir išmaniuoju laikrodžiu, tai Igno Miškinio autorystė. Šiais informacinių technologijų laikais klasika, spausdintos knygos mums išlieka brangios ir nepakeičiamos.
Praėjusiais metais pasaulis stebėjo dirbtinio intelekto šuolį. Tad nusprendėme pažaisti su juo, Antanas Jokubaitis dirbtiniam intelektui davė užduotį – sukurti W. Shakespeare‘ą šių dienų pasaulyje. Leidome dirbtiniam intelektui pašėlti su dramaturgo portretais. Užduotis dirbtiniam intelektui pasirodė ne iš lengvųjų.
Praėjo nedaug laiko nuo dirbtinio intelekto sprogimo, o jau pastebime ir norą atsigręžti į analoginius procesus, siekį stabtelėti skubančiame pasaulyje, suvokimas, kad kai kurio kūrybinio darbo nepakeis jokios technologijos, stipresnis nei bet kada anksčiau. Tai atsispindi šių metų viršelyje. Vietoje dirbtinio intelekto – pjaustiniai, iš kurių dizainerė Daiva Visockytė kūrė viršelio koliažą.
Apie kūrybinį procesą ji pasakojo štai ką: „Prisėdusi prie koliažų stalo, niekada nežinau, kaip baigsis tas pasisėdėjimas. Kartais koliažas sukrenta per kelias minutes, kartais tenka ieškoti jo ir tris dienas. Negailestingai pjaustau senas knygas, fotoalbumus, žurnalus. Jei tai pamatytų jų autoriai, nežinau, ką man padarytų. Kiekvienas pjaustinys yra unikalus ir nesugrąžinamas, kiekvienas pjaustinys turi savo nepakeičiamą dydį ir spalvas. Visi šie apribojimai yra gražioji koliažo kūrimo pusė.
W. Shakespeare‘o portretui specialiai ieškojau jo laikų portretų albumo, nes turėjau gan aiškią viziją, kuriuos aspektus norėčiau išryškinti. Ieškojau pūstų apykaklių iš XVI–XVII a. Nes gali nežinoti, kaip atrodo jo veidas, bet tikrai žinai, kaip atrodo jo apykaklė. Aristokratiška laikysena, skvarbus užslėptas žvilgsnis, ir pakankamai apsidangstęs genijus – tai maždaug tiek, kiek apie jį kuriasi asociacijų galvoje. Toks išėjo tas W. Shakespeare‘as lietuviškame miške.“
Pasaulis keičiasi, keičiamės ir mes. Tačiau esmė, giluminiai dalykai visgi lieka nepakitę.
