Kamila Shamsie „Namų židinys“
Londone gyvenanti Isma pagaliau gali siekti savo svajonės – skristi studijuoti JAV. Mirus motinai, ji turėjo rūpintis jaunesniais broliu ir seserimi, dabar jie jau užaugo. Tik, deja, jaunėliai ir toliau neduoda Ismai ramybės – brolis Parvaizas pasirinko eiti ne pačiu geriausiu gyvenimo keliu, o sesuo Anyka simpatizuoja netikėtai jų gyvenime atsiradusiam Eimonui, kuris į akį krito ir Ismai. Tik čia dar tikrai ne viskas...
Lisa Regan „Bevardė mergina“
Detektyvė Džouzė Kvin sugrįžta!
Iškviesta į nusikaltimo vietą detektyvė pašiurpsta: aplink mėtosi stiklo šukės, baldai sulaužyti, ant grindų telkšo kraujo balos. Namo savininkė – vieniša mama – sunkiai sužalota, o jos ką tik gimęs kūdikis – dingęs. Pagauta iš įvykio vietos bėgusi mergina – vienintelė Džouzės viltis, tik, rodos, ji kelia daugiau klausimų nei atsakymų. Kas ji: liudininkė, įtariamoji ar būsima auka?
Eshkol Nevo „Trys aukštai“
Įsivaizduokite, jog gyvenate idiliškame trijų aukštų name. Ar viskas čia taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio? Pirmo aukšto gyventojas Arnonas sugalvoja, kaip išsiaiškinti jam ramybės neduodančio nutikimo aplinkybes, tačiau patenka į savo paties suregztas pinkles. Antrame aukšte gyvenanti Chanė priima į savo namus netikėtai ant slenksčio išdygusį vyro brolį, įklimpusį į nešvarius reikalus. Trečiajame gyvenanti teisėja Dvora išžengia iš savo su velioniu vyru susikurto saugaus pasaulėlio, prisijungia prie jaunimo demonstracijų ir jose susipažįsta su paslaptingu vyriškiu, kurio tikslas – suartinti ją su seniai nutolusiu sūnumi. Kas iš tiesų slypi už Izraelio vidurinės klasės kuriamo fasado? O kokią paslaptį slėptumėte jūs?
Alma Čepienė „O saulė kilo ir leidosi“
Kvapą gniaužianti istorija apie pilies paveldėtojus, kuriems teko ne tik ištverti nenusakomas kančias, bet ir kovoti su pragaištingais jausmais. Pačios autorės žodžiais tariant, „O saulė kilo ir leidosi“ yra „ne paprasta knyga, o atspindys tikrovės, neįtikėtinų žmonių likimų“.
Fríða Ísberg „Žymėjimas“
Tauta susiskaldžiusi dėl empatijos testo – revoliucinės technologijos, galinčios nuspėti antisocialų elgesį. Vieni nori saugesnės visuomenės, kiti – teisingumo, grįsto lygiavertiškumu. Jei testuojamasis įveikia minimalią reikalavimų ribą, laikoma, kad jis yra empatiškas. Neišlaikiusieji traktuojami kaip turintys polinkį į psichopatiją ir prievartą. Jiems skiriamas gydymas.
Tik, deja, išlaikiusieji testą nerodo jokios empatijos neišlaikiusiųjų atžvilgiu, yra žiaurūs, kenčia nuo savų kompleksų ir manijų. Kvestionuojamas ne tik testo legitimumas, bet ir žmogiškoji prigimtis: kiek ji gali būti nuspėjama, ar ją įmanoma sutramdyti kokiomis nors priemonėmis?
