Nors knygos pradžia ir pagrindinis įvykis (vaikžudystė) nukeliami daugiau kaip pusšimčiu metų atgal, jie atliepia nesenus mūsų konteksto įvykius, kurių priminti, ko gero, skaitytojams nereikia. Toks beletristinis nutolinimas – vykęs ėjimas: aktualios ir svarbios problemos apmąstymas išlieka, bet jis išvaduojamas iš publicistinio aktualijų romano pavojaus.
Romanas gerai apgalvotas struktūriškai: pagrindines veikėjų grupes, tarpusavio santykių modelius, erdvių kaitą etc. galima abstrahuoti į gana tikslias, prasmės konstravimo mechanizmą atidengiančias schemas. Tai rodo, kad Černiauskaitės kaip beletristės mąstymas nėra emocinės, stichinės prigimties, kas būdinga jos literatūrinei reputacijai, bet priešingai: kad už iš pažiūros emocionalaus, temperamentingo rašymo stiliaus glūdi gana disciplinuotas literatūrinis darbas (tai, beje, būdinga ir ankstesniems jos kūriniams).
Romanas gerai apgalvotas struktūriškai: pagrindines veikėjų grupes, tarpusavio santykių modelius, erdvių kaitą etc. galima abstrahuoti į gana tikslias, prasmės konstravimo mechanizmą atidengiančias schemas.
Svarbu pridėti, kad šios konstrukcijos funkcionuoja kaip giluminis tekstą organizuojantis veiksnys, o ne kaip plika akimi matoma schema. Pirmas, iš dalies antras knygos skyrius rodo, kad emocionalaus rašymo ir logiško konstravimo duetas leidžia pasiekti gerą literatūrinį rezultatą.
Visus keturis romano skyrius vienijantis struktūrinis veikėjų santykių organizavimo principas yra šeima. Iškart reikia pasakyti, kad čia kalbame ne apie šeimą kaip tvirtai sukonstruotą patriarchalinį žmonių sambūvio modelį su griežtai paskirstytais vaidmenimis ir kietu, dažniausiai moteriai ir vaikams, taikomu moraliniu kodeksu, bet kaip apie žmonių sambūvio modelį, sudarantį terpę psichologiniam ir egzistenciniam komfortui, abipusiams mainams. Įdomu tai, kad knygos pabaigoje Černiauskaitės romano pasakotoja tiesiai prabyla apie tai: „norėčiau parašyti knygą apie santuokos karališkumą, bet bijau, kad niekas manimi nepatikės. / Tik saujelė palaimintųjų, kurie jį patiria. Romūs, beveik neįžiūrimi, susilieję su aplinka it tropiniai drugiai ant gėlių; paslėpti nuo pasaulio giliai vienas kitame, jie yra tikroji žmonijos gyvybė. / Tai būtų visai kitokia knyga“ (p. 188–198).
Tai, ką čia deklaruoja kiek per smarkiai prie autorės priartėjusi pasakotoja, suteikia pagrindinei knygos problemai nereikalingo patoso ir ideologinio prieskonio, kuris „mažatikiams“ kelia atmetimo reakciją. Gerai, kad tokių skaitytojus atsijojančių ir labai aiškią tonaciją teikiančių sakinių nėra knygos pradžioje. Juolab kad, mano manymu, Černiauskaitė tokią knygą jau parašė, tik šeimos traktuotė joje gerokai problemiškesnė, įdomesnė: pagrindinis knygos veiksmo vektorius veda tobulos žmonių sąjungos link, kaip siekiamo, bet sunkiai ir galbūt visai nerealizuojamo dalyko. Kalbama apie stygių ir siekiamybę bei iš to kylančią tragediją, o ne palaimintųjų būklę, kurią, tiesą sakant, sunkiai įsivaizduoju kaip geros literatūros pagrindą.
Knygą sudaro keturi skyriai. Jie susidėlioja į struktūrą, kurią galima sumatematinti kaip 2 + 2. Kiekvieno knygos skyriaus personažų, priklausančių vis kitai kartai, santykiai sudaro skirtingas šeimos kombinacijas: 1 sk. – suirusi = įvyksta tragedija / 2 sk. – pilna, darni = gaunamas atleidimas, atkuriama pusiausvyra / 3 sk. – suirusi = tragedijos per plauką išvengiama / 4 sk. – pilna = pusiausvyra atkuriama idilės link. Kad būtų aiškiau, pabandysiu trumpai papasakoti, kokios santykių dialektikos pripildo kiekvieną skyrių ir kokio finalo linkui stumia (finalo pažadu neišduoti). Daugiausia dėmesio skirsiu pirmajam, stipriausiam ir savarankiškam romano skyriui; tolesniųjų reikšmė ir literatūrinė kokybė tolydžio krinta, tad ir aptarti jie bus epizodiškai.
Neabejotinas viso romano pagrindas ar net, sakyčiau, savarankiškas kūrinys, – pirmasis skyrius. Veiksmo vieta – atokus kaimas, kurio atokumas pabrėžiamas ir pavadinimu Tolimai. Uždara kaimo sodybų erdvė sukuria žmonių santykių tankumo efektą, kai visos aistros, kaltės, įtampos visada čia pat, langas į langą, kiemas į kiemą. Šis paradoksalus menkai gyvenamos erdvės tankumas yra pirmas tragedijos link stumiantis veiksnys. Įtampos centras – dviejų šeimų santykiai: viename kieme gyvena jauna moteris Judita su dukra, kitame – jos meilužis ir vaiko tėvas Arnas su žmona Ilze ir dukra Filomena (Ena); ši šeima yra neseniai netekusi sūnaus.
Pagrindinė veikėja Judita – įdomiausia personažė, kurią matau kaip puikiai sukurtą romano mastelio heroję, kurios gyvenimas, deja, netampa kūrinio ašimi. Ji sudėtingos, kaimo bendruomenei neaiškios kilmės. Pernelyg egzotiškos išvaizdos ir savito temperamento, kad būtų sava, bet ir pernelyg giliai įleidusi šaknis, kad būtų svetima; palikta tėvo ir motinos, užauginta pagyvenusios tetos, nelaimingai pamilusi, iš ištikimai laukiančios mylimosios pavirtusi nepernelyg geidžiama meiluže su nesantuokiniu vaiku. Judita siekia ir nepajėgia sukurti darnios sąjungos su geidžiamu vyru ir jos pasija tampa nevaldoma. Šeima, dviejų žmonių sąjunga romane funkcionuoja kaip struktūrinis principas: aistrų, pozityvių ir negatyvių pasijų įforminimo, sukultūrinimo forma; galėtume ją palyginti su prancūzišku parku. Iš jai palankių, abipusiais mainais grindžiamų ir suvaldančių formų išsprūdusi aistra tampa destruktyvi, ima naikinti pati save ir savo kūrinius.
Pirmajame skyriuje apskritai nėra vaizduojamos darnios žmonių sąjungos, tik jų (ne)galimybės. Tačiau jame matyti svarbi partnerio ne vien kaip mylimojo svarba, bet ir kaip to, kuris net nelabai darnių, pakrikusių santykių atveju, krizės metu leidžia atsisėsti ant atsarginių suolelio, trumpam palikti sudėtingą, įtemptą santykių žaidimą. Mums rodomos dvi grėsmės, du galintys žūti vaikai. Arno ir Ilzės mergaitė šaltą žiemą išeina iš namų, kai sūnaus netektį išgyvenanti motina nebegali jos tinkamai prižiūrėti; dukrą suranda ir išgelbsti tėvas. Nors abipusiai tėvų santykiai įtempti, problemiški, tragedijos grėsmė eliminuojama būtent galėjimo atlikti tai, kas būtina, kai nebepajėgia kitas. Juditos ir jos tragedijos atvejis rodomas kaip radikalios vienatvės būsena, pusiausvyros netekimas. Atrodo, kad pirmą kartą apie tokią moters būklę, tik visai kitokiomis aplinkybėmis susikūrusią, kalbėjo Vanda Juknaitė Stiklo šalyje. Kankinama nelaimingos, ją valdančios meilės, tuo pat metu viena auginanti dukrą, Judita neturi jokios galimybės nors trumpam atsitraukti.
Černiauskaitė kiekviename skyriuje vis kitu rakursu parodo vaiko artumo teikiamą prasmės pojūtį, bet pirmajame ji atskleidė neviltį, į kurią galima patekti, kai šalia be perstojo, be galimybės atsitraukti visą laiką yra tavęs reikalingas žmogus – vaikas. To buvimo sunkumą, kai motina atsiduria kampe, kai vaiko buvimas patiriamas kaip kibus, reiklus, nepaliaujamas, įkalinantis („Gryna siurbėlė, pasiruošusi įsisiurbti ir išsiurbti iš manęs visą mano menką gyvenimą, bjaurus nepakenčiamas kablys. Paleidžiu, trenkiu nuo savęs gilyn“, p. 49), Černiauskaitė sukūrė įtikinamai.
Tai atrodo svarbu vis dar smarkiai idealizuotos motinystės svarstymų kontekste, kai bet koks ne pagal idilės žanro taisykles besiklostantis motinos ir vaiko santykis traktuojamas kaip anomalija. Nesusiklosčiusio, tragedija užsibaigusio motinos ir vaiko santykio svarstymas kaip priklausančio žmogiškų, o ne antžmogiškų santykių sferai yra vienas svarbiausių šio romano aspektų. Pirmojo skyriaus pabaigoje pereidama jau kiek į idėjinį lygmenį, autorė kuria klasikinę sceną su netradiciniu sprendimu: veikėja viešai prisiima kaltę (patosiškas, dirbtinokas gestas) bendruomenės akyse ją išpažindama ir gauna atleidimą.
Įstatymais nusikaltimo ir bausmės mechanizmą reguliuojančios bendruomenės lygmeniu Judita gauna bausmę ir ją atlieka – kali skirtus metus; individualių, šeimos santykių lygmeniu ji gauna atleidimą iš savo meilužio dukros Filomenos.
Antrojo skyriaus centras – Filomenos, globojančios nusenusį tėvą, šeima ir skausmingas susitikimas su Judita; šiame skyriuje svarbiausia užaugusio vaiko žvilgsnis į įvykusią tragediją ir jos kaltininkę. Ir tik trečiajame bei ketvirtajame skyriuose, kurių pagrindinis veikėjas yra Filomenos sūnus Arnas, sužinome ar, tiksliau, galime iš šykščių detalių suvokti, kad Juditos kaltė pamirštama: ji buvo priimta į šeimą ir tapo teta, globojančia našlaičius.
Praeitis virsta užmarštimi, tragedijos atminties nebelieka, ją keičia netikslios nuogirdos. Tačiau dabartyje visada yra tragedijos pasikartojimo galimybė. Apie tai kalbama trečiajame skyriuje, kurio pagrindiniai veikėjai yra Tolimų kaime gyvenanti vieniša, socialinio elgesio sutrikimų turinti mergina su dukra bei mirusios motinos Filomenos gimtųjų vietų atvykęs aplankyti Arnas. Kiemo centre šulinys, vėl dingsta ir yra ieškoma mergaitė, bet šiuokart situacijoje esantys žmonės atkuria pusiausvyrą ir tragedijos išvengiama. Tokia įvykių eiga mums tarsi pasakoja, kad tragedija gali pasikartoti bet kur ir bet kada, ji visada yra potenciali dabarties galimybė, ir tik čia ir dabar esantys žmonės atsirasdami laiku ir vietoje gali jos išvengti.
Romano struktūra nėra tolygi, kiekvienas naujas skyrius vis plonesnis, traukiasi iki situacijos, komentaro. Iš šios knygos atrodo, kad mažasis romanas – tai tokia pasakojimo forma, kuri imdamasi klasikinio realistinio romano uždavinio – papasakoti kelių kartų šeimos istoriją, – nori ją pateikti maksimaliai taupia forma, eliminuodama istorijos eigą ir palikdama tik svarbiausius įvykius. Pirmose dviejose dalyse ši strategija veikia: išlaikomi pakankami ryšiai tarp veikėjų, lieka skaitymo intriga, pasakojimo šuolis tarp skyrių nėra toks, kad nutrauktų prasminius ryšius. Toliau pasakojimas, valdomas ne autorės idėjos, o sukurtų ryšių tarp žmonių, nyksta, atsiranda atsitiktinumo, veikėjų elgsenos nemotyvuotumo pojūtis.
Trečiojo ir ketvirtojo skyrių veikėjai patys ima nesuprasti savo veiksmų, vidiniai monologai silpnėja, jie nežino, kur ir ko eina, arba dar blogiau, jų vidiniai monologai skamba kaip paaiškinimai skaitytojui: „Kokia klampi, atgrasi vieta; įkritau kaip į juodą šulinį. Tik šitas vaikas mane čia užlaiko, toks jausmas, kad negaliu jo taip palikti“ (p. 161). Kodėl vaikų gydytojo specialybę pasirinkęs romaus būdo Arnas, atvykęs aplankyti motinos gimtųjų vietų, sėda gerti naminės su nepatrauklia, socialinių įgūdžių stokojančia moterimi ir dar atgrasesniu jos bičiuliu? Iš pasakojimo kylančią motyvaciją tokiame romane keičia fatališkumo nuojauta ir aikštinga pasakotojos, žinančios ateitį, valia, o skaitymas tampa pasakotojos idėjų ir užuominų šifruote. Kuo labiau pasakojimas trūkinėja, o veikėjai nebesuvokia savo elgesio, tuo daugiau stengiasi pasakotoja, sodrindama pasakojimą palyginimais, metaforomis, užuominomis, kol galų gale paskutiniojoje dalyje, lyg galutinai aptingusi pasakoti, per keletą puslapių reziumuoja, kas nutiks veikėjams, greitosiomis atskleidžia atomazgą ir pereina prie jau pradžioje aptartos šeimos idėjos gvildenimo.
Autorės pastangos per keliolika puslapių įtaigiai papasakoti istoriją sugrąžina į jos tekstą patosą ir egzaltaciją, kai viskas žmogų gali ištikti per minutę: „Tą minutę ji pajuto jam ūmią, vergišką simpatiją, kone įsimylėjimą. Norą parodyti, atskleisti save iki dugniausio dugno“ (p. 181). Žinoma, skonio ir temperamento dalykas štai tokios situacijos įtaigumas, bet viso romano kontekste, kuriame žmonių santykiai klostosi kiek įtikinamesniu ritmu, atrodo, kad autorė pritrūko laiko ar kantrybės, tad žmonių santykius pagreitino: susitiko – lemtingai – visam gyvenimui – atomazga ir moralas.
Nors apie Šulinį rašiusiai Renatai Šerelytei „nieko nėra bjauriau, nei sieti kūrinį su kokia nors plačiai vulgariosios žurnalistikos aprašyta aktualija, kurioje paprastai susimaišo viskas – ir teisiųjų patetika, ir kraujo (atsiprašau, teisingumo) troškimas“ (Renata Šerelytė, „Šulinio slėpiniai“, in: http://literaturairmenas.lt/zurnalas/4599-literatura/7048-renata-serelyte-sulinio-slepiniai), manau, kad romaną su šiuo įvykiu sieti verta. Visų pirma todėl, kad jis nėra vulgariosios žiniasklaidos aprašyta aktualija, o mūsų visuomenėje įvykusi tragedija, sulaukusi viso labo negražiai minimos žiniasklaidos „refleksijos“.
Šį romaną matau kaip bandymą atlikti kito lygmens analizę, pasinaudojant paties kūrinio metafora – pažvelgti į šulinį, pabandyti suprasti ir įtikimai pavaizduoti, kas gali nutikti žmogui, kad jis įmeta savo vaiką į šulinį; ne pasmerkti ir rasti atsakingas institucijas, o pabandyti suvokti pačią situaciją – kas vyksta, kai įvyksta tragedija. Laikau tai šio romano stiprybe ir nemanau, kad literatūra turėtų bodėtis tokio karališko atstumo nesilaikymo nuo nūdienos tragedijų.
P. S. Tokios nedidelės apimties kūrinyje stebina netikslios detalės, kurias jau yra suregistravusi Giedrė Kazlauskaitė. Sunku būtų pritarti autorę pateisinančiai recenzentei: „Gal tai ir nėra loginės klaidos, gal, panašiai kaip romane „Benedikto slenksčiai“, siekta išvengti prisirišimo prie konkretaus laikotarpio, abstrahuojant detales“ (Giedrė Kazlauskaitė, „Pasakojimo šulinys“, in: http://www.satenai.lt/2018/04/06/pasakojimo-sulinys). Jei romano pradžioje vaikui treji ir jis puikiai, be klaidų kalba, ką rodo dialogas su motina, o pabaigoje – viso labo dveji; jei vieni vilki suknelėmis karštą dieną, o kiti šalia velkasi megztinius ir paltus, tai jau ne abstrahavimas, o tiesiog precizikos stygius, kuris trikdo skaitymą, kuria romano audinio įtrūkius ir vis primena, kad tai – fikcija, kažkieno netobulai sukurtas daiktas.
P. P. S. Romaną verta skaityti dėl puikios pirmosios scenos, kurioje vaiko akimis stebima naktį troboje vonelėje mažą mirusį sūnų prausianti motina. Laikau tai viena geriausiai pavykusių scenų visoje Lauros Sintijos Černiauskaitės kūryboje.
Laura Sintija Černiauskaitė, Šulinys: Mažasis romanas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla,
2018, 191 p., 1500 egz.
Dailininkė Milena Liutkutė-Grigaitienė
