Dar šiandien su autoriumi kalbėjęsis G.Vaškelis: K.Navakas buvo poetinių jėgų žydėjime
Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto Leidybos centro vadovas Gytis Vaškelis su K.Navaku kalbėjosi dar šiandien.
„Mes su juo paskutines tris keturias savaites vis susiskambindavome – jis paklausdavo, ar knyga jau yra. Taip jau buvo suplanuota, kad ji pasirodys Knygų mugėje.
Taip jau sutapo, kad išleidžiame K.Navako rinktinę, sudarytą Virginijos Cibarauskės. Rinktinėje yra ir jo tekstai, ir garso įrašai – jo paties įskaityti eilėraščiai iš Lietuvos radijo ir televizijos archyvo, iš įvairių renginių, įrašytų Benedikto Januševičiaus. Mugėje ši knyga pasirodys. Tik be Kęstučio...
Šiandien po 12 val. sulaukiau jo skambučio. Trumpai pasišnekėjom. Negalėčiau pasakyti, kad buvo kažkoks kitoks balsas nei įprastai. Dabar jis jau kiek lėčiau šnekėdavo, darydavo didesnes pauzes, bet paskutinį mėnesį mes su juo tikrai bendraudavom, kalbėdavomės apie pačius eilėraščius, derinom įvairias detales. Aišku, jis į mugę jau nebūtų atvažiavęs“, – pasakojo G.Vaškelis.
Jis sakė, jog kalbėti jam dar sunku – buvo netikėtas tiek K.Navako skambutis, tiek po jo sekusios liūdnos žinios.
„Labai gaila. Niekada nežinai, kas tau suplanuota, kas skirta. Bet šiuo atveju Kęstutis tikrai buvo poetinių jėgų žydėjime. Jo paskutinio dešimtmečio kūryba yra tiesiog aukso fondas. Ir poezija, turbūt, buvo stipriausia jo kūrybos dalis. Ji fantastiška. <...> Manau, kad į poezijos klasikos panteoną jis jau yra neabejotinai įėjęs. O ir poetas buvo puikus“, – reikšdamas užuojautą artimiesiems sakė G.Vaškelis.
V.Cibarauskė: jis gyveno kūryboje, ten ir liko, ten su juo bet kada galima susitikti
Poetė, rašytoja, literatūrologė, K.Navako rinktinės sudarytoja Virginija Cibarauskė sako, jog šią vasarą praleido su K.Navako eilėraščiais –perskaitė visas jo poezijos knygas, nuo pirmosios iki paskutinės.
„Atrinkinėjau poeto tekstus Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidžiamai „Gyvosios poezijos“ serijos rinktinei. Ji vadinsis „Poetas pamiršta pavarde“. Kiek žinau, knyga vis dar spaustuvėje. Kęstutis jos nebepamatys. Kažkas sakė – sunku dabar atsiminti, kas – kad dar dieną prieš mirtį rašytojas teiravosi leidėjų apie savo knygą.
Sunkiausia buvo parašyti rinktinei įvadą. Tuo metu jau žinojau, kad Kęstučio sveikata prasta, kad nebesugebės pats įskaityti eilėraščių rinktinės kompaktinei plokštelei. Taigi, rašydama įvadą jaučiau, kad tai gali būti pomirtinis tekstas. Perrašinėjau keliolika kartų. Bijojau pasakyti per daug, o dar labiau – per mažai.
Dar sunkiau pasakyti, ar Kęstutį pažinojau. Buvome ne kartą susitikę įvairiuose poetiniuose renginiuose, pasikalbėdavome. Kartais susirašydavome. Man jis atrodė be galo vienišas žmogus. Ilgą laiką nesupratau, kodėl: juk buvo nuolat supamas kitų, jo gyvenimas, bent jau tas viešasis, priminė nesibaigiančią šventę. Svaigulinga šventė, puota, prašmatnus sapnas – vienas dažniausių Kęstučio poezijos įvaizdžių. Būtent šią vasarą, skaitydama jo tekstus, supratau, iš kur tas vienišumo įspūdis – tai šventė, kurią jis pats nuolat kūrė. Savo galvoje, vaizduotėje, savo tekstuose. Hermetiška vienišiaus puota.
„laiko nėra mes / jį kuriamės patys“ – frazė iš paskutiniosios Kęstučio eilėraščių knygos „net ne“. Jei reiktų apibūdinti jo gyvenimą, tikriausiai sakyčiau, kad Kęstučiui nebuvo nieko svarbiau už tai, ką kūrė. Siaubingai banali, bet savaip guodžianti išvada: jis gyveno kūryboje, ten ir liko, ten su juo bet kada galima susitikti.“
„Vienas virtuoziškiausių, geriausių, meistriškiausių poetų“
Rašytojas ir vertėjas, literatūros kritikas Marius Burokas 15min sakė, kad žinią apie poeto mirtį sužinojo vos prieš pusvalandį, iš viešosios erdvės.
„Esu dar sutrikęs, tad apie K.Navako kūrybą galiu kalbėti trumpai. Tai buvo vienas virtuoziškiausių, geriausių, meistriškiausių poetų, puikus eseistas, vienas geriausių vertėjų ypač iš vokiečių kalbos.
Paskutinį kartą jį mačiau per „Poetinį Druskininkų rudenį“, po to laiko nebemačiau. Tiesa, gruodį buvau Kaune ir jis kvietė užsukti. Bet nebuvo kada. Taip jau būna, kad dabar gailiesi atbuline data“, – sakė M.Burokas.
Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Biruta Augustinienė, kalbėdama apie K.Navaką, teigė, jog jis buvo unikalus menininkas. Ne tik savo kūryba, bet ir savo laikysena. Pasak B.Augustinienės, K.Navako mirtis – didelė netektis.
„Atminkime, kaip jį vadindavo kolegos. Ir Kauno bohemos metraštininku, ir žmogumi, kuris kartais darydavo daug dalykų dėl smagumo, dėl nuotykio. Tai unikalus ir su niekuo nesupainiojamas žmogus“, – sakė B.Augustinienė.
D.Kajokas prisimena K.Navako humoro jausmą
BNS poetas Donaldas Kajokas sakė, kad Lietuva neteko didelio literatūros talento, kuris literatūroje buvo labai aukštai pakėlęs kartelę, kurią net iki paskutinių dienų vis peršokdavo, jos nenuleisdavo.“
„Aš atsimenu jį dar jauną, kai jis atnešė man pirmuosius eilėraščius. Iškart buvo matyt, kad tai – talentingo žmogaus eilėraščiai“, – teigė jis.
Poetas sakė pamenantis paskutinį pokalbį telefonu su K. Navaku.
„Pamenu paskutinį pašnekesį telefonu. Jis buvo gal prieš savaitę, gal seniau. Ir supratau, gal geriau jo nevargint, nes kai paklausiau, kaip gyveni, jis atsakė, žinai, negyvenu, jau dabar tik lūkuriuoju. Supratau, kad jį vargina bet kokie pašnekesiai“, – pasakojo D. Kajokas.
Jis taip pat pridūrė, kad jam įstrigęs ir K. Navako humoro jausmas, taip pat anksčiau buvęs skeptiškumas.
„Tokio savito humoro jausmo Lietuvoj reikėjo paieškot, kokį jis turėjo (...) Kol jis buvo jaunas, tai buvo skeptiškas daugelio rašančiųjų atžvilgiu, antroj gyvenimo pusėj jis pasidarė daug minkštesnis“, – sakė poetas.
„Jam buvo palankūs visi kūrybos dievai“
Kultūros leidinio „Nemunas“ vadovė, rašytoja Erika Drungytė BNS teigė, kad K. Navako indėlis į lietuvių literatūrą – neeilinis, poeto kūryba liks visiems laikams.
„Visi žinojom, kad tai nuostabus iš pašaukimo poetas, kuriam, manau, buvo palankūs visi kūrybos dievai. Šiandien tiesiog galim didžiuotis, kad lietuvių literatūra yra turtinga K. Navako poezija, eseistika ir kitais darbais. Neabejojame mes ta verte ir neabejojame, kad jo kūryba lieka visiems laikams“, – sakė E. Drungytė.
„Vieniems jis bus mylimas poetas, kitiems – mokytojas. Literatūros kritikams jis paliko neišsemiamus lobius“, – pridūrė ji.
Rašytoja pasakojo prisimenanti paskutinį susitikimą su K. Navaku, kai vyko į poezijos festivalį „Poetinis Druskininkų ruduo“.
„Tada jis manęs paprašė pagelbėti, nes jau sunkiai vaikščiojo, tai mudu įsimetėme į mano automobilio bagažinę ratukus, Kęstutis prisėdo šalia patogiai ir mes nuvažiavom į Druskininkus“, – pasakojo rašytoja.
„Tada jau buvo matyti, kad Kęstučio sveikata yra silpna, bet jis gebėjo ir ratukuose sėdėdamas papokštauti, puikiai paskaityti savo eiles. Kur pirštu dursi, ten kiekvienas turės atsiminimų apie Kęstutį“, – tęsė ji.
E. Drungytė taip pat teigė, kad ir gyvenime, ir kūryboje K. Navakas buvo estetas, jai įspūdį irgi paliko puikus poeto humoro jausmas.
„Manau, kad viskas, su kuo jis bendravo, tai buvo kūrybinis laukas – muzika, literatūra, užsienio literatūra, kurią jis puikiai vertė (...) Jis nebuvo tas žmogus, kuris lipdavo ant tribūnų ir kažkaip save ypatingai rodė, bet saviškių, bičiulių rate jis buvo išskirtinė asmenybė, visada kupinas sąmojo, giliai ir eruditiškai suvokto humoro“, – sakė E. Drungytė.
K.Navakas gimė 1964 m. Šeimyniškiuose, Utenos rajone. 1987–1988 metais jis buvo Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno jaunųjų rašytojų sekcijos pirmininku. Vėliau, 1994–1996 m., užsiėmė kultūrine publicistika – rašė kultūros skiltyse „Kauno dienoje“, laikraštyje „Noriu“.
Jo poezija versta į rusų, latvių, gruzinų, suomių, švedų, makedonų, vokiečių, anglų kalbas.
K.Navakas Kaune buvo atidaręs knygyną, dirbo Lietuvos televizijoje, bendradarbiavo su leidiniais „Nemunas“, „Šiaurės Atėnai“, „Laima“, „Miesto IQ“ ir kitais.
Išleido eilėraščių rinkinius „Krintantis turi sparnus“, „Pargriautas barokas“, „Žaidimas gražiais paviršiais“, „Atspėtos fleitos“, „Net ne“, eilėraščių rinktinę „Stalo sidabras“, taip pat esė rinkinius „Gero gyvenimo kronikos“, „Du lagaminai sniego“, „Stalo apologija“, „Daikčiukų visata“, „Begarsis skambutis“.
Už savo kūrybą K.Navakas pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją.
Menininkas įvertintas gausybe kitų apdovanojimų, tarp jų – Vyriausybės kultūros ir meno, Jotvingių premijos, geriausio Kauno menininko titulas.
K.Navakas tapo Poezijos pavasario-Maironio premijos laureatu už eilėraščių knygas „100 du“ ir „Lorelei: 50 meilės laiškų + 50 meilės eilėraščių“. 2017-aisiais jis tapo akcijos „Metų knygos rinkimai“ nugalėtoju suaugusiųjų kategorijoje su romanu „Vyno kopija“ bei pelnė Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinę premiją.
Atsisveikinimas su poetu vyks vasario 18 d., antradienį, nuo 15 val. Šv. Antano Paduviečio bažnyčios 2-ojoje šarvojimo salėje (Radvilėnų pl. 15A, Kaunas). Išlydėjimas vasario 19 d., trečiadienį, 15 val. į Petrašiūnų kapines. Artimųjų pageidavimu atsisveikinimui pakaks jūsų buvimo ir simbolinio gėlės žiedo.
