– Migle, kokios pirmos mintys kilo į rankas paėmus šią karikatūrų knygą?
– Pirmiausia į akis krito toks gana tradicinis karikatūrų piešimo stilius ir pasirodė, kad pats Pranciškus nupieštas labai simpatiškas.
– Kam tuomet ji skirta?
– Manau, kad ši knyga daugeliui galėtų būti kaip tam tikras suvenyras, primenantis popiežiaus vizitą. Įsivaizduoju, kad žmonės galėtų ją pirkti dovanoti vaikams, paaugliams, anūkams ir pan. Apskritai manau, kad jos auditorija – religingi žmonės, kurie mėgsta linksmus dalykus.
– Ar komiksai (šiuo atveju, karikatūros) turi būti gražios?
– Manau, kad niekas neprivalo būti gražu. Man asmeniškai netgi labiau patinka kuo paprastesnis stilius, svarbu, kad gerai perteiktų idėją.
– Savo komiksais nori papasakoti istoriją, jos įvykius išdėstai atskiruose paveikslėliuose. Tačiau šioje knygoje tos įvykių tėkmės nėra, gal todėl ji kiek nuobodi ir nuspėjama? Juk perteikiama gan akivaizdi žinia.
– Na, tai priklauso nuo komikso. Šiuo atveju čia ne komiksai, o karikatūros, taigi istorija nelabai ir pasakojama, tiesiog parodomos situacijos, kur Pranciškus elgiasi ne taip, kaip numatytų „protokolas“. Ir manau, kad tu teisi – iš esmės visos karikatūros perteikia tą pačią žinią, taigi man atrodo, kad idėjine prasme knygelė truputį „perteklinė“. Originalo kalba knyga vadinasi „Pranciškus, žmogus“, taigi ir pavadinimas sufleruoja, apie ką bus joje kalbama.
– Koks knygutėje vaizdo ir teksto santykis? Juokingos karikatūros, trumpi ir taiklūs teiginiai joje derinami su visa apibendrinančiomis citatomis iš Biblijos. Tik ar jos nėra perteklinės? Ar netrūksta konflikto?
– O, beje, ištraukos iš Biblijos man patiko! Jos susijusios su karikatūrų idėja ir tekstu ir, man atrodo, įdomiai įveda bažnyčios problemas į kontekstą. Kita vertus, kai Biblijos tekstas pateikiamas tame pačiame puslapyje kaip karikatūra, man toks jausmas, kad jis šiek tiek „pridusinamas“. Jei man reikėtų maketuoti šią knygelę, dėčiau Biblijos citatą į kitą puslapį tame pačiame atvarte. Na, bet autorius padarė tokį sprendimą ir visai nieko.
Tekstas su vaizdu pačiose karikatūrose, manau, nekonfliktuoja – jie veikia kartu, įtvirtina tą pačią idėją. Man labiausiai patiko pirmoji karikatūra, kur tekstas padaro situaciją šiek tiek netikėtą: „Pakelk galvą, sūnau mano. Kitaip niekaip nesuprasiu, ką tu ten murmi.“
– Ar esi skaičius kitų karikatūrų ar komiksų knygų apie žymias krikščioniško pasaulio asmenybes? Kokių nors religinėmis temomis? Ar ši knyga į jas panaši? O gal priešingai – išskirtinė?
– Prisimenu, teko skaityti komiksų knygelę apie Jono Pauliaus II gyvenimą. Tai buvo vientisas komiksas, pasakojantis jo gyvenimo istoriją ir Joną Paulių II pristatantis išskirtinai pozityviai, netgi jo veidas (jaunystėje) piešiamas beveik taip, kaip Supermeno. Man atrodo, taip būna su kūriniais, kurie yra išskirtinai „pozityvūs“ – dėl to jie sunkiau įstringa į atmintį, nesant aiškaus ar įtikinamo konflikto siužetas išsitrina iš atminties. Dabar atsimenu tik tą supermeno veidą ir kad jis mėgo slidinėti.
Ši knyga pirmiausia skiriasi tuo, kad čia yra karikatūros, o ne komiksai. Pranciškus rodomas ne gražuolis, o labiau „mielas senučiukas“. Pats jo kaip teigiamo personažo konstravimas panašus – Pranciškus geras ir paprastas beveik iki naivumo, sudarant kontrastą su kitais bažnyčios atstovais, kurie nori viską daryti pagal nusistovėjusias taisykles. Kitaip negu knygoje apie Joną Paulių II, čia neparodomos Pranciškaus motyvacijos, taigi atrodo, kad toks elgesys jam absoliučiai normalus ir jis laužo normas tarsi jų nė nežinodamas ar nekreipdamas į jas dėmesio.
– Ar norėtum nupiešti religinius komiksus ar karikatūras? Kodėl?
Apskritai religiniai ar mitologiniai motyvai labai dažnai naudojami komiksuose, kartais kaip personažų kūrimo elementas, kartais kaip siužeto varomoji jėga. Tai nėra religiniai komiksai, bet naudojantys religines / mitologines temas. Pavyzdžiui, Jesse Jacobs „By This Shall You Know Him“ pasakoja savitą pasaulio sukūrimo variantą. Robert Crumb tiesiog padarė Pradžios knygą komiksų forma („The Book of Genesis“). Man asmeniškai labai patinka religinių ir mitologinių idėjų mišrainė Jesse Moynihan komikse „Forming“.
Man pačiai būtų įdomu nupiešti ką nors, kad ir iš lyginamosios religijotyros. Religijos ir jų raiška yra labai įvairios, būtų įdomu tai panagrinėti komikse.
– Kaip autoriui pavyksta derinti komišką bei pagarbų žvilgsnį? Ar komiškumas nėra savaime įžeidus?
– Man atrodo, komiškumas būna įžeidus tada, kai autorius to ir siekia. Kažkaip matosi, kai autoriui patinka jo medžiaga arba nepatinka. Kartais, kai tikslas yra parodyti kokį nors reiškinį kritiškai, tam tikras įžeidumas nekenkia ir netgi yra reikalingas.
Šioje knygoje įžeidumo, man regis, nėra jokio. Kaip suprantu, kiti Bažnyčios atstovai vaizudojami ne konkretūs, tikri žmonės, o abstraktūs tradicijų ir normų valdomi „turtuoliai“. Kas iš dalies parodo Bažnyčios problemas, bet ir nukreipia atsakomybę nuo Pranciškaus, ją uždėdamas abstraktiems „sustabarėjusiems“ Bažnyčios atstovams. Pranciškus tuo metu rodomas labai mielas (ir labai gražiai nupieštas), savo reformas vykdantis tarsi netyčia.
– Pamėgink įsivaizduoti Gerhardo Mesterio kūrybos procesą. Koks jis būtų?
– Aš įsivaizduočiau, kad jis vartė Šv. Raštą, gal turėjo pačiam patikusių citatų rinkinėlį. Manau, kad jis galvojo apie popiežiaus atributus – aukštą kėdę, asmeninį vairuotoją, kalbėjimą iš sakyklos – ir svarstė, kaip būtų galima juos „apversti“, parodant Pranciškaus kuklumą, paprastumą. Kai kurios situacijos nuėjo labiau į abstrakčius dalykus (kur Pranciškus eina skersai raudono kilimo), kitos – į bažnyčios kritikos pusę. Spėju, kad jo darbo idėjinis lygmuo prasidėjo nuo klausimo „Ką daro popiežius?“, ir iš to plaukiančio kito klausimo „Ko iš šitų dalykų nedaro Pranciškus?“
– Ar tau svarbus komiksų skaitytojas? Ar piešdama istorijas galvoji, kaip jis jausis?
– Kai darau komiksų dirbtuves, dažnai siūlau ieškoti tam tikros pusiausvyros: piešti tai, kas įdomu tau, bet stengtis, kad tai būtų suprantama skaitytojui. Turiu omenyje ne pataikauti skaitytojo skoniui, bet nesudaryti jam papildomų sunkumų susiduriant su tavo kūriniu. Taigi sudaryti sąlygas, kad skaitytojas suprastų, man yra labai svarbu.
Dėl „kaip jausis“ – nežinau, man sunku numatyti kitų žmonių jausmus. Kartais aš žinau, ką ir kodėl darau, o kitas skaitydamas gali įsivaizduoti ir pajausti visai kitus dalykus. Manau, skaitytojas šitaip irgi prisideda prie kūrinio ir bandyti iš anksto sukišti jo galimus jausmus į mano numatytas kerteles yra truputį nesąžininga. Mane pačią labai erzina kūriniai, kurie tyčia bando sugraudinti, stengiuosi to nedaryti.
– Po 2017 m. išleistos tavo komiksų knygos „Dr. Kvadratas: Greimas ir jo semiotika“ man iš tiesų ėmė atrodyti, kad komiksai ir karikatūros – puikus būdas populiarinti nišines temas ir asmenybes. Kaip manai, kodėl?
– Nežinau, man žodis „populiarinti“ skamba taip, lyg reikėtų kažkokius kvailelius įtikinti, kad čia yra įdomu. Komiksas apie Greimą buvo tarsi proga papasakoti, kas man pačiai atrodo įdomu. Kaip būna, kai sėdi su draugais ir nori jiems papasakoti apie neseniai skaitytą įdomią knygą: aišku, pasakoti stengiesi gyvai ir suprantamai, bet ne dėl to, kad kažkaip „apšviestum“ savo draugus, o dėl to, kad tai yra įdomu ir norisi tuo pasidalinti.
– Jei pieštum komiksų ar karikatūrų knygą apie popiežių Pranciškų, kokia ji būtų?
– Man pačiai gal būtų įdomu padaryti kokį kad ir reportažą, kas vyksta Vatikane, ką ten veikia visi tie žmonės, kokios jų funkcijos. Kur jie valgo, pavyzdžiui. Popiežiaus rinkimai galėtų būti gera tema komiksui. Norėčiau pafantazuoti, kaip viskas vyksta, kai jie užsidarę turi rinkti naują popiežių, o kiti lauke laukia dūmų signalo. Ir vėl – ką jie valgo ir kur miega tuo metu? Ar jie gali naudotis telefonais? Ar gali vienas kitam siuntinėti slaptus raštelius, kaip mokykloje? Žinau, kad mano klausimai labai vaikiški, bet manau, kad jie kyla ne man vienai (nusišypso).
Kalbino Augustė Žičkytė
