Geriausias metų pasiūlymas! Prenumerata vos nuo 0,49 Eur/mėn.
Išbandyti

Kosminės literatūros išdaigos: vertėja T.Gudelytė apie I.Calvino „Kosmikomiksus“

Viduržiemį pasirodė skaitytojų jau pamėgto, XX a. literatūros klasiku laikomo rašytojo Italo Calvino apsakymų rinkinys „Kosmikomiksai“ (išleido leidykla „Rara“). Šios net 34 vaizduotę žadinančios istorijos pasakoja apie visatos pradžią, pirmykščius laikus, pažinimą ir visa kita, kas kosmiška ir, sykiu, labai žmogiška, rašoma leidyklos pranešime spaudai.
Toma Gudelytė
Toma Gudelytė / Agnės Bučkutės nuotr.

Tai jau trečioji italų grando knyga, prabilusi lietuviškai – lygiai prieš metus pasirodė atnaujintas „Nematomų miestų“ leidimas bei naujai išleistas apsakymų rinkinys „Markovaldas“. Ta proga apie I.Calvino, jo literatūrinius žaidimus ir patį „Kosmikomiksų“ vertimo procesą kalbame su knygos vertėja Toma Gudelyte.

Leidyklos nuotr./Knyga
Leidyklos nuotr./Knyga

– Tai jau antroji italų rašytojo I.Calvino knyga, kurią vertei. Gal gali papasakoti, kaip kito tavo santykis su autoriumi ir jo kūriniais prieš pradedant vertimus ir jau užbaigus stambiagabaričius „Kosmikomiksus“?

– „Kosmikomiksuose“ sutikau visiškai kitą Calvino. Teko nirti į keisčiausią kraštovaizdį ir daug abstraktesnį laiką: sunkiai įsivaizduojamą priešistorę, galaktinius sūkurius ir Žemės gelmes... Į tai, kas tolima ir iš esmės neapčiuopiama.

Pradžioje net buvo apėmusi panika: Calvino, pokštininke, ką tu čia išdarinėji? Kažkas kopia į Mėnulį griebti pieno, kažkas lenktyniauja danguje užsiropštęs ant žvaigždės, kažkur moliuskas gaminasi kriauklę, dygsta kristalai, ganosi dinozaurai, siautėja elektromagnetinės audros ir dar bala žino kas. Keiksnodama autorių gaudžiau visas tas padrikusias pasakojimo gijas, kol netikėtai jos ėmė pintis į darnią visumą ir keisti mano pačios žvilgsnį.

Pastebėjau, kad rinkdama pajūryje su vaikais kriaukleles ar kalnuose mineralus jau kitomis akimis žiūriu į mus ištikusį pasaulį. Calvino parodė, kad ir smiltelėje gali slypėti netikėčiausias pasakojimas! It koks taumaturgas, jis ėmė ir perrašė Žemės evoliucijos istoriją į nutrūktgalvišką literatūrinį nuotykį, įpūsdamas bene svarbiausią elementą – nuostabą. „Kosmikomiksus“ perskaičiau kaip knygą apie kūriniją ir apskritai kūrybos prigimtį: galiausiai juk rašymo veiksmas ir yra kažkiek kosmogoniškas – išgauti materiją iš nesaties tamsybių.

– Esi užsiminusi, kad prieš tai buvo sunku peršokti nuo vieno Calvino teksto prie kito. O kaip dabar? Gal „Kosmikomiksai“ turi kažkokio pranašumo prieš dvi kitas jo knygas Markovaldą ir Nematomus miestus?

– Literatūros kritika akcentuoja esminį „Kosmikomiksų“ posūkį į manierizmą, nors pats rašytojas primygtinai kalbėjo apie stilistinį tęstinumą. Visgi šįkart Calvino man pasirodė klampesnis, pirmiausia dėl gausybės kalbinių kūliavirsčių ir teminių išdaigų.

Jei pirmuose apsakymuose vyrauja žaismė ir žongliravimas literatūrine medžiaga, tai pamažu įsigali vis griežtesnės geometrinės struktūros, ant kurių, sakytum, ir laikosi plonelytis teksto audinys. Norom nenorom pradedi visur regėti menamus briaunainius, ženklus ir sąsajas, lyg papuolęs į neregimą labirintą.

Dar ir kaip justi Jorge Luis’o Borges’o įtaka ir šia prasme knyga susišaukia su „Nematomais miestais“: niekada nežinai, kur pasakojimas nuves ar kokį pokštą iškrės. Tuo tarpu komiškomu ir šaržuotais personažų portretais knyga artima „Markovaldui“ (ten, beje, irgi yra epizodas, kai pagrindinis veikėjas ilgesingai žvelgia į Mėnulį norėdamas vaikams atskleisti naktinio dangaus slėpinius ir bent trumpam pabėgti nuo kasdienybės).

Calvino parodė, kad ir smiltelėje gali slypėti netikėčiausias pasakojimas!

– Visas „Kosmikomiksų“ knygoje esančias istorijas pasakoja pavidalus nuolat keičiantis, visatos virsmus savo akimis liudijęs kosmoso gidas Qfwfq. Koks tavo santykis su šiuo plepiuoju pasakotoju?

– Pradžioje Qfwfq visažinystė truputį erzino, visi tie „mačiau, buvau, et, nieko ten įdomaus“. Visgi šis personažas – unikali galimybė patirti kosmines metamorfozes ir pakeliauti Žemės evoliucijos klystkeliais. Man labai patiko ir mitologiniai Qfwfq įsikūnijimai (Orfėjo kelionė požemiais), ir hičkokiški klajūno nuotykiai (apsakymas „Paukščių kilmė“). Mėgstama paspekuliuoti, iš kurgi toks keistas vardas-palindromas – Qfwfq.

Vieni sako, neva jis susišaukia su kitu Calvino personažu, Agilulfu iš apysakos „Nesantis riteris“ (vertė Asta Žūkaitė), taip pat neturinčiu kūno, tik balsą, ar netgi kvanktelėjusiu Gurdulu, tiek susiliejusiu su aplinkiniu pasauliu, kad nebeatskiria savęs nuo puodo sriubos. Qfwfq taip pat yra visur ir visame kame – tai viena, tai kita begalinės Visatos dalelė. Rašydamas „Kosmikomiksus“ Calvino pats vertė jo mylimo autoriaus Raymond’o Queneau romaną „Mėlynos gėlės“ – galbūt Qfwfq varde įrašyta ir duoklė prancūzų autoriui.

– Calvino yra pabrėžęs, kad šia apsakymų serija siekė praplėsti literatūros tematiškumą ir parodyti, kad įkvėpimas slypi net tokiuose, iš pažiūros, grožiniams kūriniams tolimuose gamtos ir tiksliuose moksluose. Ar dėl to kilo iššūkių verčiant istorijas?

– Visi tie biologijos, paleontologijos ir kitų mokslo sričių terminai tekste man skambėjo lyg kokie burtažodžiai – pantoterijai, titnagdumbliai, oktaedrai... Po truputį juos gliaudžiau ir jaukinausi. Fonetika taip pat yra šios kosmikomiškos magijos dalis.

Akivaizdu, kad čia patenkame į patį Calvino kūrybinės laboratorijos įkarštį: aplink sproginėja literatūriniai eksperimentai, blyksi žanriniai naujadarai ir kiti mišiniai. Bene didžiausio salto mortale iš manęs pareikalavo Priscilos trilogija apie ląstelės branduolio dalijimąsi: ten viskas taip tiršta ir persipynę, kad jau nebesuprasti, kur – biologija, o kur – karčių gyvenimo tiesų metaforos. Kaip bebūtų, buvo neapsakomai įdomu.

– Tarp astronomijos, matematikos, fizikos ir literatūros teorijų, šiuose apsakymuose vietą randa buitis: verdami taljateliai, prekybos centrai, nuobodulys ir šeimyniniai kivirčai. Kaip tau atrodo, kodėl?

– Calvino tekstų žavesys slypi kontrastuose, šiuo atveju – kontrastuose tarp kosmiškųjų ir žemiškųjų pasijų. Astronomija, fizika ar biologija pirmiausia yra struktūros – teleskopo ar mikroskopo lęšiai, pro kuriuos esame kviečiami patyrinėti autorių dominančią materiją: žmogiškąją būtį ir santykius.

Galbūt tas šokčiojimas iš makro į mikro ir atvirkščiai yra lyg raginimas į savus gyvenimus ir susireikšminusias kasdienybes pažvelgti kitu kampu – iš kosminės perspektyvos, kur laikas, tęstinumas ir revoliucijos matuojami visai kitais masteliais.

– Viename interviu užsimeni, kad Calvino klausėsi A.J.Greimo paskaitų Paryžiuje, tai jam paliko didžiulį įspūdį. Semiotikos pėdsakų randame ir „Kosmikomiksuose“. Gal gali truputį apie tai papasakoti plačiau?

– Semiotiką Calvino atrado Paryžiuje, į kurį persikėlė gyventi su šeima pačioje septintojo dešimtmečio pradžioje. Kultūrinis to meto Paryžiaus gyvenimas buvo kažkas pavydėtino, Calvino bičiuliavosi su struktūralistais, pirmiausia Rolandu Barthesu, domėjosi Derrida, Lacanu ir Lévi-Straussu, skaitė Greimo semiotikos darbus.

Greimo paskaitų, tiesa, jis klausėsi Urbino universitete, Italijoje, kur iki šiol rengiami kasmetiniai semiotikų suvažiavimai. Didžiausią įtaką rašytojui vis tik padarė Barthesas, kuriam struktūralizmas nebuvo šiaip technika ar stilius, o pati gyvenimo filosofija.

Nuorodų į semiotiką ir komunikacijos teoriją kosmikomiksuose gausu, vienas ryškiausių pavyzdžių – apsakymas „Ženklas erdvėje“, kur ir vėl sutinkame personažą Qfwfq, šįkart bandantį palikti ženklą kosminėje erdvėje, kuriuo galėtų didžiuotis ir po begalės šviesmečių. Argi ne toks kiekvieno kuriančiojo troškimas?

– Įpusėjus knygą, atsiranda savotiškos kritikos vartotojų kultūrai, probėgšmais aprašoma ir taršos problema. Įdomu, kad autorius šias ir kosmoso temas jungė į vieną, taip kažkuria prasme apčiuopdamas šiuolaikinę problemą. Ar tai buvo jam svarbi tema prieš jai tampant visuotine?

Calvino tekstų žavesys slypi kontrastuose, šiuo atveju – kontrastuose tarp kosmiškųjų ir žemiškųjų pasijų.

– Tam, spėju, nemenkos įtakos turėjo itališkasis neorealizmas, kurio aplinkoje Calvino susiformavo kaip autorius ir intelektualas. Išnaudojimo, dirbančiųjų teisių, socialinio teisingumo temos – to meto kairiųjų kultūros postulatai, žinoma, ne be PCI (Italijos komunistų partijos, kuriai rašytojas priklausė iki sovietų invazijos į Vengriją), dominavimo.

Neorealizmas buvo politiškai itin angažuota literatūros kryptis, kūrusi nepagražintą socialinės tikrovės vaizdą ir kėlusi aikštėn visuomenės skaudulius. Neabejotinai didelę įtaką rašytojui padarė jo bičiulis Elio Vittorini, politinės satyros kūrėjas. Ir, žinoma, jau minėto Roland’o Bartheso kultūros kritika. Taršos tema į Calvino puslapius grįžta periodiškai: „Nematomuose miestuose“ sutinkame metropoliją, už kurios ribų kyla šiukšlių kalnynai ir dunkso atliekų perpildyti krateriai, apysakoje „Smogo debesis“ (1958) aprašomas išmetamųjų dujų ir teršalų palaidotas miestas, iš kurio pamažu traukiasi visa, kas gyva. Nors ir ironiškai, Calvino vis atviriau kalba apie urbanistinę ir industrinę katastrofą, ir šia prasme jį galima vadinti savotišku ekologinės etikos pradininku italų literatūroje.

– Šioje knygoje greta kosmiškų išdaigų ir gamtos reiškinių esama daug miestų, daugiausia įsivaizduojamų. Tačiau vienas yra vis dėlto įvardinamas – Niujorkas. Ar pačiai nekilo klausimų, kodėl?

– Čia vėlgi sužaidė rašytojo biografinis faktas: kelionė į JAV pačioje septintojo dešimtmečio pradžioje, kaip ir daugeliui jo kartos italų kūrėjų, palikusi Calvinoui milžinišką įspūdį ir įspaudą vaizduotėje. Italija dar tik judėjo ekonominio bumo link, tuo tarpu Amerika jau sukosi pašėlusiu vartotojišku ritmu.

O kur dar žaižaruojantys dangoraižiai ir toji kitoniška architektūra, pulsuojanti multikultūriškais kontrastais ir įtampomis. Rašytoją Niujorkas pribloškė ir išgąsdino, vėliau savo kelionės apybraižą jis sunaikino taip ir neišspausdinęs, tačiau tam tikros nuojautos ir įžvalgos nugulė į kosmikomiksų puslapius.

Įdomu, kad greta realiojo Niujorko egzistuoja ir sapniškasis: apsakyme „Mėnulio dukterys“ regime naktinį Centrinį parką, po kurį bastosi somnambuliški personažai, paveikti Mėnulio kerų, lyg išrauti iš aplinkos – du persidengę pasauliai, išduodantys tam tikrą egzistencinę nejauką. Šiame mieste net ir Mėnulis tėra vartojimo objektas: kartą sudūlėjęs jis išmetamas į sąvartyną greta kitų padėvėtų daiktų ir žmonių, neatitinkančių naujumo ir produktyvumo standartų. Manau, Niujorkas rašytojui pasitarnavo kaip akstinas ar simboliškas vaizdinys permąstant savojo laikmečio pokyčius.

– Autorius pats yra minėjęs, kad šie apsakymai visai kas kito nei mokslinė fantastika, nors yra susiję su mokslu ir tikrai yra fantastiniai. Tai visgi, kuo kosmikomiksas skiriasi nuo sci-fi žanro tekstų?

– Turbūt pirmiausia tuo, kad šie apsakymai kalba apie Visatos ir Žemės praeitį, ne apie tolimą, dar tik hipotetišką ateitį. Calvino žvilgsnis retrospektyvus, permąstantis jau išsipildžiusius virsmus ir evoliucijas. Pats autorius viename interviu yra pabrėžęs, kad pavadinimo dėmuo „kosmiškas“ (cosmico) jam siejasi ne tiek su ano meto kosminės erdvės užkariavimais (nors Šaltojo karo kontekstas knygos atsiradimui svarbus), kiek su pirmykštės pasaulėvokos paieška.

Įvairūs moksliniai duomenys, cituojami apsakymų pradžioje, tėra atspirties taškas šuoliui į mitologinį – pradžių pradžios – laiką, kuriame regime vykstant gamtinius kataklizmus, bet tuo pačiu ir gana kasdieniškas, buitiškas scenas. Calvino tekstai neturi absoliučiai jokios moksliškumo ar nuoseklumo pretenzijos – ją nustelbia „komiškumo“ (comico) dėmuo, diktuojantis stilių ir kryptį.

Pasakojimai gimsta iš vaizdinių, kuriuos Calvino skolinosi iš mokslinės literatūros, tekstų apie astronomiją ir kosmologiją, tačiau toliau šie vaizdiniai plėtojami nesilaikant jokių sci-fi žanro taisyklių.

Didžiausias mano kaip vertėjos lūkestis ir palinkėjimas – skaitymo malonumas bei nuostabos galimybė

– O kaip Calvino vertinamas šiandieninėje Italijoje?

– 2023-iaisiais Italija ruošiasi minėti šimtąsias Italo Calvino gimimo metines, Bolonijos vaikų knygų mugė ruošia specialią programą – sukvies rašytojo vertėjus iš įvairių pasaulio šalių, bus tikrai įdomūs metai.

Autorius neginčijamai priklauso moderniosios italų literatūros kanonui ir drauge iš jos iškrinta kaip kitoniškas, unikalus savo kartos balsas. Kasmet teikiama Calvino vardo premija šauniausiam literatūros debiutui, jo kūriniai įtraukti į mokyklų ir universitetų programas. Tačiau svarbiausia, žinoma, kad autorius tebėra skaitomas, taigi nesensta ir įkvepia kitus rašytojus.

Turbūt neperdėsiu sakydama, kad jo vardą Italijoje žino visi. Man pačiai nutiko smagus epizodas, kai vakarieniaujant su bičiuliais viena mergina – šunų dresuotoja! – išgirdusi, jog verčiu „Kosmikomiksus“, džiaugsmingai šūktelėjo: „O, puikiai pamenu dėdę žuviną, paviliojusį iš Qfwfq merginą...“ ir leidosi aptarinėti personažų.

– Tavo pačios manymu, kodėl šis „Kosmikomiksų“ vertimas gali būti svarbus šiandienai, Lietuvos kontekste?

– Didžiausias mano kaip vertėjos lūkestis ir palinkėjimas – skaitymo malonumas bei nuostabos galimybė. Calvino ateina iš laike ir erdvėje spėjusios nutolti epochos, tačiau neša su savimi unikalų gaudesį, tereikia įsiklausyti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Televiziniai „Oskarai“ – išdalinti, o šiuos „Emmy“ laimėtojus galite pamatyti per TELIA PLAY
Progimnazijos direktorė D. Mažvylienė: darbas su ypatingais vaikais yra atradimai mums visiems
Reklama
Kodėl namui šildyti renkasi šilumos siurblį oras–vanduo: specialisto atsakymas