„Paviljono“ knygų savaitgalio metu vykusiame knygos pristatyme menininkas, tyrėjas, Lietuvos erdvės agentūros įkūrėjas Julijonas Urbonas, šiemet Venecijos architektūros bienalėje dalyvavęs su projektu „Planeta iš žmonių“, bei architektas, menininkas Justinas Dūdėnas, kalbinami leidyklos vadovės Monikos Gimbutaitės, diskutavo apie kokią architektūrą už Žemės ribų ir apie ateities perspektyvas kosmoso architektūros horizontuose.
Kas yra kosminė architektūra?
Paklaustas, kokia yra kosminė architektūra, menininkas J.Urbonas pastebėjo, kad tai ne tik išimtinai kosmosui, bet ir ekstremalioms aplinkybėms Žemėje pritaikyta architektūra. Architektas J.Dūdėnas papildė, kad kosminė architektūra, pristatoma knygoje, nėra tik zondai ar kosminiai erdvėlaiviai, bet ir mintinis eksperimentas: „Tai metafora, galimybė galvoti plačiau mūsų kultūrinių įpročių ribų, galbūt mažiau koncentruotis į stilius ar estetikas ir pažiūrėti, kas nutinka, kai dingsta grožio ir pirkėjų paieškų poreikis.“
Mėnulio architektūros gidas prasideda klasika tapusiu Hanso Holleino tekstu „Viskas yra architektūra!“. Architekto J.Dūdėno manymu, nors pavadinimas yra gana utriruotas ir jam tiesiogiai nederėtų pritarti, autoriaus idėja svarbi ir dažnai pamirštama architektūros lauke – architektūrą verta matyti ir kaip mediją. Jo teigimu, architektūra gali būti traktuojama kaip kodas, kurį galima taikyti kitoms sritims.
Architektūros sąvokos migravimas
Diskusijoje pastebėta, jog, plečiantis architektūros riboms, ir pats terminas migruoja į kitas, su architektūra konvencine prasme nebūtinai susijusias sritis – šiandien susiduriame, pavyzdžiui, su programų sistemų, technologijų, apšvietimo architektais. Paklaustas apie tokią tendenciją, J.Urbonas teigė, kad taip siekiama paaiškinti, kas mums nesuprantama: „Architektūra tokiais atvejais naudojama kaip pereinamoji sąvoka iš to, kas mums pažįstama, į kažką, kas mums visiškai nepažįstama. Anglų kalboje tai vadinasi skeuomorphism.“
Pasak menininko, žodynas atsiranda kaip priemonė susitaikyti su kintančiais, nesuprantamais procesais. „Pavyzdžiui, atsiradus automobiliams, ant jų buvo dedamos arklių iškamšos – kad žmonės nebijotų grėsmingos, garsios ir dūmingos mašinos, kad būtų sumenkintas tas monstriškas įvaizdis.“ J.Dūdėnas papildė, kad toks žodžių plitimas į kitus kontekstus susijęs su galios ar mados idėjomis: „Tame yra devalvacijos pavojaus, bet, žvelgiant į visą procesą, galbūt tai žymi tam tikrą naujų terminų ar idėjų stygių pačiame architektūros lauke. Tai gali būti blogai, jei nieko naujo negimsta mūsų konvencinės architektūros sferoje.“
Tai gali būti blogai, jei nieko naujo negimsta mūsų konvencinės architektūros sferoje.
Žemiška architektūra Diskusijos metu buvo prisimintas dar vienas „Mėnulio architektūros gido“ tekstas – interviu su Galina Balašova, viena iš kosmoso architektūros pradininkių. Pasak J.Urbono, architektė G.Balašova buvo turbūt viena žemiškiausių savo srities eksperčių, siekusių kurti žemišką architektūrą kosmose – žemiškesnę nei Žemėje. Įspūdžiais dalijosi ir J.Dūdėnas: „Iš jos eskizų man pasirodė, jog pirmosios kapsulės projekte kosmonautai turi miegoti ant sofos.
Tad supranti, kad žmogus rūpinasi, kaip architektui ir dera, erdvių naudotojo gerove, kad šis nepamestų orientacijos, kad jaustųsi komfortiškiau ir stabiliau. Labai šokiruojantis supratimas, kad kosminių aparatų ir erdvėlaivių evoliucija nukeliavo visai ne į tą pusę.“ J.Urbono teigimu, ši knyga išreiškia estetikos ir kultūros svarbą. „Estetika yra neišvengiama, netgi jei tai daroma negalvojant, net jei tai daro inžinieriai, projektuojantys gyvenamąją erdvę, kuri yra raudonas kubas. Estetika visuomet yra ir jos neišvengsi. Knyga įdomi ir tuo, kad parodo, jog kosmosas nėra kultūros pabaiga, kultūra yra ir ten. Tai paradoksali situacija, juk kosmosas yra visiška laisvė, mes visiškai nusirengiame – socialiai, politiškai – ir ką norim, tą darom. Bet iš tiesų knyga rodo, kaip viskas yra žemiška.“
Politika ir kosminė vaizduotė Vis dėlto kosminės programos nuo pat Šaltojo karo turėjo itin didelį politinį krūvį. Pasak J.Urbono, maža valstybė kaip Lietuva, kuri neturi raketų ir išteklių „adekvačiai kosminei programai“, gali prisidėti būtent kosmine vaizduote, kurios stokoja tokios kosmoso gigantės kaip JAV, Rusija, Indija ar Kinija. „Šių šalių programose atkartojama tai, kas buvo nežinia kiek kartų kartota, paraleliai vyksta žiauriai nuobodus multimilijonierių pasišvaistymas. Mažos šalelės, kaip mes, gali pasiūlyti bent jau unikalias vaizduotės kosmines programas, kurios išlaisvintų nuo kolonializmo, nuo karizmo, nuo technologizmo, nuo kapitalizmo ir pan. Mes galime sukurti ne vieną ir ne dvi, bet daugybę programų“, – teigė menininkas.
J.Dūdėno teigimu, svarbu nepamiršti, jog kosmosas nėra toks nepasiekiamas, kaip gali atrodyti: „Jis yra arčiau nei Kaunas, 100 km virš galvų. Galvodami apie Žemę, privalome suprasti kosmoso kaip ekstremumo artumą bei tai, ką esame pasiekę technologiškai, kad tą ekstremumą įveiktume. Gali būti, kad kosmoso architektūra mums ims duoti vaisių artimiausiu metu.
Knyga „Mėnulio architektūros gidas“ leidžiama bendradarbiaujant su leidykla „DOM publishers“, leidybą finansavo Lietuvos kultūros taryba. Leidinį galima įsigyti leidyklos LAPAS el. knygyne www.leidyklalapas.lt bei šalies knygynuose.
