Jis – buvęs policininkas, besispecializuojantis dingusių asmenų, dažniausiai žydų, paieškose. Jis – ciniškas, bet turi šiurkštų humoro jausmą, daug geria, rūko, turi šiek tiek antsvorio (bet belaisvių stovykloje šiais jo blogais įpročiais bus pasirūpinta), yra drąsus, nes kai nebėra ko prarasti, lieka tik garbė. Bernis puikiai supranta, kas yra gerai, o kas neteisinga. Iš dalies taip yra todėl, kad jis – tikras berlynietis, iš dalies tai lėmė gyvenimo patirtis. Jis buvo seržantas Didžiojo karo metu. Jo žmona mirė per Ispanijos gripo epidemiją ir nuo to laiko jis tik žvalgėsi į moteris, bet užmegzti ilgalaikių santykių taip ir nepavyko – nacistinėje Vokietijoje didėjant Trečiojo reicho galiai, sunku tai padaryti, kai kasdien dingsta daugybė žmonių. Tačiau tai naudinga Bernio verslui, nes seklys turi darbo iki kaklo.
Vieną dieną Giunterį pasamdo turtingas pramonininkas – surasti jo dukros ir žento žudiką. Pora žuvo per neįkainojamo deimantų vėrinio vagystę. Seklys manė, kad ketvirtojo dešimtmečio Berlyno gatvėse regėjo jau viską, bet ši byla, susijusi su milijonieriais pramonininkais, pavogtais deimantais ir galingiausiais Hitlerio pakalikais – Geringu ir Himleriu, įtraukia jį vis giliau į šiurpius nacių subkultūros ekscesus, didžiulį politinį skandalą, jis susiduria su žiaurumu ir korupcija. Ieškodamas nusikaltėlio Giunteris patenka į lavonines, perpildytas nacių aukų; į triukšmingus naktinius klubus; į olimpines žaidynes, kuriose juodaodis Džesis Ovensas sutaršo arijų rasinės viršenybės teoriją; į garsios aktorės buduarą, galiausiai į Dachau koncentracijos stovyklą. Grumtynės su gestapo agentais, susišaudymai su svetimoteriautojais, susidūrimai su įvairaus plauko nusikaltėliais ir lavonais netikėtose vietose verčia skaitytojus iki paskutinių puslapių spėlioti, kas gi žudikas.
„Kovo našlaitės“ – bene tamsiausias ir geriausias vadinamosios juodosios literatūros pavyzdys.
1989 metais buvo išleistas pirmasis Philipo Kerro detektyvinis romanas iš jo ciklo apie vokiečių seklį Bernhardą Giunterį – „Kovo našlaitės“. Knygos sėkmė buvo tokia stulbinanti, kad Ph. Kerras pasitraukė iš reklamos verslo ir atsidėjo rašymui. Jis parašė daugiau kaip 30 literatūros kūrinių, iš jų dvylika – romanai. 1993 m. Ph. Kerras pateko į geriausių britų rašytojų dvidešimtuką.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Ji pažiūrėjo man į akis, paskui nužvelgė iki kojų. Šitoks provokuojantis žvilgsnis atleistinas tik prostitutėms ir pasakiškai turtingoms bei gražioms kino žvaigždėms. Jis turėjo pastūmėti mane užlipti ant jos kaip vijoklį ant medinių grotelių. Nuo to žvilgsnio man norėjosi pradurti kilime skylę.
– Kalbant atvirai, tau turbūt patinka versti vyrus pavyduliauti. Darai man įspūdį moters, kuri ištiesia ranką rodydama, kad suks į kairę, bet pasuka į dešinę, vien tam, kad vyras visą laiką spėliotų. Ar pasirengusi pasakyti, kodėl pasikvietei mane čia šįvakar?
– Išsiunčiau tarnaitę namo, – pasakė ji, – tad liaukis pliauškęs niekus ir pabučiuok mane, didelis mulki.
Dažniausiai nelabai klausau paliepimų, bet šįkart nesiginčijau: ne kasdien kino žvaigždė prašosi pabučiuojama. Pajutau minkštą, sultingą jos lūpų vidinę pusę, leidau sau prilygti jai bučinio meistriškumu – grynai iš mandagumo. Po valandėlės pajutau jos kūną krutant, o kai ji išvadavo lūpas iš lyg nėgė prie jų prisisiurbusių manųjų, jos balsas buvo geidulingas ir uždusęs.
Šitoks provokuojantis žvilgsnis atleistinas tik prostitutėms ir pasakiškai turtingoms bei gražioms kino žvaigždėms.
– Vaje, kuo toliau, tuo karščiau buvo.
– Treniruojuosi su savo dilbiu.
Ji nusišypsojo, pakėlė lūpas prie manųjų ir ėmė bučiuoti taip, tartum ketindama nustoti valdžiusis ir kad aš nieko nuo jos nebenuslėpčiau. Ji kvėpavo pro nosį, tarsi jai stigtų deguonies, laipsniškai vis labiau įsijausdama, aš stengiausi nuo jos neatsilikti, kol galop ji tarė:
– Noriu, kad išdulkintum mane, Berni.
Kiekvieną jos žodį jutau savo kelnių praskiepu. Tylėdami atsistojome, tada ji paėmė mane už rankos ir nusivedė į miegamąjį.
– Man pirma reikia į vonios kambarį, – paprašiau.
Ji per galvą vilkosi pižamos švarkelį, ir jos krūtys liulėjo. Jos buvo tikros kino žvaigždės grožybės, tad kurį laiką negalėjau atplėšti nuo jų akių. Rudi speneliai priminė britų kareivuko šalmą.
– Neužsibūk, Berni, – tarė ji mesdama ant grindų pirma kaspiną, paskui pižamos kelnes, tad liko stovėti vienomis kelnaitėmis.
Tačiau vonios kambaryje aš ilgai, atvirai žiūrėjau į veidrodį sulig visa siena ir klausiau savęs, kodėl tokiai gyvai deivei kaip toji, kuri dabar atklojo balto atlaso patalus, reikia būtent manęs, kad padėčiau pateisinti didžiules išlaidas patalynei. Ne dėl mano veido, panašaus į bažnytinio choro berniuko, ar dėl mano linksmo būdo. Sulaužyta nosimi, su žandikauliu, panašiu į mašinos buferį, gražus buvau nebent palyginti su klajojančio cirko boksininku, kuris už pinigus kumščiuojasi su kuo nors iš žiūrovų ar tyčia pakištu varžovu. Nė nesvarsčiau galimybės, kad esu paklausus tarp moterų dėl šviesių plaukų ir mėlynų akių. Jai reikėjo kažko daugiau negu pasibarškinti, ir numaniau ko. Bėda buvo ta, kad turėjau erekciją, kurią bent jau laikinai tvirtai mane valdė.
Man grįžus į miegamąjį, ji ten tebestovėjo, laukdama, kol prieisiu ir ja pasivaišinsiu. Nekantraudamas nusmaukiau jai kelnaites, parverčiau ant lovos, ten praskleidžiau žvilgančias, įdegusias šlaunis lyg koks susijaudinęs mokslininkas, atverčiantis neįkainojamą knygą. Ganėtinai ilgai įnikęs spoksojau į tekstą, pirštais verčiau lapus ir ganiau akis į tai, ko niekada nesvajojau turėsiąs.
Šviesos neišjungėme, tad galiausiai puikiai mačiau save, kai panirau į gaivų pūkų kuokštą jai tarp kojų. O paskui ji gulėjo ant manęs, lekuodama kaip mieguistas, bet patenkintas šuo, ir glostė man krūtinę vos ne su pagarbia baime.
– Vajetau, kaip tu gerai sudėtas!
– Mano mama buvo kalvė, – paaiškinau. – Ji plaštaka įkaldavo vinį į arklio pasagą. Sudėjimą paveldėjau iš jos.
Ji sukikeno.
– Kalbi nedaug, bet kai kalbi, mėgsti pajuokauti, ar ne?
– Vokietijoje baisiai daug negyvų žmonių, kurie atrodo labai rimti.
– Ir esi baisus cinikas. Kodėl?
– Kadaise buvau kunigu.
Ji pačiupinėjo nedidelį randą mano kaktoje, kur mane kliudė šrapnelio skeveldra.
– Iš kur jis?
– Sekmadieniais po pamaldų zakristijoje boksuodavausi su choristais. Tau patinka boksas?
Mat prisiminiau Šmelingo nuotrauką ant fortepijono.
– Boksą dievinu, – atsakė ji. – Man labai patinka smarkūs, stiprūs vyrai. Labai mėgstu eiti į Bušo cirką ir stebėti, kaip jo stipruoliai treniruojasi prieš svarbias dvikovas, žiūrėti, ar jie labiau mėgsta pulti ar gintis, kaip smūgiuoja, ar labai narsūs.
– Visai kaip kokia senovės Romos aristokratė, – pasakiau, – tikrinanti savo gladiatorius, norėdama pasižiūrėti, ar jie laimės, prieš statydama už juos.
– Kodėl gi ne? Man patinka nugalėtojai. Na, o tu...
– Aš ką?
– Sakyčiau, tu atlaikytum stiprų smūgį. Gal net ne vieną, o daug. Man atrodai esąs ištvermingas, kantrus. Nuoseklus. Pasirengęs būti smarkiai apkultas. Dėl to esi pavojingas.
Sakyčiau, tu atlaikytum stiprų smūgį.
– O tu?
Ji susijaudinusi pašoko man ant krūtinės, jos krūtys žavingai suliulėjo, tačiau bent jau tą akimirką jos kūno nebenorėjau.
– O taip, taip! – įsijautusi sušuko ji. – Kokia kovotoja esu aš?
Pažvelgiau į ją akies krašteliu.
– Manau, tu šokinėtum aplink vyrą ir leistum jam išeikvoti nemažai jėgų, o tada vožtum jam vieną stiprų smūgį ir laimėtum nokautu. Tau būtų neįdomu laimėti taškais. Tau visuomet patinka patiesti vyrus ant ringo grindų. Šis susirėmimas glumina mane tik dėl vieno dalyko.
– Dėl kokio?
– Kodėl manai, kad aš leisiuosi nokautuojamas?
Ji atsisėdo lovoje.
– Nesuprantu.
– Dar ir kaip supranti.
Dabar, kai ją patvarkiau, visai lengvai galėjau tai pasakyti.
– Manai, tavo vyras nusamdė mane šnipinėti tavęs, tiesa? Tu nė kiek netiki, kad aš tiriu tą gaisrą. Štai kodėl visą vakarą planavai šį mažytį pasilinksminimą, o dabar, kaip suprantu, turiu vaidinti šuniuką, o tau paprašius liautis turėsiu paklusti, antraip galiu nebegauti skanėstų. Ką gi – veltui gaišai laiką. Kaip sakiau, skyrybų bylų aš nesiimu.
Ji atsiduso ir užsidengė krūtis rankomis.
– Tu tikrai moki pasirinkti tinkamą laiką, pone Šunie Pėdseky.
– Aš pasakiau tiesą, ar ne?
Ji šoko iš lovos ir aš supratau matąs visą jos kūną nuogut nuogutėlį paskutinį kartą. Nuo šiol turėsiu eiti į kiną, kad, kaip ir visi kiti vyrai, prabėgomis pamatyčiau tą gundantį vaizdą. Ji priėjo prie spintos ir stvėrė nuo pakabos chalatą. Iš jo kišenės ištraukė pakelį cigarečių, vieną prisidegė ir piktai įtraukė dūmo padėjusi vieną ranką ant krūtinės.
Nuo šiol turėsiu eiti į kiną, kad, kaip ir visi kiti vyrai, prabėgomis pamatyčiau tą gundantį vaizdą.
– Galėjau pasiūlyti tau pinigų, – tarė, – bet, užuot taip pasielgusi, tau atsidaviau, – ji dar kartą nervingai patraukė, bet dūmų beveik neįkvėpė. – Kiek nori?
Suirzęs plojau sau per nuogą šlaunį ir pasakiau:
– Po velnių, tu nesiklausai, kvaiša. Sakiau tau: nebuvau nusamdytas žiūrėti pro rakto skylutę ir sužinoti tavo meilužio vardą.
Ji nepatikliai gūžtelėjo pečiais.
– Kaip sužinojai, kad turiu meilužį?
Išlipau iš lovos ir ėmiau rengtis.
– Man nereikėjo didinamojo stiklo ir pinceto, kad tai pamatyčiau. Ko čia nesuprasti: jei dar neturėjai meilužio, nebūtum taip velniškai nervinusis su manim.
Man skirta jos šypsena buvo tokia skysta ir nepatikima, kaip panaudoto prezervatyvo guma.
– Tikrai? Galiu lažintis, tu iš tų, kurie ras utėlių plikio galvoje. Beje, kas sakė, kad aš su tavim nervinuosi? Tiesiog man nepatinka, kai trukdoma mano privatumui. Klausyk, manau, bus geriau, jei varysi iš čia.
Kalbėdama ji atgręžė man nugarą.
– Jau išeinu.
Užsisegiau petnešas, apsivilkau švarką. Prie miegamojo durų dar kartą pamėginau ją įtikinti.
– Paskutinį kartą sakau: buvau nusamdytas ne tave sekti.
– Per tave likau kvailės vietoje.
Papurčiau galvą.
– Visuose tavo žodžiuose logikos nėra nė aguonos grūdelio. Samprotauji kaip melžėja, todėl tau nereikėjo mano pagalbos, kad apsikvailintum. Ačiū už įsimintiną vakarą.
Man išeinant iš kambario ji paleido tokią keiksmažodžių krušą, kokios gali tikėtis iš vyro, plaktuku vožusio sau per nykštį. Važiuodamas namo jaučiausi kaip pilvakalbis su burnos opa. Krimtausi, kad viskas taip susiklostė. Ne kasdien viena didžiausių Vokietijos kino žvaigždžių pasiguldo tave į lovą, o paskui išmeta pro duris. Gailėjausi negavęs daugiau laiko susipažinti su garsiuoju jos kūnu. Jaučiausi kaip žmogus, mugėje laimėjęs didįjį prizą, o paskui išgirdęs, kad įvyko klaida. Vis dėlto, sakiau sau, turėjau tikėtis kažko tokio. Niekas nėra toks panašus į gatvės mergą kaip turtinga moteris.
Grįžęs į savo butą įsipyliau stiklą gėrimo, tada užviriau vandens voniai. Išsimaudęs apsirengiau „Wertheim“ universalinėje parduotuvėje pirktą chalatą ir vėl pasijutau gerai. Bute buvo tvanku, tad atvėriau keletą langų, paskui kurį laiką mėginau skaityti. Tikriausiai užmigau, nes už poros valandų išgirdau beldžiant į duris.
– Kas čia? – paklausiau eidamas į prieškambarį.
– Atidarykit. Policija, – pasigirdo balsas.
– Ko jums reikia?
– Pateikti keletą klausimų apie Ilzę Rudel, – atsakė vyriškis. – Ji prieš valandą rasta negyva savo bute. Nužudyta.
Atidariau duris ir pajutau, kaip man į pilvą įsiremia pistoleto „Parabellum“ vamzdis.
– Grįžk į vidų, – paliepė ginkluotas vyras.
Pasitraukiau atatupstas ir instinktyviai iškėliau rankas. Jis vilkėjo bavariško sukirpimo sportišką melsvo lino švarką, ryšėjo skaisčiai geltoną kaklaraištį. Blyškiame jauname veide buvo randas, bet tvarkingas, švariai atrodantis, veikiausiai atsiradęs, kai pats persirėžė skustuvu vildamasis, kad žmonės apsigavę palaikys jį gautu studentų dvikovoje. Jis įžengė į mano prieškambarį lydimas stipraus alaus dvoko ir uždarė duris.
– Kaip pasakysi, sūneli, – atsakiau su palengvėjimu pamatęs, kad su ginklu jis jaučiasi toli gražu ne patogiai. – Apmulkinai mane ta pasakėle apie panelę Rudel. Be reikalo ja patikėjau.
– Ak tu šunsnuki! – suurzgė jis.
– Neprieštarausi, jei nuleisiu rankas? Matai, mano kraujo apytaka nebe tokia gera kaip kadaise, – nuleidau rankas prie šonų. – Kas čia darosi?
– Neneik!
– Ko?
– Kad ją išžaginai.
Jis patogiau paėmė pistoletą ir nervingai nurijo seiles; jo Adomo obuolys davėsi it jaunavedžių porelė per medaus mėnesį po plona rausva antklode.
Jis patogiau paėmė pistoletą ir nervingai nurijo seiles.
– Ji man pasakė, ką su ja darei, tad nė nemėgink paneigti.
Gūžtelėjau pečiais.
– Kokia būtų prasmė? Tavim dėtas, žinau, katruo tikėčiau. Bet klausyk: tu esi tikras, kad žinai, ką darai? Kai įtykinai čia, kvapas iš tavo burnos prilygo pavojaus sirenai. Gal naciai kiek liberalūs kai kuriais atžvilgiais, bet jie nepanaikino mirties bausmės. Net tokiems, kurie dar per jauni, kad galėtumei tikėtis, jog nepasigers nuo kelių taurelių.
– Aš tave nudėsiu! – pagrasino jis laižydamas sausas lūpas.
– Nieko baisaus, bet ar galėtum šauti man ne į pilvą? – parodžiau į jo pistoletą. – Toli gražu negarantuota, kad tokiu atveju mane nudėtum, bet labai nenorėčiau visą likusį gyvenimą gerti pieną. Ne, tavim dėtas, šaučiau į galvą. Į tarpuakį, jei tau pavyktų pataikyti. Aišku, būtų sunku, bet tuomet tikrai mane pribaigtum. Kalbant atvirai, jaučiuosi taip prastai, kad padarytum man paslaugą. Tikriausiai ko nors užvalgiau, bet mano viduriai dabar lyg ta bangas kelianti mašina lunaparke.
Tai patvirtindamas nusiperdžiau garsiu, sodriu trombonu.
– O, varge, – pasakiau vėduodamas delnu sau prieš nosį. – Matai, ką turiu galvoje?
– Užsičiaupk, gyvuly! – užriko jaunuolis, bet pamačiau, kad jis pakelia vamzdį ir nutaiko man į galvą.
„Parabellum“ prisiminiau iš tarnybos kariuomenėje – tai buvo standartinis kariškių ginklas. Pirmam šūviui reikia nemažos jėgos gaidukui nuspausti, nes ginklo mechanizmas visada būna palyginti stamantrus. Mano galva buvo mažesnis taikinys už pilvą, tad vyliausi, kad man užteks laiko išsisukti nuo kulkos.
Trenkiausi jam į juosmenį, tuo metu pamačiau žybtelėjimą ir pajutau oro plūstelėjimą, kai devynių milimetrų kulka pralėkė virš galvos ir sulindo į kažką man už nugaros. Nuo mano svorio abu vožėmės į laukujes duris. Bet aš klydau tikėdamasis, kad jis neįstengs rimčiau man pasipriešinti. Suėmęs ginklą laikančios rankos riešą pajutau, kad ji sukasi į mane su kur kas didesne jėga, negu tikėjausi ją galint. Pajutau, kad jis sugriebia mano chalato apykaklę ir ją pasuka, tada išgirdau ją plyštant.
– Velnias! – riktelėjau. – To jau per daug.
Pastūmiau pistoletą į jo pusę ir man pavyko įremti vamzdį jam į krūtinkaulį. Spausdamas visu svoriu tikėjausi sulaužyti jam šonkaulį, bet išgirdau prislopintą šūvio garsą, kai pistoletas iššovė dar kartą, ir pajutau esąs nuo galvos iki kojų aptaškytas garuojančiu jo krauju. Valandėlę palaikiau suglebusį jo kūną, tada leidau jam nusiristi nuo manęs.
Atsistojęs pažvelgiau į jį. Be jokios abejonės, jis buvo negyvas, nors kraujas vis dar kunkuliavo krūtinės žaizdoje. Tada išnaršiau jo kišenes: juk visada nori žinoti, kas mėgino tave nužudyti. Radau piniginę su asmens liudijimu, išduotu Valteriui Kolbui, ir du šimtus markių. Nebuvo jokios prasmės palikti pinigus Kripo vyrukams, taigi pasiėmiau 150 markių kaip atlygį už suplėšytą chalatą. Be to, piniginėje buvo dvi nuotraukos; vienoje – nepadorus atvirukas, vaizduojantis vyrą, darantį negerus dalykus merginos užpakaliui su guminės žarnos galu, kitoje – per kino filmavimą nufotografuotos Ilzės Rudel nuotrauka, jos pasirašyta „su didžiule meile“. Sudeginau buvusios sugulovės fotografiją, įsipyliau neskiesto viskio stiklą ir, negalėdamas atsistebėti erotinės klizmos nuotrauka, paskambinau policijai.
Iš Alekso atvažiavo pora policininkų. Vyresnysis pareigūnas, oberinspektorius Tesmeris, dirbo gestape; kitas, inspektorius Štalekeris, buvo draugas, vienas iš Kripo likusių mano bičiulių, bet šalia esant Tesmeriui tikimybės lengvai išsisukti neliko.
– Štai kas man nutiko, – užbaigiau trečią kartą viskąpapasakojęs.
Trise sėdėjome prie mano valgomojo stalo, ant kurio gulėjo „Parabellum“ ir tai, ką radau negyvėlio kišenėse. Tesmeris papurtė galvą, tarsi būčiau siūlęs jam pirkti iš manęs kai ką, ko jis neturės galimybės prastumti pats.
– Ką čia skiedi? Nereikia, mėgink dar kartą. Gal šįsyk tau pavyks mane prajuokinti.
Tesmerio burna su plonomis, beveik nematomomis lūpomis panėšėjo į rėžį pigios užuolaidos atraižoje, o per tą angą matei tik graužikiškų dantų smaigalius ir retkarčiais sužvilgant nelygią pilkšvą austrę – jo liežuvį.
– Klausyk, Tesmeri, – pasakiau, – suprantu, kad tai šiek tiek panašu į pramaną, bet patikėk mano žodžiu – jis tikrai labai patikimas. Ne viskas auksas, kas auksu žiba.
– Tuomet mėgink nuvalyti nuo jo šiek tiek dulkių, kad tave kur velnias! Ką žinai apie šį lavoną?
Patraukiau pečiais.
– Tik tai, kas buvo jo kišenėse. Ir kad mudu su juo nesutarėm.
– Tuo jis mano akyse nusipelno nemažai papildomų taškų, – pareiškė Tesmeris.
Štalekeris nesmagiai jausdamasis sėdėjo šalia savo viršininko ir nervingai timpčiojo akies raištį. Akies jis neteko tarnaudamas Prūsijos pėstininkuose ir tuo pačiu metu už narsą buvo apdovanotas ordinu „Už nuopelnus“. Aš būčiau pasilikęs akį, nors raištis atrodė gana šauniai. Kartu su tamsiu jo gymiu ir tankiais juodais ūsais raištis darė jo išvaizdą piratišką, nors jo laikysena buvo toli gražu ne tokia gyva, net vangi.
