Teismo psichologės Zojos Bentli ir FTB specialiojo agento Teitumo Grėjaus duetas padeda Čikagos detektyvei Molei O’Donel ieškoti nepagaunamo maniako Rodo Gloverio, puoselėjančio viltį pagaliau susidoroti su Zoja. Mirtinos ligos kamuojamas, jis pasitelkia bendrininką, kuris po padoraus visuomenės nario kauke slepia nenumaldomą kraujo troškulį. Abu nusikaltėliai savo instinktus tenkina ypač žiauriais būdais.
Žudikas, kuris geria savo aukos kraują? Zoja ir Teitumas manė, kad jau yra matę visko, tačiau barbarišką jaunos moters žmogžudystę ypač sunku suvokti.
Šį kartą nei patirtis, nei intuicija nepadeda Zojai laiku išsiaiškinti tikrojo žudymo motyvo, juolab kad jį kursto paslaptingas trečias asmuo, išnaudojantis liguistas žudikų psichologines būsenas. Ar pavyks sekliams sučiupti žudikus psichopatus ir surasti jų nusikaltimų užsakovą?
Knygą iš anglų kalbos vertė Antanas Šernius.
Siūlome šios knygos ištrauką.
Visą kūną raižė baisus skausmas. Ugnis nudegino jam kojas ir rankas. Pritraukęs pilnus plaučius dūmų, be paliovos kosėjo. Jis tampėsi, žiaukčiojo ir vėmė.
Užtat Danielis pabėgo. Jis buvo įsitikinęs, kad suteikė jam pakankamai laiko pabėgti.
Vienas vyras privertė jį atsistoti ir nueiti prie greitosios pagalbos automobilio. Po jo namus vaikštinėjo žmonės, kalbėdamiesi apie pastiprinimą, ekspertus ir dispečerį. Policininkų šnekos.
Kažkodėl niekas nesirūpino padėti tai moteriai. Jis dairėsi, tarsi vis dar regėtų ją anapus dūmų uždangos. Ji beveik draugiškai linktelėjo jam.
– Turite jai padėti, – pragargaliavo jis.
– Ką ten murmi, išsigimėli? – aprėkė jį vyras.
– Ta moteris. Manau, jai reikia gydytojo pagalbos.
Vyras pažvelgė į jį netikėdamas savo ausimis.
– Ji negyva, beproti. Tu ją nužudei.
– Ne. – Jis mėgino paaiškinti. – Ji gyva… Žiūrėkite!
Moteris išėjo iš namo ir artėjo prie jų klausiamai žvelgdama į jį ryškiai žaliomis akimis.
– Terensai, ar prisimeni mane?
Jis prisiminė. Tai buvo ji.
– Žinoma. Jūs – teismo psichologė, Zoja Bentli. Mes buvome susitikę. Ir Danielis man apie jus pasakojo.
– Kur yra Danielis?
Jis nusijuokė rodydamas į svečių kambario langą.
– Paspruko. Išlindo pro langą.
– Tas langas užsklęstas iš vidaus, – paaiškino Zoja. – Langus saugojo farai. Pro juos niekas nepaspruko.
Jis susiraukė. Staiga akies kampučiu pastebėjo kažką judant.
Tai buvo Danielis, jis šaipydamasis stovėjo atsirėmęs į namo sieną. Terensas mėgino pagauti jo žvilgsnį. Stengėsi perspėti, kad jam reikia bėgti, kol farai dar nepastebėjo.
– Į ką tu žiūri, Terensai?
Jis nereagavo.
– Bėk, – paragino jis Danielį. – Bėk.
– Ten nieko nėra, – pasakė Zoja. – O Rėja Deleon mirusi daugiau nei prieš parą.
Nebuvo jokios prasmės kalbėti su ja nei su bet kuo iš jų. Tik Danielis iš tikrųjų jo klausydavo. Tik Danielis jį suprasdavo.
– Tu turi bėgti, – vis kartojo Danieliui.
Tačiau jo draugas tik šypsojosi.
Zojai gerklę vis dar peršėjo, giliau įkvėpusi, iškart užsikosėdavo. Atvykę į įvykio vietą greitosios pagalbos medikai uždėjo jai deguonies kaukę. Zoja atkakliai priešinosi važiuoti į ligoninę pasitikrinti, sakė, kad jaučiasi gerai. Teitumą išvežė, nes jo rankos buvo gerokai apdegusios.
Dabar ji vėl grįžo į Terenso Finčo namą, pasitraukdama į šalį praleisti sanitarų su neštuvais. Viduje dvokė dūmais ir puvėsiais, o Zojos kvėpavimas tapo dar paviršutiniškesnis.
O’Donel stovėjo svetainėje ir niūriai stebėjo vyrus, keliančius lavoną ant neštuvų. Zoja priėjo.
– Kūną buvo aptūpusios musės, – prabilo O’Donel. – Ir dar tas kvapas… O Finčas, atrodo, įsitikinęs, kad ji vis dar gyva.
– Jis kliedėjo, – pastebėjo Zoja. – Ir turbūt patyrė haliucinacijas.
– Tau turbūt kasdien tenka susidurti su tokiais dalykais.
– Ne. Tiesą sakant, serijinis žudikas psichopatas – retas atvejis. Dauguma jų nustatoma labai greitai. Terenso Finčo negalėjome pričiupti tik dėl to, kad jį nuolatos prižiūrėjo Rodas Gloveris.
– Daktarė Terel rytoj rytą padarys išsamų skrodimą, tačiau atrodo, kad jis mėgino valgydinti ją jau mirusią. Aukos veidas buvo ištepliotas, jos burnoje irgi buvo šiek tiek maisto.
– Kada galėsime jį apklausti?
– Jis smarkiai apdegęs ir prisikvėpavęs dūmų. Abejoju, ar iki vakaro bus įmanoma su juo pasikalbėti.
Zojai nedavė ramybės jai pažįstamas nekantrumo jausmas. Norėjo kalbėtis su juo dabar pat. Jai reikėjo sužinoti, kodėl jie fotografavo tas žmogžudystes. Ir kur dingo Rodas Gloveris.
– Ką jis čia degino? – paklausė ji, apžvelgusi visur pasklidusias apanglėjusias, juodas popieriaus skiautes.
– Laikraščius. Radome krūvą Chicago Daily Gazette egzempliorių. Nuo kiekvieno jis nuplėšė pirmąjį lapą. Jame buvo išspausdinta Ketrinos Lem nuotrauka. Po sofa užtikome keletą suglamžytų, bet nesudegusių lapų.
The Chicago Daily Gazette. Šis gaisras galėjo būti tiesioginė jos ir Hario Bario sumanymo pasekmė.
– Ar čia tas pats puslapis?
– Aha.
Zoja stebėjo, kaip policijos fotografas fotografuoja rudas dėmes ant grindų.
– Tai kraujas, – paaiškino O’Donel. – Čia beveik visur kraujas. Vonios kambaryje, Terenso miegamajame, svetainėje. O, ir dar čia. – Priėjusi atidarė šaldytuvą. Jo durelėse buvo įstatyti keletas buteliukų su tirštu tamsiai raudonu skysčiu.
– Ar jau fotografavote šaldytuvo vidų? – paklausė ji fotografo. Fotografas pažvelgė į ją.
– Dar ne.
– Nufotografuokite dabar. – O’Donel pasitraukė į šalį, ranka prilaikydama atvertas šaldytuvo dureles.
Fotografas spragtelėjo fotoaparatu, paėjėjęs šiek tiek į šoną, dar kartą spragtelėjo. Paskui perėjo į kitą vietą ir padarė trečią nuotrauką. Zoja pagalvojo apie visur paliktus batų pėdsakus, kuriuos matė ankstesnio nusikaltimo vietos nuotraukose, ir apie savo ankstesnę interpretaciją, esą tai – tam tikro maniakiško elgesio padarinys. Jeigu ji nebūtų taip klydusi, Rėja Deleon būtų vis dar…
Ji prisivertė nuvyti šalin tą mintį. Vėliau bus dar daug laiko saviplakai.
– Terenso miegamajame radome kažką panašaus į graužiko kojytę. Tikriausiai tai vieno iš žiurkėnų, pavogtų iš gyvūnėlių parduotuvės, likučiai, – pasakė O’Donel, patenkinta šia išvada. Dar viena galvosūkio detalė surado savo vietą. – Aptikome plastikinio korpuso skeveldrų ir klaviatūros klavišą. Ko gera, tai priklausė nešiojamajam kompiuteriui. Kitų detalių dar neradome, galbūt išmetė jas. Be to, aptikome du stiklainius su šlapimu.
– Su šlapimu? Ne su krauju?
– Tikrai taip. Gal jis pradėjo gerti ir šlapimą.
– Galbūt, – atsiliepė Zoja šiek tiek pasvarsčiusi. – Arba galbūt šlapinosi į stiklainius dėl to, kad vonios kambaryje buvo Rėja.
– Galimas daiktas, – sutiko O’Donel. – Be to, kurį laiką kažkas gyveno svečių kambaryje. Pasakiau jiems kol kas ten nieko neliesti, nes pamaniau, kad tu norėsi pati apžiūrėti.
– Ačiū. – Zoja liko nustebusi.
– Tiktai prieš įeidama vidun, užsimauk pirštines ir antbačius. Zoja padarė, kaip buvo pasakyta, ir įžengė į antrąjį miegamąjį šlepsėdama susiraukšlėjusiais nailono antbačiais.
Kaip ir kitose namo patalpose, čia bjauriai dvokė. Tačiau, be mirties ir gaisro kvapų, ji užuodė kitą, dar šlykštesnę, smarvę. Prakaitą ir vėmalus. Kambaryje buvo nešvaru, visur mėtėsi dėmėtos ir suglamžytos paklodės.
– Kiek apie tai kol kas galime spręsti, šiame kambaryje kraujo nėra, – tarė O’Donel, įėjusi jai iš paskos. – Daiktų ne kažin kiek, daugiausia drabužiai. Sieninės spintos apačioje radome dėžę.
Zoja atidarė siauros sieninės spintos duris. Ant lentynų buvo netvarkingai sumestos trumpikės, marškiniai ir kelnės. Ant vienos lentynos it susirangiusios gyvatės mėtėsi pilkų kaklaraiščių gniužulas. Spintos apačioje gulėjo stačiakampė batų dėžė. Zoja pasilenkusi pakėlė, jausdama neramų širdies tvaksėjimą. Ji jau žinojo, ką ras toje dėžėje. Vieną akimirką vėl pasijuto keturiolikmete, žvelgiančia į Gloverio palovį. Virpančiomis rankomis nukėlė dėžės dangtelį.
– Kaip manai, kas ten? – paklausė O’Donel.
– Jo trofėjai, – atsakė Zoja. Ji vylėsi, kad Holė pagalvos, jog jos balsas užkimęs nuo dūmų. – Kai kuriuos iš jų jau esu mačiusi anksčiau.
Keletas porų apatinių drabužių. Apyrankė. Plona auksinė grandinėlė. Ji išėmė iš dėžutės vienas kelnaites. Jose žiojėjo keletas skylučių, lyg kandžių pragraužtų. Jos buvo senos. Prieš visus tuos praėjusius metus, kai Zoja jas matė pastarąjį kartą, buvo palyginti naujos.
Po trofėjais rado keletą laikraščių iškarpų. Straipsnis apie Džovano Stoukso suėmimą su jį sučiupusios operatyvinės grupės nuotrauka, kurios kampe stovi ji pati. Paskui jos ir Teitumo nuotrauka, daryta jiems apžiūrint nusikaltimo vietą. Kitas straipsnis, kurį parašė Haris Baris, nušviečiantis Smaugiko Balzamuotojo suėmimą. Ir dar keletas to paties Hario Bario straipsnių apie Klaido Preskoto žmogžudystes San Andžele. Kaip ir daugelis kitų serijinių žudikų, Gloveris nerinko straipsnių, susijusių su jo paties nusikaltimais. Domėjosi ja.
