Kaip ne kartą yra pripažinęs savo interviu, A.Babčenka pradžioje laikėsi didžiavalstybinių pseudopatriotinių nuostatų, troško kvapą gniaužiančių nuotykių ir žygdarbių, tačiau pamažu jo požiūris į daugelį dalykų ėmė keistis. Arkadijus netrukus suprato, kad jo gimtoji Rusija galutinai pasuko neapykantos, įtampos eskalavimo, agresijos prieš kaimynus ir atviro susidorojimo su kitaminčiais keliu. Pačios baisiausios diktatūros link.
Po kritiškų atsiliepimų internete apie Maskvos valdžią ir jos vykdomą politiką autoriui pradėtos kelti sufabrikuotos bylos, pasipylė anoniminiai grasinimai susidoroti. Likti toliau gyventi Rusijoje reiškė pakliūti į kalėjimą arba atsisveikinti su gyvybe. 2017 m. vasarį A.Babčenka persikėlė į Kijevą, kur įtikinamai demaskuoja ir griežtai kritikuoja grobikiškus Kremliaus režimo veiksmus Ukrainos atžvilgiu.
2018 m. gegužę visą pasaulį sukrėtė žinia, kad A.Babčenka nužudytas, bet netrukus paaiškėjo, kad mirties inscenizavimas tebuvo slapta Ukrainos saugumo tarnybų operacija siekiant sulaikyti žurnalisto žmogžudystę rengusius slaptųjų Rusijos tarnybų finansuojamus asmenis. Šiuo metu A.Babčenkai skirta apsauga, jis priverstas gyventi gana suvaržytas, bet nutraukti veiklos nesirengia.
Knygoje „Karas: Čečėnijos tragedija“ autorius prisimena savo patirtį Čečėnijos kare, kai aštuoniolikmetis naivus vaikinas pateko tiesiai į mėsmalę. Knygoje rusų kariuomenė vaizduojama kaip raketomis, sunkiąja artilerija, lėktuvais ir tankais ginkluotų nusikaltėlių gauja. Karas tokiems – galimybė nevaržomai prievartauti, prisiplėšti ir išvengti kalėjimo. Čia viešpatauja sadistiniai impulsai ir nežabotas godumas. Nužmogėja ne tik kariuomenė – visas sociumas pradeda gyventi pagal kalėjimo modelį, vadovautis dedovščinos principais. Būtent tai, pasak A.Babčenkos, ir yra siaubingiausia.
Mes nežinome, dėl ko kariaujame. Neturime tikslo, moralinio pasiteisinimo. Mus siunčia žudyti ir mirti neaišku už ką <...>. Tame pulke visi nekenčia visų, virš aikštės, it susmirdęs sunkus debesis, tvyro beprotybė ir neapykanta – ir šis debesis įsismelkia į jauniklius kaip citrinų rūgštis: prieš išsiunčiami į mėsmalę mes nelyg šašlykas privalome prisitraukti baimės ir neapykantos raugo. Taip paprasčiau stipti.
A.Babčenko „Karas: Čečėnijos tragedija“
Ištrauka
Iš ligoninės grįžta Saidas. Šturmuojant Bamutą jam peršovė blauzdą – du mėnesius gulėjo ligoninėje, paskui ilgai ilsėjosi išėjęs atostogų, kurias pats ir pasiskyrė. Dabar atvyko atsistatydinti.
Užtinusios akys, nekirpti susiriebalavę plaukai, kažkokia nučiurusi afganiška kepė, suvarstomi auliniai atsirišusiais apskretusiais batraiščiais. Bet jis autoritetas. Saidas – vagis, kelis kartus sėdėjęs, jo klauso.
Ėmė nekęsti manęs iš karto, iš pirmo žvilgsnio. Nežinau, kaip dėl meilės, bet neapykanta iš pirmo žvilgsnio iš tiesų būna.
Jis nereikalauja iš manęs pinigų. Pinigų turiu – sugebėjau parduoti tas vogtas magnetolas, slėptuvėje po laiptais laikau atsargai apytikriai pusę milijono. Vis dėlto aš sumanus kareivis, ir jeigu Saidas užsimanytų pinigų, galėčiau jam iš karto juos atiduoti – tada jis manęs nemuštų. Tačiau Saidas nenori pinigų. Jis nori, kad atneščiau jam bananų. Žino, kad niekur negalėsiu jų gauti, ypač naktį. Paieškoms man skyrė dvi valandas.
Neketinu net eiti iš kareivinių. Einu į savo vietą ir guluosi miegoti: na, bent jau dvi valandas tikrai turiu.
Lygiai po dviejų valandų, minutė minutėn, mane žadina. Tai tam tikras vagies garbės gestas: matot, laikausi duoto žodžio.
– Eik, tave kviečia, – purto mane Juokis.
Velkuosi į sandėliuką. Saidas sėdi pasidėjęs sužeistą koją ant stalo, vienas iš žvalgų masažuoja jam peršautą blauzdą. Iš karto prisimenu Šalamovą: labai panašu.
– Kvietei, Saidai? – klausiu.
– Kam Saidas, o kam – Olegas Aleksandrovičius, – atsako.
– Kvietei mane, Olegai? – klausiu vėl.
– Sakyk: „Kvietei mane, Olegai Aleksandrovičiau?“
Tyliu. Žiūriu į grindis ir tyliu. Jis gali užmušti mane čia, vietoje, bet nė už ką nepavadinsiu jo Olegu Aleksandrovičiumi.
– Tai ko tyli?
– Kvietei mane, Olegai?
Saidas išsiviepia:
– Atnešei?
– Ne, – sakau.
Prasideda įprasta preliudija. Būtume galėję apsieiti ir be jos, bet Saidas mėgaujasi valdžia, taigi kol kas negaunu į snukį.
– Kodėl? – klausia Saidas neįtikėtinai ramiai.
– Neturiu supratimo, kur galėčiau gauti bananų, Olegai.
– Ką?
– Neįsivaizduoju, kur…
– Ką? – galop pratrūksta Saidas. – Ką? Nenori ieškot, ko liepiau? Šūdžius! Dar ir kaip ieškosi! Supratai? Ieškosi!
Jis muša mane itin žiauriai. Visi kiti mušė dėl to, kad taip reikia, o Saidas muša mane iš neapykantos. Jam patinka mušti. Jis tuo mėgaujasi. Suskretęs dvokiantis padugnė taikos sąlygomis, o čia – sielų valdovas ir likimų lėmėjas.
Saidas silpnas, jo smūgiai anaiptol ne tokie galingi kaip Boksininko ar Timochos, bet baisiai atkaklus ir žiaurus, muša mane ilgai – kelias valandas. Muša pasiilsėdamas: daužo, paskui prisėda pailsėti, o mane verčia daryti atsispaudimus. Darau atsispaudimus, o jis spardo man kulnu į pakaušį, kartais spiria iš apačios į dantis. Iš apačios spardo nedažnai – matyt, trukdo neužsitraukusi skylė blauzdoje, bet į pakaušį taikosi taip, kad susiknežinčiau veidą į grindlentes. Galiausiai jam tai pavyksta. Teškiuosi ir tįsau ant nešvarių grindų, iš perskeltų lūpų bėga kraujas.
Saidas pakelia mane ir muša toliau. Talžo delnu per sumuštas lūpas, stengdamasis pataikyti į tą pačią vietą, žino, kad taip labiau skauda. Nuo kiekvieno smūgio krūpteliu, mykiu. Pavargau: tai darau atsispaudimus, tai dangstausi rankomis įtempęs raumenis, kad smūgiai neitų gilyn į kūną, jau nebežinau, kiek smūgių man sudavė, regis, Saidas daužo mane nuo pat gimimo, regis, mano gyvenime nieko daugiau ir nebuvo. Velniai rautų tuos bananus, rasiu tau tų bananų! Bet Saidui jau nusispjaut į bananus. Prie jo prisideda keli žvalgai: apstoja mane ir kala alkūnėmis į nugarą. Stoviu susirietęs, rankomis prisidengęs pilvą, man neleidžia parvirsti, kad galėtų smūgiuoti keliais iš apačios…
Užspeičia mane tualete. Sunkiasvoris totorius Iljasas pašoka ir spiria man į krūtinę. Skrendu šalin ir nugara išmušu langą. Didelės stiklo šukės pažyra ant manęs: ant pilvo, ant galvos. Spėju rankomis nusitverti rėmo ir neišvirstu į gatvę. Netgi nesusipjaustau. Mane vėl bloškia ant žemės, lekiu ant grindų ir nebesistoju, guliu tarp šukių, bandydamas tik prisidengti inkstus ir tarpkojį.
Galop žvalgyba nusprendžia padaryti pertraukėlę ir užsirūko.
Saidas krato pelenus tiesiai ant manęs, stengiasi, kad žiežirbos kristų man ant veido.
– Klausykit, vaikinai, o gal išdulkinam jį, – siūlo. – Imam ir pagaidinam, ką?
Prie mano veido guli didelis aštrus stiklo gabalas. Sugraibau jį per rankovę, tas patogiai įsitaiso delne kaip peilis – ilgi, stori, į galą smailėjantys ašmenys.
Stojuosi nuo grindų spausdamas šukę. Gaila, neturiu ginklinės raktų…
Nuo sumušto veido ant ašmenų laša kraujas. Žiūriu įsmeigęs akis į Saidą, Iljasą, kitus žvalgus. Stoviu priešais juos spausdamas rankoje kruviną stiklo šukę ir žiūriu, kaip jie rūko. Saidas nebekrato ant manęs pelenų.
– Tuščia jo, – sako kažkuris iš žvalgų. – Einam, palikit jį. Permanganato vis tiek nėra…
Jie išeina. Anapus išmušto lango – stepė. Čirpia cikados. Taku įsibėgėja ir skrenda į Čečėniją smogiamieji lėktuvai. Tuščią aikštę apšviečia tik vienas žibintas, lauke nieko nėra – nė vieno kareivio, nė vieno karininko. Juodbruvas majoras buvo teisus. Aš vienas šitam pulke.
