Patyrę Birmingamo policijos komisariato detektyvai Kerė Devlin ir Lukas Falkas yra matę visko. Tad, gavę pranešimą apie dvigubą žmogžudystę ir paaiškėjus, kad viena iš aukų yra naujasis miesto apygardos prokuroro pavaduotojas, porininkai nedelsdami imasi darbo.
Visgi tai nėra eilinė byla. Devlin ir Falkas greitai susieja nužudytą prokuroro pavaduotoją su viena iš saviškių – buvusia policijos detektyve Seide Kros. Deja, Seidės atminties spragos – dar vienas galvosūkis, kurį reikia išnarplioti, nes ji prisimena tik fragmentus iš smurto kupinos praeities. Tačiau labai tikėtina, kad toje praeityje ir slypi užuominos apie žmogžudysčių motyvus.
Detektyvės Devlin dėmesį nuo šios bylos staiga atitraukia asmeninės problemos. Ji iškviečiama į keturiolikmetės dukters Torės mokyklą, nes viena bendraklasė nukrito arba buvo nustumta nuo laiptų, o šį mirtiną incidentą mačiusi Torė netikėtai tampa įtariamąja. Nors tąkart ant laiptų stovėjo dar dvi mergaitės, niekas negali tiksliai pasakyti, kas iš tiesų įvyko. Devlin tenka laviruoti, kad išsiaiškintų tiesą ir apsaugotų savo dukterį.
Kuo giliau detektyvų trijulė pradeda kapstytis, tuo daugiau paslapčių išaiškėja ir tuo skaudesnės pasekmės jų laukia. Seidės atminčiai pamažu sugrįžtant, atsiskleidžia bjaurios jos praeities detalės, pavojingos paslaptys ir netikėti ryšiai tarp abiejų bylų.
Šis intriguojantis, greito tempo detektyvinis romanas su psichologinio trilerio elementais tėra vienas iš daugiau nei 150 autorės parašytų kūrinių. Įvairiose šalyse išleista jau keturi milijonai jos knygų skirtingomis kalbomis. D. Webb yra įvertinta prestižine žurnalo „Romantic Times“ karjeros pasiekimų premija už romantinį detektyvą, taip pat pelnė kelis Skaitytojų pasirinkimo apdovanojimus bei išskirtinį Šimtojo romano apdovanojimą.
Knygą iš anglų kalbos vertė Rima Čeliauskaitė.
Per dvidešimt minučių, kurių reikėjo nusigauti iki Torės mokyklos, Kerė prisigalvojo galybę atvejų, kaip duktė galėjo patekti į bėdą. Raciją ji perjungė į vietinį kanalą, bet nieko neišgirdo. Atsispyrė pagundai skambinti dispečeriams, nes reikės pasiaiškinti, jei ims klausinėti, ar kas nors kvietė pagalbą į mokyklą.
Skambino iš dukters mokyklos. Man atrodo, ji pateko į bėdą. Ar buvo gautas iškvietimas į Braitono akademiją?
Kerė giliai iškvėpė, sukdama paskutiniu posūkiu iš Dvidešimt ketvirtosios gatvės į Septintąją aveniu. Smarkiai aiktelėjus, plaučiai vėl prisipildė oro. Priešais pagrindinį mokyklos įėjimą ant gatvės stovėjo trys Birmingamo policijos automobiliai ir ugniagesių mašina.
Kerė net neprisiminė, kaip prisiparkavo... Net nenutuokė, ar užrakino automobilį, o gal net durų neuždarė... Gerklę užspaudus gumului, ji šaligatviu nulėkė link įėjimo, o smegenys vijosi iš paskos. Prie dvigubų durų stovėjo uniformuotas policininkas.
– Bijau, kad mokykla uždaryta, ponia, – įspėjo priartėjus.
Kerė praskleidė švarko skverną, parodydama prie diržo prisegtą ženklelį, ir pareigūnas iškart atidarė duris.
– Eikite tiesiai, detektyve.
Pagrindinio koridoriaus gale, kur platūs laiptai vedė į antrą aukštą, stovėjo daugiau uniformuotų pareigūnų. Ilga geltona juosta tįso nuo vieno koridoriaus šono iki kito, užtverdama praėjimą iki laiptų ir išėjimą į vidinį kiemą.
Kas, po velnių, čia nutiko?
Kerės širdis beprotiškai daužėsi, kol ji pasiekė duris į direktoriaus kabinetą. Įėjo vidun. Vestibiulis buvo tuščias, išskyrus detektyvą Veiną Saiksą ir Nailą Fosterį, mokyklos direktorių. Du vyrai, regis, laukė būtent jos. Žvalgydamasi tai į vieną, tai į kitą, ji paklausė:
– Kur Torė?
– Ponia Devlin, – tarė Fosteris, – pasikalbėkime mano kabinete.
Kerė iškėlė rankas.
– Tiesiog pasakykit, kas čia vyksta.
– Devlin, – tarė Saiksas, Fosteriui nespėjus prasižioti, – viena mergaitė iš tavo dukters klasės smarkiai susižeidė nukritusi nuo laiptų. Tu tikriausiai ją pažįsti – Brendalė Majers.
Vardas buvo žinomas. Aukšta, liekna, daili. Majersų šeima buvo viena dosniausių mokyklos rėmėjų.
– Kas nutiko?
Ji, kaip motina, norėjo pareikalauti atsakymo, ar Torei viskas gerai, bet jai jau pranešė, kad duktė nesusižeidė. Nesvarbu, kas įvyko, Torė čia kažkaip įsivėlusi, antraip Kerei niekas nebūtų skambinęs. Nežinia draskė iš vidaus.
Saiksas kryptelėjo galvą Fosterio kabineto link.
– Pasikalbėkim minutėlę.
Kerė nesiginčydama pasuko į kabinetą. Nenustygo vietoje, tad nesisėdo – laukė, kol Fosteris už Saikso nugaros uždarys duris.
– Brendalės tėvai jau pakeliui. Jie buvo susitikime Montgomeryje. Ačiū Dievui, teta su Brendale iškart galėjo vykti į ligoninę. – Fosteris drebančia ranka pasitrynė galvą. – Mes dar aiškinamės, kas nutiko.
– Prisidėjo ir tavo mergaitė, – pranešė Saiksas.
Kerę užplūdo nauja baimė.
– Torė niekada…
– Ne, – nutraukė ją Saiksas, – nesakau, kad ji nustūmė Majersų dukrą, bet, kai tai nutiko, Torė ir kitos dvi mergaitės stovėjo laiptų aikštelėje su Majers.
– Nustūmė? Kas čia vyksta, Saiksai?
Kerės pilve susimetė gumulas.
Detektyvas linktelėjo.
– Kaip ir sakiau, kai Majers nukrito, aplink ją stovėjo trys žmonės. Torė – viena iš jų.
Baimę iškart pakeitė pyktis.
– Kur ji?
– Su ja kalbasi Petersonas. Pagalvojom, kad ji tikriausiai išklos viską, kas nutiko. Na, juk tu policininkė, ir visa kita...
Kerė suprato, apie ką jis kalba. Įpykusi ji pasisuko į Fosterį. Gynybiniai motinos instinktai nugalėjo dešimtmetį ugdytus policininkės refleksus.
– Kodėl jūs tai leidot?
Fosteris nuo Kerės žvilgsnį nukreipė į Saiksą.
– Detektyve, užtikrinot mane, kad Torės motina neprieštaraus jos apklausai. – Jis pasisuko į Kerę. – Atleiskit, nežinau, ką atsakyti.
Kerė nurijo keiksmą, besisukantį ant liežuvio galo. Baigta.
– Veskit mane pas ją. Dabar pat.
Saiksas giliai iškvėpė.
– Štai čia.
Suskambo kabineto telefonas, todėl Fosteris liko atsiliepti į skambutį. Kerė nusekė paskui detektyvą į pagrindinį koridorių. Dabar ji jau nebegalėjo sulaikyti byrančių žodžių.
– Ką, po velnių, sau galvojai, Saiksai?
Jis stabtelėjo, apsisuko ir įsispitrijo į ją.
– Klausyk, turim sunkiai sužeistą mergaitę. Ir dar tris mergaites, kurios žino, kas nutiko, bet nė viena iš jų nekalba. Juk tu tai tikrai turėtum suprasti, kokia rimta situacija. O ką, jei tavo vaikas būtų išvežtas į ligoninę?
Kerė susimąstė. Viena vertus, jis teisus. Visada, kai tik nepilnametis patenka į nelaimę, tyrimui dažnai kliudo tai, kad tenka laukti atvykstančių tėvų. Vaikas per tą laiką tik dar labiau išsigąsta arba sutrinka ir tikriausiai išsigalvoja istoriją. Tėvai nori apginti savo vaikus, net jei jie padarė nusikaltimą. Jau nekalbant apie tai, kad joks vaikas prieš tėvus nenori prisipažinti apie savo blogus darbelius.
Bet Torė – geras vaikas. Puiki mokinė. Ji nemeluoja ir nekelia bėdų. Niekada.
– Neknisk man proto, Saiksai! – Kerė nesiruošė taip lengvai nusileisti. – Ji tik vaikas, kuriuo lengva manipuliuoti. Štai kodėl mes turime taisykles ir procedūras. Ir aš, ir tu puikiai žinome, kad viskas, ką ji pasakė iki to laiko, kai aš pasirodžiau kambaryje, negali būti panaudota byloje.
– Aha, aha, einam.
Jis vėl pajudėjo ir stabtelėjo už poros durų kitoje koridoriaus pusėje.
Socialinės pedagogės kabinetas.
Kerė pažinojo pedagogę Aną Lyri. Jei ji su Tore, Kerei nėra ko nerimauti. Lyri niekada neleistų manipuliuoti arba spausti vaiko. Kerė lengviau atsikvėpė.
Mažame laukiamajame sekretorės nebuvo, todėl Saiksas nuėjo tiesiai prie socialinės pedagogės kabineto durų ir pasibeldė prieš atidarydamas.
Kerės žvilgsnis užkliuvo už Torės, sėdinčios ant vieno iš dviejų krėslų priešais Lyri stalą. Ji pastebėjo patinusias raudonas akis ir ašarų išmargintus skruostus. Kerės viduje vėl sukilo pyktis. Lyri sėdėjo prie stalo, o Petersonas stovėjo šalia jos krėslo. Jis nesisėdo, demonstruodamas valdžią. Stovėjo pedagogės stalo pusėje. Du prieš vieną. Jis pažvelgė į Kerę, tada į savo porininką. Buvo akivaizdu, kad vertina, kiek šurmulio ruošiasi sukelti Kerė.
– Ji kol kas dar negrasino tavęs nušauti, – Saiksas pabandė praskaidrinti nuotaiką.
Petersonas savo dėmesį vėl sutelkė į Kerę.
– Jei tai būtų mano vaikas, būtum pasielgusi taip pat.
– Lauk! – Kerė rėžė vyrui, kuris apsimetė, kad neperžengė ribos. – Man ir mano dukrai reikia erdvės.
– Pasikalbėsim vėliau, – stodamasi Kerei pasakė Lyri. – Praneškit, jei norėsit aptarti pastarąsias dvidešimt minučių.
Dvidešimt minučių. Petersonas Torę kvotė dvidešimt prakeiktų minučių.
Kerė linktelėjo ir palaukė, kol trijulė išeis iš kabineto, o tada įdėmiai pažvelgė į Torę.
Jos keturiolikmetė duktė atrodė nepaprastai maža tame minkštame krėsle su porankiais. Plonas rankas ji buvo sunėrusi ant plokščios krūtinės, o veide atsispindėjo siaubas. Kerei nespėjus nieko pratarti, Torė, pašokusi iš krėslo, puolė motinai į glėbį ir pravirko.
Kurį laiką Kerė apkabinusi ją guodė. Jai pačiai ėmė ristis ašaros. Kad ir kas nutiko, Torė už tai neatsakinga. Ji niekada nieko tyčia nenuskriaustų. Kerė suvokė, jog dauguma tėvų netiki savo vaikų darbeliais, bet ji ne šiaip netikėjo – ji žinojo. Kaip ir visai šeimai, Torei irgi sunkiai sekėsi susitaikyti su pusseserės mirtimi. Šitas vaikas niekam nepakenktų.
Kai Torės pečiai nustojo virpėti, o raudos nurimo, Kerė vėl ją pasodino į krėslą, o pati atsisėdo į kitą.
– Papasakok, kas nutiko.
Torė įsispoksojo į grindis.
– Aš... Aš nesu tikra.
Kerės širdis suvirpėjo. Torė nesugebėjo pažvelgti motinai į akis – vadinasi, nesako visos tiesos.
– Neskubėk, – švelniai tarė Kerė. – Kas dar buvo su tavimi be Brendalės?
Torė net krūptelėjo, paminėjus Brendalę.
– Ar jai viskas bus gerai?
Kerė išrėžė tiesą:
– Nežinau. Saiksas sako, kad ji sunkiai sužeista. Turėsim palaukti, ką pasakys gydytojai.
Torė nusišluostė ašaras, tada pažvelgė motinai į akis.
– Sara, Alisa ir aš leidomės laiptais žemyn į kitą pamoką. Laiptų aikštelėje sutikome Brendalę. Ji lipo viršun į gamtos mokslų kabinetą.
Šis istorinis pastatas turėjo aukštas lubas, todėl laiptai iš pirmo aukšto į antrą buvo dvigubi. Viduryje įrengta aikštelė su langais į vidinį kiemą.
– Kas nutiko tada? – dukterį kalbino Kerė.
– Tas pats kaip visada su Brendale. – Torė prikando apatinę lūpą, kad nustotų virpėti. – Ji iš visų tyčiojasi. Ji šlykšti, – gūžtelėjo. – Nė per milijoną metų nebūčiau sugalvojusi jos nuskriausti, tačiau ji bjauriai elgiasi su visais, kas, jos manymu, yra prastesni, o tai turbūt beveik visos mūsų klasės mergaitės. Ji visada būdavo tokia, bet dabar dar blogesnė.
Kerė su Tore apie patyčias kalbėjo galybę kartų. Vos tik kas nors nutikdavo kitose mokyklose, jos ir kalbėdavosi. Dėl patyčių reikėjo kažko imtis, tačiau Kerė nevaidino, kad turi atsakymą. Tai bjauri problema, ir čia nebuvo nei lengvo, nei greito sprendimo.
– Ar Brendalė iš tavęs šaipėsi?
Kerė net sulaikė kvapą. Nors Torė nieko neužsiminė, bet galbūt dabar, tapusi paaugle, tokių dalykų mamai nenorėjo pasakoti. Paaugliai šiuo dažnai sudėtingu gyvenimo laikotarpiu ne viskuo dalijasi su savo tėvais.
– Ji su manimi elgėsi taip, kaip ir su visais kitais. – Torė išleido ilgą atodūsį. – Pastaruoju metu ji buvo užsisėdusi ant Saros.
Kerei tai buvo naujiena. Sara Tali – geriausia Torės draugė nuo vaikų darželio. Sara buvo drovi ir tyli. Niekada nesiveldavo į bėdas. Pirmūnė – kaip ir Torė. Kerė nusistebėjo, jog Saros motina nebandė įsikišti.
Tačiau gali būti, kad Sara savo motinai nieko nesakė.
Prieš užduodama skausmingą klausimą, Kerė kalbą pasuko ne tokia jautria tema.
– Alisa – tai naujokė, kurį šį semestrą pradėjo lankyti Braitoną? Ta, pas kurią porą kartų nakvojai?
– Alisa Kortez, – linktelėjo Torė. – Pameni, ji pernai, gal kokį rugpjūtį, persikraustė iš Meksikos. Jos tėvai mirė, ir ją dabar globoja dėdė. Prieš tai Alisa lankė kitą mokyklą, bet ten jai nesisekė.
Kerė prisiminė, kad Torė, pasibaigus pirmai dienai mokykloje iškart po atostogų, grįžo namo nusiminusi ir papasakojo liūdną istoriją. Ji iškart susidraugavo su naujoke, nors kiti mokiniai ne taip greitai leidosi į naujas draugystes.
– Ar Brendalė tyčiojosi ir iš Alisos?
Torė papurtė galvą.
– Alisa į ją nekreipė dėmesio. Pastaruoju metu daugiausia kliūdavo Sarai. – Torė nusuko akis ir įsispoksojo į savo delnus. – Tiek ir težinau.
Kerė suprato, jog paskutiniais žodžiais duktė pasakė ne viską. Torė nemokėjo meluoti, o gal Kerės įgūdžiai atpažinti melą buvo gerai ištobulinti. Šiaip ar taip, buvo dar kažkas.
– Suprantu, kad sunku, – patikino ją Kerė. – Taip pat žinau, kaip jautiesi, norėdamas apginti ką nors, kas tau rūpi. Bet kartais tai neįmanoma. Apginti ką nors – ne tas pats, kas juos dangstyti. Kurią merginą bandai apsaugoti?
Torė susidėjo rankas ant kelių. Kai ji pagaliau pakėlė akis į Kerę, sūriais upeliais pradėjo srūti dar daugiau ašarų.
– Prisiekiu, nežinau, ar ją kas nors pastūmė. Aš tikrai nepastūmiau, bet aš taip įdėmiai klausiausi, kaip plūstasi Brendalė, kad negaliu būti tikra, kas tai padarė. Viskas nutiko taip greitai.
Kerė lėtai linktelėjo.
– Gerai. Jei tu nematei, kas nutiko, galiu suprasti, kodėl nerizikuoji spėlioti.
Torė vėl pakėlė akis.
– Prisiekiu, nesu tikra. – Ji apžiūrėjo kambarį, o po to vėl pažvelgė Kerei į akis. – Nenoriu, kad kas nors nukentėtų vien dėl to, jog nesu tikra.
Kerė spustelėjo dukters ranką.
– Jei nesi tikra, – atsargiai tarė ji, – tada neturėtum nieko sakyti. Ką papasakojai detektyvui Petersonui ir poniai Lyri?
– Tą patį, ką ir tau. Nežinau, kas ją pastūmė ir ar išvis ją kas nors stūmė. Stebėjau, kaip rėkia Brendalė, ir staiga ji nuvirto atbulomis. Nugara nučiuožė laiptais žemyn. Gal ji atsilošė arba kryptelėjo ir prarado pusiausvyrą? Gal niekas nekaltas?
Kerė linktelėjo, tarsi pritardama dukteriai.
– Visko gali būti. Gal dar kas nors buvo koridoriuje? Mokytojas ar kitas mokinys? Gal dar kas nors matė?
Torė papurtė galvą.
– Skambutis jau buvo nuskambėjęs.
Ji tikėjosi ne tokio atsakymo. Kerė pabandė sugalvoti kitas galimybes. Valytojas? Bibliotekininkas? Kitas į klasę vėluojantis mokinys? Bet kodėl jie nebūtų prasitarę?
Nes ten daugiau nieko nebuvo. Kerė pajuto, kaip jos pečius prislegia papildoma našta.
– Kas dabar bus?
Baimė Torės akyse dar labiau paaštrino Kerės emocijas.
– Lik čia, kol pasikalbėsiu su kitais detektyvais, – Kerė atsistojusi pasuko durų link.
– Noriu namo, – sušnibždėjo Torė, vėl užmerkdama akis nuo naujo ašarų potvynio.
– Parvešiu tave namo tuoj pat, kai tik galėsiu, – pažadėjo Kerė.
