Profesoriaus teigimu, 300-osios Donelaičio gimimo metinės yra proga vyresnės kartos skaitytojams vėl sugrįžti, o jaunesniems – atrasti ir pažinti „Metų“ autorių. Taip pat šansas išsiaiškinti, kas bendro tarp jo ir politikos. „Gerų lietuvių mūsų laikais reta“, – rašė viename laiškų Donelaitis. Kaip pažymėjo kitas renginio pranešėjas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotojas dr. Darius Kuolys, Tolminkiemio klebonas kitiems kėlė – ir pats savo pavyzdžiu demonstravo – moralinį imperatyvą būti sąmoningu lietuviu, dirbančiu gimtajai kultūrai. Tai padarė įtaką būsimoms kartoms dėl apsisprendimo būti lietuviais.
„Lietuviškasis Lukrecijus, Vergilijus ir, jei norite, Homeras“
1818 metais Karaliaučiuje Liudvikas Rėza paraleliai lietuviškai ir vokiškai išleido „Metus keturiose giesmėse“, kurios buvo skirtos „mokytajam pasauliui“. Knyga pasklido Europos šalių universitetų bibliotekose, skaitytojai atkreipė dėmesį į autoriaus talentą. Kokį Donelaičio portretą tapė jo amžininkai, kaip vertino jo kūrybą? Kaip ir Immanuelis Kantas – juos abu mokė tie patys profesoriai – be humanitarinių Kristijonas Donelaitis domėjosi ir gamtos mokslais, pats išradinėjo. Štai Veimaro literatūrinis laikraštis „Literarisches Wochenblatt“ rašė, jog rašytojas „buvo visų galų meistras, kadangi gamino termometrus ir barometrus, šlifavo optinius stiklus, dirbo fortepijonus, jais grojo, buvo geras sodininkas ir puikus poetas“. Iš paties Donelaičio bei jo amžininkų užrašų profesoriui D. Kaunui susidarė įspūdis, jog poetas buvo sėslus, vengęs žemės darbų, mat juos užkrovęs žmonai, o pats atsidėjęs moksliniams dalykams ir „ganomųjų sielų reikalams“. Savo kalboje jis dvilypis – pastebėjo profesorius – vienur raštuose justi subtili gamtos pajauta, spindi tobulai įvaldytas hegzametras, o kitur parapijiečiai plūstami tokiais žodžiais, kurių vėlesni tyrinėtojai net nedrįso cituoti mokslinėse publikacijose.
Donelaičiui pasisekė, kad knyga išėjo pavėlavusi, galbūt valstiečiai nebūtų poemos tinkamai įvertinę, tuo tarpu Europos „mokytasis pasaulis“ ja žavėjosi
Kodėl Donelaitis pats neišleido savo raštų? Juk norėjo tai padaryti, pasak Domo Kauno, skaitė poemos ištraukas tikintiesiems, platino laiškais. Tekstų ekspertizė rodo, jog Donelaitis rengė tekstus spaudai, pats braukė, perrašinėjo. Arba kodėl po autoriaus mirties jų spaudai neįteikė jo našlė ar draugai? Vienas iš įtikinamiausių atsakymų – griežta XVIII a. Prūsijos cenzūra, kuri nebūtų toleravusi socialinius bei tautinius reikalus aprašiusios, valdžios pareigūnus kritikuojančios poemos. Tai buvo pernelyg maištingas savo laikui tekstas. Kita vertus, profesorius iškėlė mintį, jog Donelaičiui pasisekė, kad knyga išėjo pavėlavusi, galbūt valstiečiai nebūtų poemos tinkamai įvertinę, tuo tarpu Europos „mokytasis pasaulis“ ja žavėjosi.
XIX amžiaus mokslininkai taip rašė apie Donelaitį: „lietuviškasis Lukrecijus, Vergilijus ir, jei norite, Homeras (Leipcigas, 1871), „kaip pagrindinis literatūrinis senos ir įdomios kalbos reprezentantas, jis nusipelno [...] dėmesio. Lietuvių kalbos studijos pernelyg svarbios, kas jas ignoruotų filologai “(Londono savaitraštis „The Saturday Review“, 1869). Jo poemą „Metai“ vadino šedevru, „amžinu lietuvių kalbos paminklu“ (Veimaras, 1820), kuris „formos tobulumu galėtų varžytis su graikų, romėnų ir indų veikalais“ (Praha, 1857).
„Metais“ žavėjosi ne tik kiti europiečiai, bet ir patys lietuviai. Nors ir prastos būklės, bet yra išlikę poemos leidimai su tokių skaitytojų kaip Antano Baranausko, Adomo Jakšo-Dambrausko, Kazio Griniaus, Vinco Kudirkos pastabomis. D. Kaunas pabrėžė, jog „Metai“ buvo ir vienas iš dalykų, paskatinusių Simoną Daukantą pradėti Lietuvos istorijos veikalų rašymą lietuvių kalba. Pastarasis Donelaitį vadino mūsų Homeru ar Vergilijumi. Kitas vakaro Donelaičiui atminti pranešėjas priminė ir Maironį, kuris, dėstydamas lietuvių literatūros istorijos kursą Kauno universitete, pradėdavo nuo Donelaičio, akcentuodavo jo moralinį apsisprendimą už vargingą nelaisvų žmonių sluoksnį. Maironis yra prisipažinęs, jog ir jį patį bei jo aplinkos žmones Donelaičio pavyzdys skatino išeiti į viešumą kaip lietuvius, lietuviškai reikštis.
Donelaitis – iš esmės politinis autorius
Pasitelkdamas sero Bernardo Cricko politikos kaip veiklos, kurios metu siekiama sutarimo dėl bendruomenės išlikimo bei gerovės, apibrėžimą, Darius Kuolys teigė, jog „Metai“ – likiminis lietuvių bendruomenei tekstas. Jame sukaupta mūsų bendruomenei svarbių idėjų, vaizdinių, reikšmių visuma, be jo negalime apibrėžti savo tapatumo. Kristijonas Donelaitis – „iš esmės politinis autorius“, – sakė pranešėjas.
Neįprastą politinę Donelaičio laikyseną XVIII a. Prūsijos karalystėje D. Kuolys įvardijo kaip sąmoningą laisvo žmogaus apsisprendimą. Nors buvo įgijęs Apšvietos intelektualui būdingą išsilavinimą, jis pasirinko labiausiai užguito visuomenės sluoksnio – lietuvių baudžiauninkų – likimą. Viena vertus, Prūsija skyrė dėmesio autochtonams lietuviams, išsaugojusiems seną kalbą ir dėl to vertiems pagarbos: 1718 metais Karaliaučiaus universitete lietuvių kalba pradedama dėstyti, profesoriai rūpinasi lietuviškų religinių raštų leidimu. Kita vertus, į Karaliaučių kėlėsi kolonistai – laisvieji ūkininkai, o lietuviai buvo baudžiauninkai. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas lietuvius vadino vergų tauta. Jie prasti ūkininkai, todėl turi būti nuvaryti nuo žemės, juos reikalinga civilizuoti – germanizuoti. Tokioje situacijoje Donelaitis ne ignoruoja, neapsimeta nieko bendro su lietuviais neturįs, juolab neprisijungia prie jų žeminimo, o maištauja – kviečia lietuvninkus priešintis germanizacijai. Tuo jis išsiskiria iš to meto autorių, taip pat rašiusių apie metų laikus, valstiečių gyvenimą: jis kalba ne iš intelektualo, o iš baudžiauninkų pozicijos, jais rūpinasi.
Pavyzdžiui, „Metų“ veiksmo vieta – Vyžlaukis – ne atsitiktinė. Donelaitis ragina valstiečius neatsižadėti lietuviškos tapatybės ženklo – vyžų – ir tai turi politinę potekstę. 1724 metais išleistas Frydricho Vilhemo I įstatymas, kuriuo karalystėje uždraudžiamas vyžų avėjimas. Kaip sakė pranešėjas, tai buvo noras lietuvių bendruomenę, kuri iškrenta iš apšviestos tautos konteksto, civilizuoti. Taigi Donelaitis savo būrus skatina maištauti prieš karalių. Išsižadantys vyžų yra neviežlybi. Jau Liudvikas Rėza „Metų“ komentare yra atkreipęs dėmesį, kad Donelaitis viežlybumą suvokiąs kaip senovės romėnai – tai yra kilnumas, moralinis grožis. Vadinasi, – apibendrino D. Kuolys, – jis ragino nelaisvą žmogų, baudžiauninką, gyventi pagal kilmingųjų romėnų imperatyvą.
Visą kūrinį yra iš tikrųjų persmelkusi tautos likimo ir išlikimo idėja
„Visą kūrinį yra iš tikrųjų persmelkusi tautos likimo ir išlikimo idėja“, – sakė pranešėjas. Dar vienas to pavyzdys – būrai šnekasi apie darbus, nuo kurių priklauso jų išlikimas. Prastai ūkininkaujantys lietuviai gali būti nuvaryti nuo žemės, o ji atiduota kolonistams. Todėl Donelaitis ragina dirbti, darbas – išlikimo garantas. Dar būrai kalba apie savo tapatumus, kalbą, moralines taisykles – kurių laikytis, kad būtų galima išlikti, taip pat ir apie santykį su kitais – kaip bendrauti su kitataučiais, apsibrėžia santykį su Dievu. Taip pat kūrinyje atskleidžiama, su kuo lietuviai nesutinka – žemės kolonizavimu, jų bendruomenės niekinimu. Pasak Dariaus Kuolio, kai kurie Donelaičio sukurti valstiečių monologai primena Apšvietos filosofų mintis, tik įvilktas į liaudišką kalbą: iškeliami žmonių lygybės, atsakingo valdymo idealai. Hegzametras poemoje naudojamas taip pat neatsitiktinai, Donelaitis parodo, jog lietuvių kalba dėl ilgųjų ir trumpųjų balsių kaitos yra tokia pat kaip senosios graikų bei lotynų kalbos. Lietuvių kalbos senumas, taip pat gyvybingumas – kad ja galima kurti hegzametrą – irgi buvo argumentas už lietuvių bendruomenės išlikimą.
