Vis dėlto dėmesio vertos ne tik jos knygos, bet ir pačios K.Ohlsson istorija bei asmenybė.
K.Ohlsson gimė 1979 m. kovo 2 d. Užaugusi Kristianstade, vėliau studijavo Stokholme. Baigusi politikos mokslus, dirbo analitike Švedijos slaptojoje tarnyboje, Švedijos saugumo ir gynybos universitete bei buvo kovos su terorizmu pareigūnė Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje (angl. OSCE). 2009 metais ji išleido pirmąją knygą suaugusiems Askungar (angl. Unwanted, lietuviškai – nėra), o 2012 metais tapo rašytoja „visu etatu“. Po metų, 2013-aisiais, su jos kūryba galėjo susipažinti ir jaunieji skaitytojai – buvo išleista pirmoji K.Ohlsson knyga vaikams Glasbarnen (liet. Stiklo vaikai (2015, „Nieko rimto“, vertė Mantas Karvelis).
Visų istorijų pradžia
K.Ohlsson nuo mažumės labai mėgo skaityti. Ypač daug laiko bibliotekoje praleisdavo vasaros metu – imdavo čia vieną, čia kitą knygą, skaitydavo jų ištraukas ir po daugybės valandų galiausiai grįždavo namo dviračiu vilkdama su savimi bent dešimtį jų. Autorė iki šiol jaučiasi dėkinga bibliotekoms ir ten gulėjusioms knygoms.
Būdama septynerių mažoji Ohlsson pastebėjo, kad jai be galo smagu ne tik skaityti, bet ir pačiai kurti istorijas. Rašymas visą laiką buvo jos hobis, kurio neapleido net eidama aukščiau išvardintas pareigas. Tačiau ji niekada tikslingai nerašė knygų, kol viskas gyvenime nepabodo ir moteris nepanoro išbandyti ką nors nauja – būdama dvidešimt aštuonerių K.Ohlsson laisvalaikiu pradėjo kurti detektyvus suaugusiems. Sulaukusi pasisekimo, po keleto metų nusprendė visą savo energiją sutelkti į kūrybą ir taip rašymas tapo jos pagrindiniu darbu.
Kristina Ohlsson ir vaikų literatūra
Kadangi lietuvių kalba vis dar nėra nė vienos K.Ohlsson knygos suaugusiems, ją, kaip detektyvų meistrę, galime pažinti skaitydami kūrinius vaikams. Nors juose netrūksta fantastikos, galima stebėti, pasak literatūrologės Jurgitos Lūžaitės-Kajėnienės, „kaip išmoningai plėtojamas detektyvas, kaip ieškoma užuominų, kaip pasitelkiami kiti veikėjai ir narpliojama tai, kas nerealu“.
Kodėl K.Ohlsson ėmėsi kurti vaikams net sulaukusi pripažinimo suaugusiųjų literatūroje? Viename interviu rašytoja sako, kad vaikai skiriasi nuo suaugusiųjų, kurie ieško logikos ir klausia, ar kažkas galėjo įvykti iš tiesų. Jaunieji skaitytojai yra daug atviresni įvairioms alternatyvoms ir jų tikėjimo ribos daug platesnės – šios savybės rašytoja kartais pasigenda ne tik kituose, bet ir savyje.
Jaunieji skaitytojai yra daug atviresni įvairioms alternatyvoms ir jų tikėjimo ribos daug platesnės.
Autorei svarbu suprasti vaiko pasaulį ir rašyti apie tai, kas aktualu būtent jam. Juk kartais gali pasitaikyti, kad dalykai, kurie egzistuoja suaugusiems įprastame pasaulyje, nėra pastebimi jaunesniųjų gyvenime, arba atvirkščiai. K.Ohlsson pastebi, kad dalykai, kurie baugina vyresnius skaitytojus, nebūtinai tokį pat poveikį turės vaikams – juos gali paveikti visai kas kita, ir į tai ji visada atsižvelgianti.
K.Ohlsson ne tik rašo jauniesiems, bet ir po ranka dažnai turi jiems skirtų knygų. Tarkime, ji dažnai skaito Astridą Lindgren, taip pat ne viename pokalbyje mini ir Mariją Gripę. Autorė mano, kad norint įtikinamai rašyti vaikams, reikia skaityti ir jiems skirtus kūrinius.
Nuo idėjos iki knygos
Mes, paprasti skaitytojai, dažniausia nė nesusimąstome, kokį kelią knyga spėja nueiti prieš atsidurdama mūsų rankose. O juk jos pradžia – idėja rašytojo galvoje, kuri, pasak K.Ohlsson, trūks plyš nori ištrūkti.
„Kiekvieną dieną mane aplanko dešimtys idėjų. Tačiau dažniausiai aš jų neužsirašau – tik tos, kurios galvoje užsilieka ilgesniam laikui, yra vertos plėtojimo. Žmogus smegenyse turi mažytį rūsį, į kurį galima panerti ir kartais patikrinti: kas ten vyksta? Gal kas nors ten laukia nesulaukia dėmesio?“– krizendama retoriškai klausia K.Ohlsson.
Žmogus smegenyse turi mažytį rūsį, į kurį galima panerti ir kartais patikrinti: kas ten vyksta?
Autorė neneigia, kad ją kartais įkvepia kitų žmonių darbai, tačiau drąsiai teigia, kad jos kūriniai priklauso tik jai. Kristina Ohlsson taip pat sako, kad tikri jos gyvenimo įvykiai kūriniams įtakos beveik nedaro. Nors, žinoma, pamatinės žinios ateina iš realybės. Kad ir apie tai, kaip dirba vienos ar kitos valstybės institucijos: „Daug kas mano darbe buvo labai įslaptinta, tačiau, suprantama, visko, ką žinau apie policiją, išmokau dirbdama Slaptojoje tarnyboje ir niekur kitur.“
Išgryninusi idėją, Kristina Ohlsson imasi intensyvaus darbo. Pradėjusi rašyti knygą, ji ima vadovautis dienotvarke, pagal kurią kiekvieną dieną parašo po dešimt puslapių, o tai dažniausiai užima tris–penkias valandas.
Anot jos, visi autoriai dirba skirtingais tempais. Kai kurie užtrunka kelerius metus, kol parašo knygą, kai kurie – tik kelias savaites ar mėnesius. Jai pačiai dažniausiai reikia nuo septynių iki aštuonių savaičių, jeigu rašo suaugusiems, ir apytiksliai trijų, jeigu rašo vaikams. Žinoma, vėliau nemažai laiko dar užima ir teksto redagavimas.
Kartais rašant pačią rašytoją apima didžiulė baimė, jaudinamai suvirpinanti krūtinę.
Kalbantis su rašytojais, gana įprasta bent jau keliais žodžiais užsiminti ir apie tokius etapus, kai, nors ir norima rašyti, tačiau nepavyksta. Kitaip tariant, ką autorius daro, ištikus rašymo krizei. K.Ohlsson sakosi su tokiu dalyku susidurianti itin retai. Apie tai byloja ir faktas, kad per pastaruosius dvylika metų ji parašė daugiau kaip 20 knygų (apytiksliai 2–3 per metus) – tad šitaip produktyviai dirbant jokioms rašymo krizėms tiesiog nėra kada.
Baimės šiurpuliukai ir juokas
K.Ohlsson knygose dažnai netrūksta odą šiurpti verčiančių dalykų. Ji sako, kad kartais rašant ją pačią apima didžiulė baimė, jaudinamai suvirpinanti krūtinę. Autorei labai svarbu patirti šį jausmą: „kitaip nieko neišeis, o ir skaitytojo viduje nieko neįvyks“.
Viename interviu rašytoje atskleidžia, kad ir pati yra linkusi dažnai išsigąsti: „Aš gana lengvai užsistresuoju tamsoje arba, gulėdama ir girdėdama kokius nors garsus, leidžiuosi jų išprovokuojama ir nebesusilaikau nuo paranojiškų minčių – taip labai lengvai save įbauginu.“ K.Ohlsson tokios situacijos leidžia pasitikrinti, kiek dalykų gali tiesiog šauti į galvą – ji sieja tokius garsus su tuo, kas yra visai neįtikėtina, ir tikrina savo ribas. Rašytoja tiki, kad būtent tokiu būdu gimsta dauguma siaubo filmų ir knygų.
Vis dėlto K.Ohlsson galima ne tik lengvai išgąsdinti – ne ką rečiau ją galima pamatyti ir besijuokiančią. Ji mėgsta ir juodąjį humorą bei sarkazmą, o tai jai padeda bet kurioje situacijoje įžvelgti ką nors netikėtai juokingo ir atveria kur kas paprastesnę perspektyvą žvilgsniui į supantį pasaulį.
Ji mėgsta ir juodąjį humorą bei sarkazmą, o tai jai padeda bet kurioje situacijoje įžvelgti ką nors netikėtai juokingo.
Na, o siekiantiems tapti rašytojais K.Ohlsson nesitverdama savam kailyje (kaip jai įprasta) pataria štai ką: „Skaitykite, skaitykite, skaitykite! Ir rašykite, rašykite, rašykite! Nėra nieko svarbiau rašytojui kaip skaityti ir rašyti kiek įmanoma daugiau. Ilgai negalvokite apie tai, kas yra teisinga ar klaidinga, tiesiog rašykite. Su laiku viskas sustos į savas vietas.“
Nežinau kaip jums, bet man po tokio padrąsinimo norisi, jei ne pačiai rašyti knygą, tai bent jau nusičiupti vieną K.Ohlsson kūrinių ir pažiūrėti, kaipgi ten viskas nugulę „į savas vietas“, ir gal net trupučiuką pašiurpti!
Parengta pagal užsienio ir Lietuvos spaudą
