Kristina Sabaliauskaitė teigė, kad Londono knygų mugėje ji jausis privilegijuotoje padėtyje, mat anksčiau ne vienerius metus ji rengė iš ten reportažus kaip dienraščio „Lietuvos rytas“ reporterė.
„Tai visų pirma yra leidybos industrijos profesionalų susitikimo, idėjų pasikeitimo, kontraktų apsikeitimo vieta. Publika iš gatvės ten nesirenka, nes šią funkciją atlieka britų literatūros festivaliai, kurių yra labai daug ir labai prestižinių“, – sakė K.Sabaliauskaitė, pridūrusi, kad Lietuvai kartu su kitomis Baltijos šalimis būti pakviestai į šią mugę yra didelė garbė, mat į mugę kviečiami regionai yra atsirenkami labai atidžiai, tie, kurie yra labai svarbūs.
K.Sabaliauskaitė prisiminė, kad atvykus gyventi į Londoną ją labiausiai ir pakerėjo tai, kaip britai mėgsta savo autorius, kokia minia sekioja paskui Salmaną Rushdie, kaip „tarsi kometa nušviečia padangę Zadie Smith“.
Visai kitokia su Londonu susijusi Tomo Venclovos patirtis. Jis prisiminė, kad kuomet 1977 metais išvyko iš Lietuvos, galvojo, kad jos nebepamatys. Tačiau 1988 metais jam visgi pavyko prisijungti prie turistų grupės ir nuvykti į Maskvą ir Sankt Peterburgą. Ten jis išbuvo aštuonias dienas, o grįždamas sustojo Londone.
Nuvykus į Londono centrą jam šovė mintis: „Ačiū dievui, esu namie“. „Tada ir supratau, kad jau esu emigrantas“, – pasakojo T.Venclova. Tuomet jis nuėjo į BBC ir žurnalistams papasakojo savo apsilankymo Sovietų Sąjungoje istoriją – po šio pokalbio jam penkeriems metams buvo uždrausta atvykti į Sovietų Sąjungą. Tačiau jau po metų šis draudimas neteko galios.
Skirtingos patirtys
„Lietuvos kūrėjai turi visai kitokią patirtį nei Didžiosios Britanijos kūrėjai, – sakė pokalbyje dalyvavusi Undinė Radzevičiūtė. – Vienas dalykas, mes niekad nebuvome Didžiosios Britanijos kolonija, mūsų patirtis nebuvo britiškai orientuota, mes rinkomės, ką galėjom, iš visos Europos. Mes labai giliai susipažinę su rusų literatūrine tradicija. Mes ne tik skaitėme Fiodorą Dostojevskį originalo kalba, bet ir supratome jį adekvačiai“.
Todėl ji sakė, kad kol kas sunku spręsti, kaip britams pasirodys lietuvių autorių kūriniai – gali būti ir nesusipratimų. Tai gali nulemti visiškai kitoks požiūris į tuos pačius dalykus – tarkime, britai vis dar prisimena opiumo karus, tad santykiuose su Kinija laikosi politkorektiško požiūrio ir labai atsargiai žiūri į santykius su šia valstybe. Tuo tarpu lietuviai, kurie susipažinę su rusų, kurie visuomet palaikė draugiškus santykius su Kinija, požiūriu, visiškai kitaip žvelgia į santykius su Kinija.
Alvydas Šlepikas neabejoja, kad į Londoną važiuoti jį pakvietė dėl knygos „Mano vardas Marytė“, kuri buvo populiari ne tik Lietuvoje, bet ir pakankamai gerai skaitoma kitose šalyse. Pats autorius teigia, kad tokia knyga galėjo atsirasti tik po Sąjūdžio, tik kai Lietuva tapo laisva.
„Kalbėti apie vokiečių vaikus kaip aukas buvo tabu ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, vokiečiai irgi ugdė kaltės jausmą, ugdė požiūrį, kuris leido atsirasti baltosioms dėmėms, – nebuvo galima kalbėti apie vokietį kaip apie karo auką“, – sakė A.Šlepikas, kuris įsitikinęs, kad istorinės klaidos turi būti ištaisytos. „Karo aukomis tampa visi, – tiek tie, kurie užpuola, tiek tie, kurie ginasi, nes karas yra tiesiog nenatūrali būsena“, – sakė A.Šlepikas, kurio knygos dabar gerai priimamos Ukrainoje, nes karas jiems yra dabartis.
Kaip sudominti britų skaitytojus?
Lietuvai Londone teks nelengva užduotis – sudominti savo kūryba britus, kurie tradiciškai skaito nelabai daug verstinės literatūros, sudarančios vos kelis visos rinkos procentus. Tačiau K.Sabaliauskaitė mano, kad Lietuva gali sudominti savo istorija. „Mes buvome ir didžiulė imperija, ir patys buvome pavergtieji, mūsų kalba buvo uždrausta, bet ją išsaugojome, – sakė K.Sabaliauskaitė. – Mes, kaip literatai, pasauliui turime labai daug ką pasakyti“.
„Kaip buvę imperialistai turime labai savotišką patirtį, kuria galime dalintis, – K.Sabaliauskaitei pritarė T.Venclova. Jis sakė, kad mes įdomūs ir kaip imperialistai, ir kaip imperializmo aukos. – Daugelis galvoja, kad būti rusų imperijos dalimi blogiau nei anglų. Gal taip, o gal ir ne. Nes mes savo kalbą išsaugojome, o airiai ne“.
U.Radzevičiūtė teigė, kad lietuviai autoriai paprastai moka daugiau kalbų nei britų rašytojai. „Turbūt šimtą kartų esu pakartojusi, kad aš mąstau rusiškai, o rašau lietuviškai. Lietuvoje gyvenantis žmogus moka dažniausiai 4-5 kalbas. Pradedantis lietuvis rašytojas moka daugiau kalbų nei pradedantis britų rašytojas“, – teigė ji.
Šią mintį pratęsė T.Venclova, kuris sakė, kad kartais ir yra pristatomas kaip rusų poetas, rašantis lietuvių kalba. Tačiau teigė nemąstantis rusų kalba – norint pasitikrinti, kuria kalba mąstai, anot jo, tereikia paprasto eksperimento – susekti, kuria kalba skaičiuoji mintyse. Ta kalba, kuria skaičiuoji, ta ir mąstai. Pats autorius sako, kad rašyti gali keturiomis kalbomis – lietuviškai, rusiškai, lenkiškai beveik taip, kad nereikia redaguoti, ir angliškai – tačiau poetas pats prisipažino, kad rašymas šia kalba jam yra katorga. Jis prisiminė ir pirmąją knygą, kurią perskaitė anglų kalba, sovietinės okupacijos metais tai buvo George'o Orwello kūrinys „1984”. „Ją perskaitęs supratau, kad šiame krašte gyventi negalima“, – teigė T.Venclova.
Kokia kalba skaito?
Autoriai dalinosi ir savo patirtimis, ką ir kokiomis kalbos daugiausia skaito. A.Šlepikas teigė, kad daugiausia skaito lietuvių autorių kūrybą. „Jaučiuosi įsipareigojęs bičiuliams, kurie duoda savo knygas, tad stengiuosi jų nenuvilti ir perskaityti“, – sakė A.Šlepikas. Jis teigė nesirenkantis knygų pagal tautą ar šalį ir užsienio autorių kūrybą dažniausiai skaito jau išverstą į lietuvių kalbą.
U.Radzevičiūtė sako negalinti skaityti tuo metu, kai rašo. „Jeigu rašau dvejus metus, reiškia, aš negaliu tuos dvejus metus skaityti“, – teigė U.Radzevičiūtė. Tuo metu ji nusiraminimui skaito Stepheną Hawkingą arba kokią knygą apie neuromokslą.
K.Sabaliauskaitė sakė, kad jos šeima ir sovietinės okupacijos metais stengėsi skaityti kuo daugiau vakarietiškos literatūros, kuri dažniausiai pasiekdavo kontrabandos būdu, neretu atveju tai būdavo vertimai į lenkų kalbą. Prieš 15 metų atvykusi į Londoną ji suprato, kad jos britų literatūros supratime žioji ne spragos, o ištisos bedugnės, tad ėmė godžiai skaityti klasiką.
Dabar ji knygas skaito keliomis kalbomis, paprastai stengiasi skaityti originalo kalba. Tačiau, kaip ir U.Radzevičiūtei, rašant jai būtina tyla. Beje, autorė teigė, kad pastaruoju metu pradėjo skaityti daugiau poezijos, anot K.Sabaliauskaitės, tik ji gali atsakyti klausimus, į kuriuos proza nesuteikia atsakymų.