„Ši knyga yra kitokia tiek žanru, tiek stiliumi. Tai nebe romanas apie senovę ir baroką, o apsakymų ir novelių rinkinys apie dabartį arba visai neseną praeitį – seniausiai vykstantis veiksmas apsakyme siekia II pasaulinį karą. Todėl viskas labai šviežia – taip pat ir problemos: tapatybės, keliavimo kaip tapatybės virsmo, istorijos poveikis dabarčiai, – knygos pristatyme kalbėjo K.Sabaliauskaitė, pabrėžusi, kad nebijo nepatikti skaitytojams. – Esu bjauraus charakterio žmogus ir niekam nesistengiu įtikti, man buvo įdomu pakalbėti apie dalykus, kurie man įdomūs. Taip, tai aštru, nenugludinta, daug ką gali šokiruoti, bet jei „Silva Rerum“ skaitytojai išsigąs – tegul toliau skaito „Silva Rerum“
Rašytoja tikino, kad ir rašydama šią knygą nepabėgo nuo istorijos ir savęs kaip tyrinėtojos.
„Kai pradėjau rašyti apie karo metus, apie sovietmetį, man tapo labai svarbios visokios detalės. Ėjau į archyvus, muziejus, verčiau to laikmečio foto albumus, domėjausi, kur kokia iškaba kabėjo. Darbas su istorinėmis detalėmis padiktavo ir keletą siužetinių linijų, – pasakojo kūrėja. – Kiekvienos knygos misija turėtų būti tekstas. Turėjau istorijas, problemas, apie kurias norėjau pakalbėti ir tai padiktavo stilistiką, formą, kalbėjimo būdą.“
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Kristinos Sabaliauskaitės knygos „Danielius Dalba & kitos istorijos“ pristatymas |
Knygoje „Danielius Dalba & kitos istorijos“, priešingai nei „Silva Rerum“, skaitytojai ras daug dialogų, kuriose autorė bandė perteikti gyvą personažų kalbą.
„Rašydama abi „Silva Rerum“ dalis, atsisakiau dialogų, pasirinkau ilgų sakinių ir banguojančio ritmo stilistiką, nes turėjau labai stiprią istorinę priežastį. Mano herojai būtų kalbėję lenkiškai, su dialektais, todėl būtų sunku atkurti jų kalbą autentiškai. O šioje knygoje norėjau, kad viskas būtų labai gyva, nenugludinta, dialoguose nenorėjau to, ką teatralai vadina „pastatyta kalba“, „pastatytu balsu“. Todėl dėkoju leidėjams, kad jie leido palikti nenorminę, neteiktiną, netaisyklingą kalbą. Kalbos autentiškumas man buvo labai svarbus“, – sakė K.Sabaliauskaitė, pridūrusi, kad Lietuvos kalbos priežiūros institucijos per daug kontroliuoja grožinę literatūrą.
Naujosios ir senųjų „Silva Rerum“ knygų bendrumas, anot rašytojos, tai, kad visur rašoma apie miestą.
„Nesu gyvenusi kaime, todėl rašau apie miestą. Šioje knygoje bus ir Vilnius, ir kiti didmiesčiai, ir miesto tikrovė, kaip aš ją suprantu. Rašau apie Vilnių tokį, kokį pažįstu ir mitų kūrimu neužsiimu. Vilnius turi labai stiprų, žavų charakterį – tai mistiškas, šviesos ir šešėlių miestas, todėl jam nereikia nieko papildomo prikurti“, – įsitikinusi K.Sabaliauskaitė.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Kristina Sabaliauskaitė |
Nuo kitos savaitės rašytoja pradės važinėti po Lietuvos miestus bei miestelius ir gyvai pristatys naująjį kūrinį jos talentą jau pamėgusiems skaitytojams.
Išsamų interviu su K.Sabaliauskaite apie jos naują knygą rasite čia.
