Diskusijos pradžioje kalbėjęs Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas sakė esantis tikras, kad kultūra yra galia, – kai pabūklai gaudžia, mūzos netyli. „Galbūt menas negali išgelbėti pasaulio, bet gali suteikti daug prasmės“, – sakė jis. Tai, kad kultūros galią puikiai suvokia ir kariaujančių valstybių vadovai, liudija ir karo Ukrainoje pavyzdys – jeigu nebūtų manoma, kad kultūra yra „lemiamos svarbos dalykas“, iš Chersono nebūtų į Rusiją vežami tūkstančiai kūrinių.
Galbūt menas negali išgelbėti pasaulio, bet gali suteikti daug prasmės
DAUGIAU INFORMACIJOS APIE VILNIAUS KNYGŲ MUGĘ RASITE ČIA
A.Gelūnas atkreipė dėmesį, kad Rusijos ir Ukrainos atstovai diskutuoja ne apie tai, kur daugiau pastatyta prekybos centrų ar nutiesta greitkelių, o apie tai, iš kur kilę garsūs rašytojai, kokie objektai įrašyti į UNESCO sąrašą, kas labiausiai skleidė įtaką. Vilniaus universiteto rektorius Rimvydas Petrauskas sakė, kad nepaisant didžių pavardžių, Rusijos kultūros pagal tai, kiek ji paveikė visuomenę, negalime laikyti didžia kultūra. Šie jo žodžiai salėje buvo palydėti plojimais.
Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė sakė Didžiojoje Britanijoje iš rusų ne kartą girdėjusi posakį: „mes jums atnešėm kultūrą“. Tada ji klausdavusi – kaip jūs galėjote atnešti kultūrą į kraštą, kuris keliais šimtmečiais anksčiau turėjo universitetų. Tas pats nutiko ir Lietuvos atveju – Rusija absorbavo ir prijungė kur kas aukštensę už savo kultūrą, išgabeno iš Lietuvos muziejų eksponatus, štai dėl ko jie dabar tokie vargani.
K.Sabaliauskaitė atkreipė dėmesį, kad mūsų žvilgsnis į kultūrą yra tapęs trumparegiškas, subuitintas, o juk ištakose ji turi dievišką prigimtį ir yra svarbi raiškos priemonė civilizaciniame vertybių konflikte: „Tai nėra įrankis, nėra ideologinė propaganda, tai yra kažkas žymiai aukščiau ir daugiau“. R.Petrauskas, tęsdamas K.Sabaliauskaitės mintį, sakė, kad „kultūra gelbėja sielas, gelbėja gyvenimus“, ji „keičia savimonę ir keičia žmones“.
„Mano kūrėjų karta augome kaip piktžolės“
Šioje diskusijoje nemažai dėmesio buvo skiriama tam, kieno įrankiu tampa kultūra, kaip menininkams būti iš tiesų nepriklausomiems, o ne vykdyti valdžios, elito užsakymus, koks turėtų būti kultūros finansavimas.
K.Sabaliauskaitė sakė, kad atsiimti meną iš elito gali tik patys menininkai – jie valdovams visuomet buvo reikalingi, nes būtent menininkai gali valdyti mases. Tačiau menininkas, anot rašytojos, stiprus yra tik tada, kai nėra virtęs išmaldos prašytoju, jam nereikia tarnauti už duonos kąsnį.
R.Petrauskas pripažino, kad valstybės santykis su kultūra iki šiol Lietuvoje yra sudėtingas – vis dar nesame atitrūkę nuo suvokimo, kad valstybė turi rūpintis kuriančiu žmogumi: „išlaikytinio noras tvarus“. Kita vertus, tiek jis, tiek kiti kalbėjusieji pripažino, kad kalbant apie Lietuvos kultūros sklaidą užsienyje, valstybės indėlis yra ypatingai svarbus, tačiau čia nereikia tikėtis greito rezultato ir kultūroje, moksle, švietime būtina išmokti kantrybės. Be ilgalaikio veikimo tai neįvyks, nors kartais tikimasi, kad Venecijoje prizus Lietuva šluos kiekvienais metais.
Venecijos bienalė (pergalę kurioje A.Gelūnas apibūdino kaip mažai šaliai „išskirtinį laimėjimą, stebuklą“) šiame pokalbyje buvo minima ne vieną kartą. K.Sabaliauskaitė „gėdų gėda“ įvertino tai, kad „Saulės ir jūros“ kūrėjos buvo apdovanotos žemiausiu valstybiniu apdovanojimu, kad Nacionalinę premiją joms reikėjo dalintis trims, kalbėjo apie tai, kiek joms tai kainavo ir kiek teko ieškoti pinigų, kad „Saulės ir jūros“ šlovingas kelias pasaulyje tęstųsi. Niekas nenori būti išlaikytiniais, – sakė K.Sabaliauskaitė, – tačiau atsidūrus tarptautinio dėmesio centre gerai būtų jausti valstybės paramą. Ji prisiminė ir savąją kartą, tai, kokių pastangų jai pačiai prireikė, kad pasiektų savo tikslų. Ji ir jos bendraamžiai, anot K.Sabaliauskaitės, visko pasiekė patys: „Mano kūrėjų karta augome kaip piktžolės“.
Ji sakė, kad būtina suvokti, jog Lietuvai reikia dalyvauti tarptautinėse knygų mugėse, reginiuose, nes, pavyzdžiui, tik dabar šie dalyvavimai duoda savo vaisius, sukuria atpažįstamumą. O kultūrinis atpažįstamumas yra būtinas tarptautiniam autonomiškam mūsų suvokimui: „Per kultūrinį atpažįstamumą vyksta kova dėl mūsų išlikimo“.
K.Sabaliauskaitė aštriai kalbėjo ir apie tuos, kurie lemia, ką remti, ko neremti, kokius renginius pristatyti, o kokių ne. Ji prisiminė pavyzdį dar iš 2004-ųjų, kuomet Lietuva stojo į Europos Sąjungą ir Europos žiniasklaida buvo susidomėjusi, kokios naujos šalys įstoja į bendriją. Rašytoja sakė, kad ji su bičiuliais „raudonavo, duso“, matydami, kaip buvo pristatoma Lietuva: „Sėdėjo tokie dundukai, kurie kišo gintarą, klumpes, cepelinus“.
Sėdėjo tokie dundukai, kurie kišo gintarą, klumpes, cepelinus
Geopolitinis šansas
A.Gelūnas atkreipė dėmesį ir į kitą problemą – vis dar gajų didelį nepasitikėjimą tarp valstybės ir privataus verslo. Pavyzdžiui, ypatingai mažai privačių kolekcijų dovanojama valstybei, trūksta rėmimo.
Tiesa, prošvaisčių matyti ir šioje srityje, tam iš dalies padeda ir tai, kaip keičiasi mūsų supratimas apie bendrumą karo Ukrainoje kontekste. R.Petrauskas sakė, kad tai keičia suvokimą apie pagalbą: „Mes jungiamės į bendrą reikalą“. Tačiau Lietuvoje yra ir teisinių spragų, kurios neskatina privataus verslo prisidėti rpie kultūros, mokslo, švietimo vystymo.
Visgi diskusija baigėsi optimistine nata. A.Gelūnas teigė, kad jį džiugina nauja karta ir, jei nebus stabdoma raida, einama gera kryptimi. Jam pritarė ir K.Sabaliauskaitė, sakiusi, kad mes, būdama tokia maža šalis, Europos kultūrai procentiškai duodame neįtikėtinai daug. Tačiau reikia atsikratyti kompleksų, remti jaunuosius menininkus ir netrukdyti tiems, kas yra teisingame kelyje: „Mes turime ugdyti jaunuosius talentus, duoti jiems sparnus“.
R.Petrauskas atkreipė dėmesį ir į tai, kad nors mus visus kamuoja nerimas, geopolitinės baimės, turime suprasti, kad tai reiškia ir geopolitinius šansus – Vilnius šiuo metu yra atsidūręs šalia pavojingiausios sienos, tačiau kartu tai yra galimybė tapti centru, kuriame sprendžiami svarbūs dalykai ir gimsta naujos idėjos.
