Pokalbyje aptariamas K. Sabaliauskaitės asmeninis ir literatūrinis santykis su Vilniumi, šio miesto kismas laike, legendos, gyvoji atmintis, sovietinių paminklų klausimas, pamokos, išsineštos iš menotyros studijų Vilniaus dailės akademijoje (VDA). K.Sabaliauskaitė dalijasi patarimais su rašančiais.
Daugialypis santykis su gimtuoju miestu
„Perskaitęs „Silva rerum“ ir vėliau vaikštinėdamas Vilniuje jaučiausi tarsi gyvenčiau nebe šiais laikais“, – taip apie K.Sabaliauskaitės knygų magiją atsiliepia skaitytojai. A.Kaziliūnaitei pasiteiravus, koks pačios autorės santykis su miestu ir kaip jis kito iš Vilniaus išsikrausčius, ji pirmiausiai pastebi optinį pokytį. „Didžiulis privalumas, kai matymą gali reguliuoti kaip kamerą. Sufokusuoji miestą jutiminiame, pasąmoniniame, gimtajame lygyje, o paskui atsitrauki ir pažvelgi iš geografinės, kultūrinės perspektyvos – daug platesniame kontekste.“ Vilnius jai – daugiasluoksnis, jame susipina kelių šeimos kartų istorijos, prieškaris, sovietmetis, dabarties laikai, močiutės namas Tilto gatvėje, kurioje būta kunigų seminarijos, baliai Tiškevičių rūmuose, kuriuose dalyvavo šeimos moterys. „Jokios kitos gimtosios tikrovės, topografijos nežinau. Tiesiog vaikštau ir to nereflektuoju, tai yra savaime suprantama.“
Asmeninis lūžis suvokiant miestą, pašnekovės teigimu, įvyko supratus, kad tiek dalykų, kuriuos įsivaizduojame kaip unikalius Vilniuje, iš tiesų yra susiję su bendra Vidurio Europos kultūra, o kiek to, ką traktuojame kaip savaime suprantama, yra absoliučiai unikalu. „Įdomus Šiaurės Jeruzalės dėmuo – keturi konfesiniai kvartalai, kurie labai sugyveno, ir tas sugyvenimas kilo iš tarpasmeninių ryšių. Pavyzdžiui, liuteronas į krikšto tėvus galėjo pasikviesti stačiatikį arba atvirkščiai. Tai, kas vienu atžvilgiu atrodytų konfesinis nonsensas, jie pateisindavo tarpasmeniniu artumu. Žavu, kad vis dėlto Vilnius sugyvenimo prasme labai ypatingas, kad jis buvo ir tebėra imigrantų kuriamas miestas.“
Pašnekovė mini iš to atsirandantį miesto daugiakultūriškumo lygmenį: „Eini eini ir matai gotiką, paskui užsuki už kampo, ten – Šv. Teresės bažnyčia, kuri atrodo kaip nukopijuota iš kokio nors nedidelio miesto Italijoje. Dar, jeigu pasižiūrėsime, kaip dabartiniai vilniečiai įrenginėja butų ir viešųjų erdvių interjerus, tai irgi yra amalgama, kurią mes su draugais kartais juokais vadiname „slavoskandiniu“ stiliumi. Tai tarsi bandymas imituoti skandinaviškąjį minimalizmą, bet jame yra ir slaviškosios įtakos. Tai įdomus miksas, liudijantis kultūrines įtakas mieste, kaip jos maišosi dar ir šiandieniniame Vilniuje.“
Apžvelgdama Vilniaus DNR K.Sabaliauskaitė teigia, kad dabar jis daug lietuviškesnis nei anksčiau. Kitą vertus, tam tikrų kuriozų vis dar pasitaiko, vienas jų – Vilniaus gatvių pervadinimas. Viešnios manymu, didelė žala padaryta, kai po Nepriklausomybės, užuot sugrąžinus senuosius istorinius Vilniaus gatvių pavadinimus, buvo sukurti nauji. „Labai gerbiu Maironį, na, bet vis dėlto Šv. Onos gatvė, man atrodo, ir turėjo likti prie Šv. Onos bažnyčios, Maironį buvo galima pagerbti kažkur kitur. Tokio miesto pervadinimo pavyzdžių, negerbiant jo istorijos, praeities, deja, yra labai daug. Ir tai liūdina.“
Ne visos gyvosios miesto atmintys, ne visi įpročiai reikšmingi
„Gyvoji atmintis dažnai kertasi su ideologijomis, politiniais įvykiais, ji visada vertinga kaip liudijimas. Bet ne visa gyvoji atmintis ir naratyvai yra vienodai reikšmingi, ne visi įpročiai – geri. Galima žmogų degraduoti, pastatyti į labai žeminančias aplinkybes ir įpratinti pagal jas gyventi. Daugelis socialinių inžinierių būtent tuo užsiima ir tą visąlaik darė“, – teigia K.Sabaliauskaitė, A.Kaziliūnaitei priminus Johno Fiske’o teoriją ir pavyzdį, kaip ideologijas liudijantys paminklai gali būti užpildomi asmeninio gyvenimo atributais, pavyzdžiui, Žaliojo tilto skulptūros gali sietis ne su sovietmečiu, bet su vieta, kur žmogus nuolat paskirdavo pasimatymus.
-
„Rašytnamis“. Geram poetui būtina išbandyti ir vertėjo duoną
-
„Rašytnamis“. Tomas Vyšniauskas: „Poeto, kaip paštininko, misija – pristatyti žinią“
-
„Poezijos pavasario“ almanacho sudarytojai: „Jei poezija sugebėjo paliesti, tai šventė“
-
Prozininkė Eglė Frank: „Tamsos nustojau bijoti supratusi, kad viduje – tamsiau“
-
Rašytoja Sandra Bernotaitė: „Daugiausiai tiesos pasakoma po kauke“
Toliau aptardama sovietinių skulptūrų klausimą K.Sabaliauskaitė ieško pusiausvyros tarp asmeninio ir profesinio požiūrio. „Jei kalbėsiu iš savo gyvosios atminties, visi tie sovietiniai paminklai nuo pat vaikystės man buvo absoliučiai šlykštūs ir baisūs. Visi be išimties. Gal koks vienas kitas meniniu požiūriu, pripratimu labiau toleruotinas. Po Nepriklausomybės atkūrimo skulptūros man asmeniškai netrukdė – na, gerai, stovi ir stovi, nepulsime visko griauti. Bet prasidėjus 2014 m. įvykiams Ukrainoje, supratau ir, kiek tik galėjau, tiek visur kalbėjau, kad jas būtina pašalinti, nes tai ideologinis teritorijos žymėjimas su okupanto kariu.“
Tinklalaidės viešniai gražiausia, kai miestas – gyvas. Ji prisimena prieš kelerius metus per šviesos festivalį atgijusią Petro Cvirkos aikštę – pripildyta maisto furgonėlių, jaunų žmonių. „Tegul ir su paminklu, bet visiškai nebetekusiu ideologinės potekstės.“
K.Sabaliauskaitė sako, kad svarbu į diskusijas apie miestą įtraukti vilniečius, turinčius kelių kartų atmintį apie tas miesto vietas: „Mane nuoširdžiai juokino pasakojimai, kaip Cvirkos aikštė įaugo į miesto audinį per vėlyvąjį sovietmetį. Tai buvo ne vilniečių versijos apie tą vietą. Jie neturėjo gyvosios atminties apie ją, kaip, pavyzdžiui, aš, nes gyvenau gretimame kvartale. Tai buvo absoliučiai kraupi vieta, kur pakrūmėse rinkosi gaujos, ten buvo geriau nevaikščioti, jei nenorėjai likti sumuštas, apiplėštas ar dar blogiau. Su Lukiškių aikšte yra ta pati problema – jos likimą sprendžia ne vilniečiai. Vilniečiams, turintiems kelių kartų senąją atmintį, tai yra turgaus aikštė. Ten jokių Vyčių, ideologijų ir paminklų iš esmės neturi būti, išskyrus sukilėlių įamžinimą. Ten yra bendruomeninio gyvenimo aikštė, joje ant žolės iš visų aplinkinių įstaigų turėtų sueiti žmonės, per pietus valgyti sumuštinius, kol aplink laksto, žaidžia vaikai, vyksta mugė. Tai būtų didžiausias mūsų laisvėjimo įrodymas – jei galėtume Vilniui sugrąžinti jo istorinių vietų DNR.“
Siera kvėpuojantis Baziliskas ir kitos Vilniaus legendos
K.Sabaliauskaitė labiausiai įkvepiančia gimtojo miesto legenda vadina Vilniaus Baziliską: „Atsimenu iš savo vaikystės: eini Vilniaus senamiesčiu žiemą, sniego ir anglių krūvos prie tarpuvarčių suverstos. Staiga toks šiltas priplėkęs oras iš pusrūsio langiuko padvelkia tau į kojas. Ir iš tikrųjų atrodo, kad ten tas Baziliskas sėdi ir kvėpuoja siera.“ Jai įdomi šios istorijos tąsa kituose kontekstuose: Bazilisko inkarnacija Fizikų dienose, Ričardo Gavelio, Česlovo Milošo kūryboje ir panašiai.
Gimtasis miestas pašnekovei sukelia prisiminimų ir apie asmeniškais tapusius miesto simbolius. Vaikystėje tai buvo neorenesansiniai ir art nouveau dekoro veidai ant pastatų Vilniaus centre: „Su tais visais veidais jaučiau paslaptingą ryšį. Jie man kažką kalbėjo. Ir visąlaik įsijungdavo fantazija, įsivaizduodavau, kas ten už to fasado gali vykti.“
Iš šios istorijos iškyla dar viena, susijusi su Vilniaus bažnyčiomis kaip uždraustais, paslaptingais sodais: „Kai dauguma Vilniaus bažnyčių sovietmečiu buvo uždarytos ir juose įrengė sandėlius, vaikščiodavau su savo seneliu arba su močiute ir jie pasakojo, kas viduje. Nes matydavau tik iš išorės dieviškai gražią architektūrą, kad ir labai apleistą, užkaltą lentom, grotom ir tik galėjau spėlioti, kas už jos.“
Studijų laikais šis miesto paslapčių tyrinėjimas persikėlė į dar kitą lygį. Studijuodama menotyrą VDA K.Sabaliauskaitė su dėstytojais galėjo viena pirmųjų užeiti į sugrąžintas bažnyčias: „Trinitorių bažnyčia man buvo kaip stebuklas, dar atsimenu ją, su grafičiais rusų armijos kareivių paliktą.“ Senamiesčio griuvėsius kaip uždraustus vaisius būsimoji rašytoja tyrinėdavo ir draugų būryje: „Tai būdavo tų laikų klubų atitikmuo, sėdėdavome tuose griuvėsiuose, gerdavome alų, rūkydavome. Ten buvo nepakeičiama susitikimų ir chebrų vieta. Lįsdavome ten ir per tvoras ropšdavomės, kad pamatytume visą tą apleistą ir suniokotą architektūrą iš vidaus.“
Pirminiai šaltiniai kaip įkvėpimas, užrašomas vaizdu
Radvilų jurisdika, devyni jos rūmai, apskritai Vilniaus rūmų gyvenimas ir jų liekanos – svarbi K.Sabaliauskaitės kūrybos dalis. „Sakralioji Vilniaus architektūra yra daug geriau ištyrinėta negu gyvenamoji. O ten iš tikrųjų labai įdomių dalykų yra: ir freskų, ir kitų istorinių liekanų“, – teigia ji.
Vis dėlto romanams ją labiausiai įkvėpė ne miesto architektūra, bet pirminiai šaltiniai – XVII–XVIII a. laiškai, dienoraščiai. „Ten matai, kaip istorijos, likimai skleidžiasi, kartais pasiimi archyvą, korpusą laiškų ir tas visas susirašinėjimas yra kaip serialas. Aišku, ne visa tai pakliūva į romanų puslapius, nes reikalingas nuožmus autoredagavimas, daug ko turėjau atsisakyti, kad išlaikyčiau siužeto grynumą.“
K.Sabaliauskaitė taip pat pastebi, kad rašydama panaudoja VDA studijose, vėliau – dirbant muziejuje išugdytą vizualų mąstymą ir gebėjimą taupiai aprašinėti vaizdus. „Bene dešimtmetį dirbau muziejuje. Tada dar buvo labai ribotos skaitmeninimo, fotografavimo galimybės. Todėl reikėdavo labai taupiai, keliais žodžiais, bet iš esmės aprašyti eksponatus taip, kad jeigu kažkas jiems atsitiktų, jei dingtų, būtų galima paskui pagal tuos aprašymus identifikuoti.“
Ir jos pačios romanai sulaukė daug kūrybinių pasiūlymų įgyti vizualias formas. Tačiau K.Sabaliauskaitė jų atsisakė motyvuodama, kad pusantro tūkstančio puslapių niekaip į filmo formatą nesusitrauks. Tačiau apie kokybišką televizijos serialą pasvarstytų: „Yra sukurta nepaprastai daug stiprių, intelektualių televizijos serialų, kaip kūrinių ekranizacijų. Šie, disponuodami didesniu laiko kiekiu nei filmas, gali būti atidesni literatūros kūriniui. Iš to atsiranda visai produktyvių ir įdomių rezultatų. Tai kodėl ne?“
K.Sabaliauskaitės patarimai norintiems rašyti:
„Pirmasis patarimas – nemesti darbo, kuris tave maitina, nes yra naivių žmonių, nutariančių išeiti iš darbo ir paskirti metus romanui rašyti, nors visiškai neaišku, ar kas nors išleis tą romaną ir koks bus rezultatas.
Jei nori būti geras rašytojas, viena vertus, turi būti kaip atviras nervas ir jausti didelę empatiją kitų žmonių skausmui, užuojautą dėl visų ištinkančių blogybių. Jeigu to autentiškai, adekvačiai neišgyveni, neperleidi per savo sistemą, jei tau neskauda – negali parašyti geros, rimtos literatūros. Tai labai išsunkia, išvargina. Kita vertus, turi turėti labai storą odą. Nes bjaurasties leidybos pasaulyje ir šioje profesijoje yra daug. Ir daug atmetimo. Reikalinga iš tikrųjų labai didelė psichologinė ištvermė.
Man asmeniškai rašymo kelyje padėjo kartėlio nelaikymas. Apskritai labai svarbu gyvenime nepradėti savyje auginti kartėlio, pykčio, nusivylimo, turėti tikslą, kuris palaiko. Pargriūni, atsikeli, eini toliau. Jei nesi piktas, blogas, kitiems kenkiantis žmogus, manau, Dievui vienas duris uždarius, kitos atsidarys.
Rašymo, man atrodo, galima išmokti dviem būdais: skaitant labai gerą literatūrą ir skaitant jos daug, taip pat stebint, patiriant gyvenimą. Mano nuomone, šiais laikais daug grafomanijos, nes pernelyg daug žmonių yra įsigilinę į save. O turi visiškai išeiti iš savęs – pirmiausia tau turi būti įdomus kitas žmogus, nes prasmė ir tekstas gimsta iš to susidūrimo su Kitu. Ne „aš, aš, aš, aš!“, bet reikia pabandyti šimtu procentu perprasti Kitą. O geriausi tekstai, literatūra gimsta iš nepatogumo, kai nori papasakoti istoriją, nors ir žinai, kad gali už tai gauti su plyta per galvą, kad daug žmonių norės tave užčiaupti.“
Šaltinis: www.rasytojai.lt
