Pokalbį moderavo kultūros istorikas doc.dr.Aurimas Švedas.
Kultūra, kaip rezistencija
Kaip ir daugelyje šios mugės renginių, taip ir šiame susitikime, pirmąja pokalbio tema tapo karas Ukrainoje. Paklausta apie šių dienų karo realijas, rašytoja K.Sabaliauskaitė teigė, kad pirminė jos reakcija į šiuos įvykius buvo siaubas ir baimė.
Kultūra mums šiandien reikalinga kaip niekada anksčiau, kaip rezistencija, kaip priminimas tų vertybių ir istorijos, kurios ir daro mus stiprius.
„Aš pati esu išgyvenusi tą siaubą ir šūvių garsą 1991-ųjų sausį, ir turiu randą nuo OMONO guminės lazdos, todėl man tai klaikiai pažįstama, o Ukrainoje tai dar padauginta tūkstantį kartų. Todėl empatija, kurią jaučiu, man sunkiai pakeliama“, – teigė K.Sabaliauskaitė.
Tačiau ji pridūrė, kad jau kitą dieną po karo pradžios ji labai didžiavosi savo tauta, žmonėms, politikais, vos per parą Ukrainai paaukojusių daugiau nei milijoną eurų ir iki šiol tebeaukojančius.
„Kultūra mums šiandien reikalinga kaip niekada anksčiau, kaip rezistencija, kaip priminimas tų vertybių ir istorijos, kurios ir daro mus stiprius“, – kalbėjo rašytoja.
Pasak Irenos Vaišvilatės, Vladimiro Putino išsakytos mintys apie Ukrainą yra beprotybė, neturinti jokios istorinės prasmės, ir tai yra priminimas, kaip svarbu yra žinoti savo istoriją.
Anot jos, žvelgiant į LDK istoriją, Kijevas, kaip ir Vilnius, buvo svarbūs kultūros centrai ir abu jie tapatybiškai yra reikšmingi šios valstybės tapatybei.
„Valstybė, kuri nuo XVIII amžiaus savo valstybingumo priežastimi bei stačiatikybės esme laiko Kijevą – tai yra svarbus istorinis pasakojimas. Todėl puolančioji valstybė kaip tik ir kėsinasi į tai, kas vertybiškai yra svarbu ir tai dar labiau apnuogina šią istorinę tiesą“, – kalbėjo I.Vaišvilaitė.
Pasivaikščioti po Vinių
Rašytoja K.Sabaliauskaitė teigė, kad rašydama savo tekstus apie Vilnių, ne kartą konsultavosi su savo daktaro disertacijos vadove I.Vaišvilaite, ypatingai apie tai, kas susiję su krikščioniško Vilniaus istorija.
„Aš gimiau ir augau Vilniuje ir man buvo labai įdomu, kaip anksčiau bažnyčios, vienuolynai organizavo Vilniaus kasdienybę ir kokia tai buvo svarbi šio miesto dalis. Tuo tarpu aš mačiau bažnyčias paverstas miltų, daržovių sandėliais ar garažais ir į jas negalima buvo patekti. Todėl bažnyčių interjerus mačiau per žodinius savo senelių pasakojimus vaikštant po Vilnių. Šie vaikščiojimai tapo svarbiu spragų užpildymu“, – teigė rašytoja.
Svarbi yra pastanga suprasti miestą, išgirsti jo istorijas, kurias pasakoja pats miestas.
Pasak jos, būtent tai ir daro I.Vaišvilaitės knyga, atverianti mums Vilnių, kurį dar mažai pažįstame.
Keturių dalių romaną „Silva Rerum“ parašiusi rašytoja teigė, kad keliaujant po miestą iš taško A į tašką B, svarbu būti atviram būdams, kaip pasiekti savo užsibrėžtą tikslą.
„Svarbi yra pastanga suprasti miestą, išgirsti jo istorijas, kurias pasakoja pats miestas. Būtina eiti be išankstinių nuostatų, atvira širdimi, tuomet miesto pasakojimai gali apversti visus įsivaizdavimus ir tai yra vienas iš Vilniaus patyrimo būdų“, – teigė K.Sabaliauskaitė.
Istorija yra stilius
Kalbėdama apie dabartinį mūsų santykį su Vilniumi, prof. I.Vaišvilaitė teigė, kad yra karta, kuri visiškai nepažįsta Vilniaus, ir tik karantinas privertė dalį jų atrasti naujai miestą ir imti jį tyrinėti.
Deja, pasak profesorės, esama tokių, kurie Vilnių mato kaip drobę, ant kurio savo supratimu gali gretai kažką modernaus ir cool užpaišyti, tačiau tai neturi nieko bendra su šio miesto pažinimu, jo istorijos išmanymu ir pagarba miestui.
Išties miestas yra didis, kai jis turi istoriją. Kitu atveju, tai tik namų rinkinys plyname lauke.
„Išties miestas yra didis, kai jis turi istoriją. Kitu atveju, tai tik namų rinkinys plyname lauke“, – teigė I.Vaišvilatė
Jai antrino ir rašytoja K.Sabaliauskaitė teigdama, kad pokarinės atvykėlių kartos santykis su miestu yra labai sudėtingas, o per Nepriklausomybės laikotarpį buvo sunaikinta daugelis senųjų šio miesto interjerų visiškai nesuvokiant jų kultūrinės vertės.
Paryžus turi savo paryžietiškus butus, Londonas savo stilių, kaip ir Krokuva bei kiti Europos miestai. Tuo tarpu Vilniuje galima pamatyti išdarkytus interjerus, kurie išliko per sovietmetį, tačiau dabar yra sunaikinti. Daugelis dar nesuvokia, kad kaip tik istorija ir yra stilius, vertybės ir grožis ir būtent tai ir reikia puoselėti“, – teigė K.Sabaliauskaitė.
Pasak prof I.Vaišvilaitės, savojo miesto pamatymas iš toli, per distanciją, žmogui suteikia galimybę jį pamatyti europiniame ar net pasauliniame kontekste ir tai atveria visiškai kitą perspektyvą bei supratimą apie Vilnių ir jo kultūrinį palikimą.
Rašytoja K.Sabaliauskaitė teigė, kad pačia svarbiausia Vilniaus metafora nuo vaikystės jai yra tapusi nuolat uždažomos Bonifratrų bei Bernardinų bažnyčių fasado freskos, kurios po kelių metų, dažams nubyrėjus, vėl išryškėdavo.
Paklausta, ko palinkėtų Vilniui artėjančio 700 metų jubiliejaus proga, rašytoja pakvietė investuoti į Vilniaus gynybą.
„Anksčiau turėjome storas sienas, kurios saugojo miestą nuo priešų. Dabar gynyba turi būti įvairi, privalome pasirūpinti ir taktine, ir moraline, ir kitokia gynyba. Svarbu, kad kiekvienas žinotų, ką turi daryti, kad apgintų Vilnių. Gynyba apima taip pat ir būtiną atsparumą priešiškai propagandai ir melagienoms“, – kalbėjo K.Sabaliauskaitė.
Savojo miesto pamatymas iš toli, per distanciją, žmogui suteikia galimybę jį pamatyti europiniame ar net pasauliniame kontekste.
„Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių“ – pirmas nuoseklus kultūrinis vadovas po daugiakonfesį ir daugiatautį Vilnių. Nuolat pabrėžiama, kad Vilniuje sugyveno krikščionybė, judaizmas ir islamas, tačiau ne tik tai, bet ir ilgalaikė Rytų ir Vakarų, arba graikų ir lotynų, krikščioniškųjų tradicijų kaimynystė Lietuvos sostinėje yra išskirtinė Europoje. Knygoje kalbama apie Rytų ir Vakarų krikščionybės palikimą ir dabartį Vilniuje, suprantamai atskleidžiamos ir su šių dienų patirtimi susiejamos pamirštos arba dabarties kasdienybei tolimos kultūros vertybių prasmės.
Lietuviškas knygos leidimas pasirodė jau daugiau nei prieš penkerius metus ir buvo rašytas Romoje ir Prahoje. Tai pirmas nuoseklus kultūrinis vadovas po daugiakonfesį ir daugiatautį Vilnių.
