O kodėl taip yra? Apie šią susiklosčiusią situaciją kalbamės su poete, literatūros kritike Virginija Cibarauske.
– Kodėl į autorių, kuriuos privalo žinoti valstybinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą laikantys mūsų abiturientai, nėra įtrauktos Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Ieva Simonaitytė, Lazdynų Pelėda, Birutė Pūkelevičiūtė, Nijolė Miliauskaitė, Jurga Ivanauskaitė, Kristina Sabaliauskaitė ir kitos talentingos prozininkės ir poetės? Kodėl mūsų jaunoji karta nesupažindinama su jų kūryba?
– Manau, kad tai susiję su lituanistikos programos kaita – naujoji programa labiau orientuota ne į literatūrinį, o į kultūrinį ugdymą. 2002 m., kai aš baigiau mokyklą, moterų kūrėjų programoje buvo daugiau – ypatingą dėmesį skyrėme Žemaitei, Šatrijos Raganai, I.Simonaitytei, J.Vaičiūnaitei, S.Nėriai, N.Miliauskaitei. Daugiau laisvės turėjo ir mokytojai, mažiau buvo privalomų ir kontekstinių autorių. O dabar programų sudarytojai yra įtraukę gana daug XVI–XVIII a. tekstų: privalomi J.Radvano, M.K.Sarbievijaus kūriniai, tarp kontekstinių yra ir A.Volanas, D.Naborovskis, S.Pšipkovskis ir net I.Kantas.
Apsižiūrėjus, kad XX a. antros pusės autoriams jau liko nebedaug vietos, jie buvo įtraukti, matyt, atsižvelgiant į tą „didįjį“ naratyvą, „didįjį“ pasakojimą, į tai, kiek per juos galima pakalbėti apie Lietuvos istoriją, tautiškumą ir pan. S.Nėries pasirinkti tekstai yra iš rinkinio „Prie didelio kelio“, kuriame centriniu leitmotyvu tampa karo ir jo nulemtų tragiškų perversmų tematika, J.Vaičiūnaitė čia „įsipaišo“, nes rašė apie LDK figūras (B.Radvilaitę ir pan.), jai svarbi buvo kultūros paveldo tema.
Tačiau apskritai lietuvių poetės ir prozininkės savo kūrybai dažniau renkasi ne „didžiuosius naratyvus“ ir mitų, didžiųjų protėvių biografijų refleksijas, todėl jų programoje ir liko gerokai mažiau... Nors, pavyzdžiui, Ieva Simonaitytė rašė epinio pobūdžio kūrinius, atskleidžiančius gana plačią laikmečio panoramą. Bet jai, matyt, programoje atsidurti sutrukdė sovietinis „susitepimas“ (7 dešimtmetyje rašytojai suteiktas Lietuvos TSR liaudies rašytojos vardas), nors man „Vilius Karalius“ yra vienas įsimintiniausių mokykloje skaitytų lietuvių romanų.
2014–2015 metais vyko daug diskusijų dėl atnaujintos programos, tada studijavau doktorantūroje ir gana aktyviai šioje diskusijoje dalyvavau, su kolegomis doktorantais ir dėstytojais net parengėme peticiją. Mus glumino, kodėl atsirado tiek daug LDK laikų autorių tekstų vertimų, o išnyko didžiuma aktualiausių autorių – iš vadinamųjų šiandienių, t.y. gyvų autorių, tarp privalomųjų liko tik vienas A.Marčėnas, o šiaip lietuvių literatūra tarsi baigiasi ties S.Geda. Taigi mokinys tikrai baigs mokyklą manydamas, kad šiandien lietuvių literatūros niekas nerašo. O moterys apskritai niekada ir nerašė. Kita vertus, vyrų autorių dominuojamas kanonas – ne tik lietuviams būdingas reiškinys, tai pastaruoju metu gana daug svarstoma kultūrinė problema.
– Savo straipsnyje „Poetės Lietuvos kanone – kodėl tiek mažai?" rašote: „Ilgus šimtmečius moterų vaidmuo viešojoje kultūros erdvėje buvo periferinis, o kartais ir visiškai nepageidaujamas, todėl būtų naivu tikėtis, kad pastaraisiais dešimtmečiais pakitęs požiūris iš pamatų perkeis kultūros atmintyje glūdinčias sampratas ir įsivaizdavimus. Ne mažiau svarbu ir tai, jog lietuvių literatūros lauke galios pozicijas užima beveik vien vyrai.“ Kokią matote tendenciją – gal jaunesnioji kūrėjų karta jau linkusi pripažinti ir moteriškąją kūrybą kaip lygiavertę, nors ir kitokią?
– Manau, kad pastaruoju dešimtmečiu situacija keičiasi, man asmeniškai būtent lietuvių poečių ir prozininkių kūryba įdomesnė, įvairesnė, jos tikrai pastebimos, recenzuojamos. Taip pat ir literatūros kritikoje dabar ryškiausi – kritikių vardai. Aišku, neverta tikėtis, kad viskas per kelerius metus pasikeis. Reikia, kad išaugtų nauja ne tik poečių karta, bet ir kritikių bei kritikų, literatūros tyrinėtojų ir skaitytojų, nebesivadovaujančių nuostata, jog moterys rašo „moteriškus tekstus“, t.y. apie buitį ir „moteriškas patirtis“.
Šiais metais po poetiniame Druskininkų rudenyje vykusios diskusijos apie vyrus ir moteris poezijoje bei kasmetinės Jotvingio premijos įteikimo kilo daug svarstymų, kodėl tarp premijos laureatų vos 2 moterys (gana panašus vyrų ir moterų santykis ir, pavyzdžiui, skirstant Nacionalines premijas, taigi Jotvingio premija – tik pavyzdys, kurį miniu, nes pati dalyvavau diskusijose). Svarstant, kodėl premijos negavo nei J.Vaičiūnaitė, nei L.Sutema, nei G.Kazlauskaitė, nei A.Kaziliūnaitė, dažnai buvo argumentuojama, esą vyrų poetų knygos tiesiog geresnės, nes juk renkama knyga, o ne lytis. Tačiau geresnės kam? Premiją skiria komisija, kurią sudaro ankstesnių metų Jotvingio premijos laureatai, taigi, dažniausiai komisijos daugumą sudaro vyrai.
Manau, ypač vyresnės kartos poetams (ir literatūrologams bei literatūrologėms) labai sunku persilaužti ir suprasti, kad egzistuoja kitoks nei jų pačių ir juos imituojančiųjų rašymo būdas, kitokios temos, kitokia kalbos ir poezijos samprata, nutolusi nuo modernistinės vadinamosios „kalbinės poezijos“ tradicijos. Ir pripažinti, kad eilėraščiai apie mezgimą ar vaikų auginimą nėra kažkokia periferija, fiziologijos demonstravimas – šie vaizdiniai puikiausiai gali funkcionuoti kaip konceptualios metaforos. Bet vis nutinka taip, jog, kai apie paauglystės problemas, nelaimingas meiles, masturbaciją ar alkoholizmą rašo vaikinas ar vyras, tai suprantama kaip nuoroda į egzistencinę gelmę, o kai mergina, moteris – na, tai čia tik „moteriškas pasaulėlis“, lėkšti plepalai ar „fiziologinės išskyros“...
Dažnai patys nepastebime, koks „vyrocentriškas“ yra mūsų kultūros laukas. Pavyzdžiui, kartą manęs paprašė pakviesti kokį nors autorių į skaitymus vienoje bibliotekoje. Pasiūliau kelias poetes, kurios man pasirodė įdomios, tačiau renginio organizatoriai atsakė (renginys vyko provincijoje): „Žinote, provincijoje į kultūrinius renginius daugiausia eina moterys. Joms daug smagiau klausytis impozantiško vyro...“ Pasiūliau tą impozantišką vyrą, ir visi buvo patenkinti. Tie kuriantys vyrai kažkodėl atrodo lyg ir gilesni, lyg ir vertesni...
– Teko girdėti, kad garsus mūsų literatūrologas a.a. Vytautas Kubilius yra sakęs, kad lietuviai neturi talentingų rašytojų moterų, tačiau, perskaitęs Birutės Pūkelevičiūtės romaną „Aštuoni lapai“, savo nuomonę pakeitė. Mano galva, šis romanas, nenusileidžiantis garsiam amerikiečių rašytojo Kurto Vonneguto bestseleriui „Skerdykla nr. 5", kuriame liudininko akimis pavaizduotas Drezdeno bombardavimas 1945-aisiais, nėra pelnytai įvertintas. Kodėl lietuvių rašytojos ir poetės, tokios kaip B.Pūkelevičiūtė ir N.Miliauskaitė, buvo nustumtos į garsių kūrėjų, jų partnerių – Antanos Škėmos ir Vytauto Bložės – šešėlį? A.Škėma netgi kaltino B.Pūkelevičiūtę plagijavus jo „Baltą drobulę“, o V.Bložė neslėpė matąs N.Miliauskaitę kaip savo mokinę ir pasekėją. Gal pačios moterys, kukliai besislepiančios už vyrų pečių, yra kaltos, kad jų kūryba laikoma lyg ir mažiau svarbia?
– N.Miliauskaitė ir pati viešumoje dažnai pabrėždavo, kad ji tik „maža moteris“. Viena vertus, tai buvo nuoširdžiai priimtas, tapatybės šerdimi tapęs kultūrinis vaizdinys. Kita vertus, tokia laikysena literatūros lauke tave padaro nepavojinga varžove vyrams, ir jie leidžia tau ramiai kamputyje būti. O jei atvirai oponuoji – ką daro, pavyzdžiui, apie seksizmą, diskriminaciją atvirai kalbanti jauna poetė Aušra Kaziliūnaitė – tampi autsaidere, nemėgstama persona, kuri neva garsiai rėkia, nes pati nori premijos. Tačiau kai premijos nori vyras – negaliu nepaminėti poeto Rimvydo Stankevičiaus viešo pasipiktinimo „Literatūroje ir mene“, jog negavo Poezijos pavasario laurų – tai laikoma vyriško kovingumo, drąsos požymiu. Neva vyras savo verte ir talentu tikėti turi, o aukštą savivertę demonstruojanti moteris – išsišokėlė.
Skirtingai nei N.Miliauskaitė, B.Pūkelevičiūtė savo literatūrinės karjeros pradžioje buvo itin ryški ir provokatyvi, nesitaikstanti. Jos „Metūgės“, išleistos 1952 m. emigracijoje, pirmą kartą taip beatodairiškai lietuvių literatūroje išryškino moters seksualumą, agresiją, valdingumą, pasitikėjimą savimi, aistrą, ir tai sukėlė tarp išeivių specifinę reakciją: į autorę buvo žiūrima kone kaip į paleistuvę.
– Po tokio pirmojo savo eilėraščių rinkinio sutikimo ji daug metų nebekūrė poezijos...
– Manau, B.Pūkelevičiūtė sąmoningai pasitraukė į prozos lauką, kuris lietuvių literatūroje mažiau konkurencingas ir agresyvus nei poezijos. Viena iš priežasčių – mūsų kultūroje itin sureikšmintas poeto vaidmuo, jo reikšmė. Dažnai gana naiviai manoma, kad užtenka rašyti gerus tekstus ir būsi pripažintas. Viskas daug sudėtingiau, poetinės iniciacijos procesą puikiai yra aprašęs literatūros sociologas Pierre'as Bourdieu. Kad būtum pripažinta poete, reikia, jog kitas poetas (ar įtakinga kūrėjų grupė), kurio autoritetu neabejojama, tave paskelbtų „sava“ ir taip įvesdintų į šį lauką.
O pas mus daugiau simbolinio kapitalo turi kuriantys vyrai, jų apskritai literatūros lauke daugiau... B.Pūkelevičūtės eilėraščiai kolegų buvo nesuprasti, jiems neimponavo jos asmenybė, ir ji kartu su savo tekstais tapo savotiška autsaidere. Žinoma, negalima teigti, jog B.Pūkelevičiūtės poezija ir proza yra visiškai užmiršta – šie tekstai minimi, pavyzdžiui, lietuvių filologijos bakalaurams. Tačiau mokyklos programoje jų nėra, nors „Aštuoni lapai“ nei aprašomų patirčių, istorinių įvykių svarba, nei meniškumu nenusileidžia B.Sruogos „Dievų miškui“ ar A.Škėmos „Baltai drobulei“. Tad turime unikalų tekstą, dar nesulaukusį savo valandos.
– O kokios srovės teka dabarties pasaulio literatūroje?
– Pernelyg sudėtinga apibendrinti. Pavyzdžiui, anglakalbėje literatūroje pastebimas grįžimas prie išpažintinio, autobiografinio teksto. Taip pat populiarūs istoriniai romanai – būtent apie juos pirmiausia sužinoti nori lietuvių literatūra besidomintys užsienio leidėjai. Įdomu, kad nemažai bestselerių – ir istorinių romanų, ir trilerių, detektyvų – yra parašiusios būtent moterys. Bendrame pasauliniame kontekste lietuvių literatūra vis tiek lieka nuošalėje, deja, neturime nė vieno pasaulinio ryškumo vardo...
Tačiau Lietuvos kultūros instituto vykdomos vertimų programos dėka pasaulis sužinojo apie tokius mūsų autorius kaip R.Gavelis, D.Grinkevičiūtė, B.Sruoga. Įsivaizduoju, kad gal epinio užmojo prozą rašančios autorės U.Radzevičiūtė ar K.Sabaliauskaitė galėtų sulaukti dėmesio, kaip jo kažkada sulaukė švedų rašytoja Selma Lagerlof – epinio pobūdžio proza, pasiūlanti laikmečio vaizdą, sociumo rekonstrukciją, turi ir daug daugiau galimybių patekti į kanoną.
